Rokiškėnas Raimundas Nagelė: “Smagu, kad nesiblaškiau ir gimtinėje pasišvenčiau miškui”

Rokiškėnas Raimundas Nagelė: “Smagu, kad nesiblaškiau ir gimtinėje pasišvenčiau miškui”

Optimizmo, energijos ir tikėjimo savo nuoširdaus darbo vaisiais niekada nestokojantis Raimundas Nagelė garsus ne tik gimtajame Rokiškio krašte – jo pavyzdingai tvarkomas privatus miškas yra pelnęs ir respublikinių konkursų apdovanojimų, o šiauriausiai Lietuvoje įveistas vynuogynas ir jame pagal senas šeimos tradicijas iš įvairių uogų gaminami naminiai vynai įvertinti Lietuvos tautinio paveldo sertifikatais. Čia, Taručių kaime, ramioje vietoje šalia Suvainiškio draustinio, prie pat sienos su Latvija įsikūrusi ir Nagelių kaimo turizmo sodyba „Roksala“. Tokiu vardu vadinasi ir vynai, ir  Raimundo miško bei medienos ruošos įmonė, nes  savas miškininkystės verslas būtent prasidėjo prie didžiulio Roksalos masyvo, turtingo uogomis, grybais bei kitomis gamtos gėrybėmis. Jau beveik trys dešimtmečiai, kai rokiškėnas jaučiasi laimingas sugrįžęs ir giliai įleidęs šaknis gimtinėje, nes meile šiam kraštui užsikrėtė visa šeima –  panevėžietė žmona Jūratė, atsakinga už visus finansus ir turizmą, vyndaryste susižavėjęs sūnus Lukas bei miškininko profesiją pasirinkęs jaunesnis sūnus  Simas. 

“Per tiek metų atradau, kad tėviškė man labai brangus, įdomus, širdžiai mielas kraštas, iš kurio niekur nesinori keltis ir neliūdina jokia atskirtis. Kai su žmona atvažiavome į atokią Suvainiškio girininkiją, kurioje girininkavau 17 metų, buvome neseniai vedę, turėjome kelių mėnesių sūnų, antras irgi gimė čia. Dabar Lukui – 28-eri, jis sugrįžo po studijų ir užsiima vyndaryste, o Simui – 23-eji: jaunėlis gavo bakalauro diplomą buvusiame Aleksandro Stulginskio universitete ir neakivaizdiniu būdu siekia magistro bei padeda man dirbti miške – dviese smagiau ir lengviau”,- aiškina šeimos galva.

Kai pirmąkart atvėrė kuklaus girininkijos pastato be jokių patogumų duris, Jūratei buvo 21-eri, o Raimundui – 23-eji. Jam šio krašto apylinkės buvo pažįstamos, nes netoli Onuškio buvo senelių iš mamos ir tėvo pusės sodybos, pats irgi buvo gimęs netolimame Bajorų kaime, o miestietei Jūratei reikėjo ir drąsos, ir ryžto keltis gyventi į tolimą užkampį miškų apsuptyje. Teko priprasti ir prie išklampotų kelių, ir malkomis kūrenamos krosnies, ir vandens iš šulinio, rudens tamsos bei tylos… Bet jaunystė, didžiulis noras kurti gyvenimą savo rankomis įveikė visus nepatogumus.

Jau mokykloje žinojo, kad studijuos miškininkystę

“Kur dabar gyvenu, tai praktiškai labai netoli savo gimtinės, maždaug už 10 km,  kur buvo mano senelių namai: Papiškių kaime – iš tėvuko pusės, Pasadnykų – iš mamos. Aš gimiau  Bajorų kaime netoli Rokiškio, bet kai man buvo penkeri, tėvai persikėlė arčiau  Panevėžio – visa vaikystė prabėgo netoli šio miesto. Gyvenome Gustonių kaimelyje, už jo driekėsi miškas, tai   teko bendrauti ir su miškininkais, dažnai su tėte žiemą važiuoti malkauti. Prisimenu tokį eigulį Liubiną ir jo žmoną, kurie man padarė labai didelį įspūdį. Be galo buvo įdomu savaitgaliais pabūti miške, kur jie sukurdavo laužą, visuomet kažką skanaus valgomo turėdavo,  pavaišindavo, kad ir lašiniais”,- vaikystės prisiminimais dalijasi p. Raimundas.

Nuo ketvirtos klasės jis kasdien 13 km pirmyn ir atgal važinėjo į Panevėžį, kur baigė Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą. Jo suolo draugo Raimundo tėtis buvo girininkas, vėliau – miško ruošos punkto inžinierius. Tad teko su juo ir artimiau pabendrauti, padiskutuoti… “Man tas miškas ir miškininkystė buvo prie širdies, jau mokykloje žinojau, kad studijuosiu miškininkystę. Bet įdomiausia, kad mano draugas, kurio tėtis visą gyvenimą atidavė miškininkystei, miškininku taip ir netapo… Jo karjera susiklostė kitaip – Raimundas Karoblis tapo krašto apsaugos ministru”, – aiškina ministro bendravardis.

Baigęs vidurinę vaikinas dokumentus nuvežė į LŽŪA Miškų ūkio fakultetą – konkursas tuomet buvo didelis,  maždaug keturi į vieną vietą. “Bet man įstoti nebuvo sunku, nes vedė didelis noras ir mokykla suteikė pakankamai žinių. Po studijų turėjau grįžti pagal paskyrimą į kolūkinius miškus. Buvo jau 1991-ieji metai, daug laisvės, daug virsmo, į tuos kolūkius nenorėjau, nelabai jie man patiko, be to, jų ateitį slėgė nežinomybė. Norėjau būti savarankiškas, pirmaisiais metais po baigimo sukūriau šeimą, žmona irgi buvo baigusi prekybos mokyklą. Nors ji miestietė, bet abu nutarėme, kad bandysime kurtis savarankiškai ir žiūrėjome, kur galima gauti darbo. Iš pradžių galvojau pradėti bent eiguliu, bet Panevėžio miškų urėdija tuo metu man neturėjo ko  pasiūlyti, prašė kiek palūkėti. Taip sutapo, kad papuoliau į Rokiškį, jo miškų urėdas Mečislovas Mocka pasiūlė Suvainiškio girininkiją. Kaip tik tada Pandėlio girininkiją dalijo į tris mažesnes ir reikėjo girininko, tai išvykau į gana užkampų Suvainiškį. Net tėvukas sakė: “Vaikeli, tu ten prapulsi”. Bet man buvo įdomu pabandyti, didelis iššūkis, turėjau daug entuziazmo. Apsistojome kaimelyje prie pat didžiulio Roksalos  masyvo, kur laukė daug veiklos. Tiesa, po visų vajų ir stambinimų minėtos girininkijos nebeliko…” – pasakoja R. Nagelė.

Savame miške ūkininkauti pradėjo nuo dešimties hektarų

Gimtajame krašte į kitur nesiblaškydamas Raimundas skaičiuoja jau 28-erius metus. Tiesa, su žmona galvojo, kad po kurio laiko, kai atsistos ant kojų ir įgis patirties, iš Suvainiškio sugrįš atgal į Panevėžį, bet vėrėsi vis platesnės galimybės kurti savo verslus, šiuolaikiškai sutvarkyti sodybą, parodyti gamtos grožį ir jos dovanas kitiems.

“Viską kūrėme labai po truputį – atgavau senelių žemes, už kurias galėjau pasiimti miško, taip pat kaip girininkas gavau 5 ha miško, kas buvo ženkli parama jaunai šeimai. Iš pradžių turėjome 10, po to – 15 ha, plėtėmės labai palaipsniui. Man atrodė, kad miškas ateityje bus vertingas ir reikia planuoti darbus ne šiai dienai, o keliasdešimt metų į priekį. Pirmų uždirbtų pinigėlių neišleidau nei naujiems automobiliams, nei gražiems batams ar kelionėms, o investavau į mišką. Dabar iš turimų plotų jau gali susidaryti eiguva”,- teisingais sprendimais džiaugiasi Raimundas.

Jis taip pat sėkmingai pasinaudojo ES parama: priemonės „Miškų ekonominės vertės didinimas“ lėšomis modernizavo miško kirtimo, apvaliosios medienos, biokuro ruošą, įsigijo miško traukimo technikos, taip pat įveisė naujų miškų. “Pasinaudojome ES parama, 10 ha pasodinu vos ne kasmet ir įveistus  papildau. Iš viso nederlingose žemėse mišku apsodinome apie 100 ha –  įvairiuose lopinėliuose dabar žaliuoja jau labai gražus miškas ir man ypatingai smagu parodyti bei pasigirti, kad jis gerokai paaugęs: sulaukęs 15, 18 ir 20 metų bei į aukštį pasistiebęs apie 10 metrų”,- didžiuojasi girių savininkas. Šalia sodybos plytintis gražuolis 1,2 ha ploto tvenkinys irgi buvo tik apžėlusi pelkė, o dabar jo prieigos gražiai sutvarkytos, berželiai šviečia baltumu, kiti medžiai magiška trauka…

Kolega: “Raimundas Nagelė – geras žmogus”

Raimundas Nagelė – aktyvus visuomenininkas, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA)  valdybos narys.  Jo kolega Algis Gaižutis, LMSA pirmininkas, jį apibūdina glaustai.

“Raimundas Nagelė – geras žmogus. Optimizmo nestokojantis miško savininkas, miškininkas, pripažintas vyndarys ir verslininkas, aktyvus visuomeninkas, nenuilstantis Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos narys. Džiaugiamės jo indėliu į asociacijos veiklos stiprinimą. Jis tvirtas dėl savo įsitikinimų, mandagus bendraudamas, žingeidus, darbštus, plataus akiračio ir nesibodi imtis atsakingų darbų, reikalaujančių ne vien  tik žinių, bet ir kruopštumo bei kantrybės. Diplomatiškas.  Ko imasi, stengiasi atlikti iki galo ir kokybiškai. Jam svarbu tikėti tuo, kuo užsiima, nebijo prisiimti atsakomybės – tuomet ir visos kliūtys įveikiamos. Jis dar mokykloje žinojo, kad savo gyvenimą susies su miškininkyste. Kartu neapleido ir vyndarystės tradicijų, perėmė šeimos patirtį ir sugebėjo ja uždegti savo vyresnyjį sūnų Luką. Jaunesnysis  Simas pasuko miškininko keliu irgi ne be tėčio įtakos”, – charakterizuoja LMSA vadovas.

Jis pažymi, kad Raimundas ne vien tik pats pavyzdingai ūkininkauja, sumaniai įtraukdamas šeimos narius, bet noriai dalijasi sukaupta praktine patirtimi su kitais, taip pat ir dvasiniu džiaugsmu, kurį tikras miškininkas jaučia žvelgdamas į augančius savo  rankomis pasodintus miškus. “Geriausiai patirtį skleisti per praktiškai atliktus darbus, tad ne veltui  Raimundas yra ne kartą pelnęs garbingas nominacijas už pavyzdingai tvarkomas privačias miško valdas,  pavyzdžiui, 2010 m. jis tapo pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos konkurso  pirmos vietos laimėtoju Panevėžio apskrityje, 2015 m. pripažintas vienu iš geriausių projektų, įgyvendintų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programą, vykdytojų ir apdovanotas  nominacija „Už miško puoselėjimą ir gražinimą“,- apdovanojimus vardija A. Gaižutis ir priduria, kad miškininkavimas – Raimundo pašaukimas, jis neįsivaizduoja savo gyvenimo be miško, tačiau tai netrukdo puoselėti ir kitą įtraukiančią veiklą – vynininkystę. 

“Jei rinktis kokį išskirtinį nutikimą iš Raimundo gyvenimo, tai, manau, vienas iš svarbesnių – jog likimas suvedė jį su Jūrate. Vos po pusmečio po vestuvių ji su pirmagimiu ant rankų  pasiryžo keisti patogų miestietės gyvenimą išsikeldama į Suvainiškio girininkiją, kur jos vyras gavo darbą. Spėju, kad reikėjo pastangų prisiderinti prie kaimietiško gyvenimo būdo, kurti jaukumą ir auginti vaikus. Tačiau gyvenimo pilnatvė juk ateina tik kartu patiriant džiaugsmus bei negandas. Tad smagu matyti stiprią Nagelių šeimą, kurie santuokoje laimingai gyvena jau beveik trisdešimt metų”,- akcentuoja p. Algis.

Pagrindinis pragyvenimas – iš miško

Gana didelę dalį Raimundo masyvų užima jaunas miškas, tad ar įmanoma pragyventi be papildomų verslų? Savininkas patikina, kad pagrindinis pragyvenimas yra iš miško. “Man artimiausia miškininkystė ir jei reikėtų rinktis, nors tai būtų skausminga, pasirinkčiau ją. Miške dirbdamas ne tik pavargstu, bet ir pailsiu. Protingai dėliojant ir tvarkantis įmanoma išgyventi, gauti pajamų ir planuoti, kurti ateitį, o dėl stabilumo atsiranda vienas kitas verslas ir papildomos pajamos, nors vyndarystė, turizmas – rizikingi, tai darbas su žmonėmis, gerai, kad vaikai į tai įsijungė ir galės perimti verslą bei tradicijas”,- kalba jis.

Vis dėlto miško darbams tenka samdyti žmonių, o tai atokiame regione nėra taip paprasta,  be to, miško ruošos įmonė maža, tad stengiamasi, kiek galima modernizuotis, kuo daugiau išvengti rankų darbo, bet miške, anot Raimundo,  be jo  išsiversti praktiškai neįmanoma.

“Šiandien esame pakankamai unikalūs, tie miško plotai nėra dideli, bet koncentruoti vienoje vietovėje ir protingai tvarkantis galima sudurti galą su galu – su šeimos nariais darbuojamės aštuonių žmonių komanda. Miško kirtimo darbus atliekame rankiniu būdu, netolima ateitis – įsigyti ir kirtimo mašiną, bet jai reikia labai didelių apimčių. Miškas pas mane tolygiai išsidėstęs – maždaug po pusę brandžių ir jaunų medynų, dėl to formuojasi nuoseklios ir pastovios miško darbų apimtys. Pagal rūšis vyrauja beržynai ir spygliuočiai – Roksalos draustinis, kur yra ir pelkėtų, ir sausesnių augaviečių, labai įvairus. Tokiame miške reikia specifinių miškininkystės žinių, be jų ir ilgametės patirties  būtų sunku. Man smagu, kad aš nesimėčiau, nors gavau pasiūlymų keisti profilį, bet likau  miškininku ir esu tuo patenkintas”,- aiškina R. Nagelė.

Maždaug prieš dešimtmetį UAB “Roksulė” turėjo savo lentpjūvę, apdirbo dalį medienos,  bet konkuruoti tapo sunku, kai atsirado didesnių perdirbėjų, ypač su latviais. Tad apdirbimo atsisakyta, įmonė dabar tiekia žaliavinę medieną, kurios daug nuperka ir kaimynai latviai. Pastaruoju metu kyla sunkumų dėl medienos kainų svyravimų, tačiau, anot p. Raimundo, jau sukaupta patirties, ne vienas kainų šuolis išgyventas, tad visiškai būtų neūkiška dabar maksimaliai kirsti ir turtą paleisti vėjais. “Dabar dirbame lėčiau, problemų nemažai, nes žmonės nori valgyti ir užsidirbti. Tad daugiau užsiimame specifiniais darbais, kuriems reikia daugiau kantrybės ir laiko – ugdome jaunuolynus, tvarkome griovius, kelius, ribines linijas, bei  bandome pralaukti krizinį momentą”,- teigia jis. 

Vyndarystė – hobis, apjungiantis kitus verslus

“Vynuogynas, vyndarystė – mums papildomi verslai, mano hobis, – teigia Raimundas. – Roksala labai turtinga uogomis, kurios tapdavo gardžiu vynu, iš šio užsiėmimo gimė vyndarystė –  mano šeimyna matė visą kompleksą: miškas, uogos, vynas, graži gamta, kodėl viso to neparodyti, be to, miškas ir turizmas susiję su sezoniškumu ir vienas kitą papildo, o vyndarystė viską apjungia”.

Nagelių šeima savo vynuogyne augina apie 500 maždaug 20 rūšių vynuogių ir stebi, kokias šiaurės Lietuvos sąlygomis geriausia įveisti. Šiek tiek kitokių uogų irgi užsiaugina, bet daugumą perka iš aplinkinių ekologinių ūkių –  serbentus, agrastus, aroniją, taip pat rabarbarus ir pan., o Roksala dovanoja mėlynių, spanguolių, aviečių, nors uogautojų, gaila, kasmet mažėja.

“Kad kaimo turizmo sodyba patrauktų turistų dėmesį, reikia pasiūlyti unikalias paslaugas ar unikalią vietą. Svečiams įdomu susipažinti su vietiniu vyndarystės ūkiu, įvairiomis čia gaminamo vyno rūšimis, nuostabiomis apylinkėmis tiek pėsčiomis, tiek dviračiu ar mašina. Nauji skoniai, eksperimentai, naujos patirtys, nauji įdomūs žmonės – nuobodžiauti nėra kada. Visi mūsų vynai – bendras šeimos darbas, bet daugiausia eksperimentuoju aš”,- teigia į vyndarystės verslą įsisukęs Lukas. O pagrindinis verslo variklis ir idėjų generatorius buvo Raimundas, kuris brandino vyną šeimos reikmėms, tuo užsiėmė ir jo mama, močiutė, prosenelė…

Raimundo teigimu, su tokia gausa darbų kitiems užsiėmimams laiko praktiškai nelieka, jis dažniau pasvarsto, kodėl jo taip mažai. Verslininkas dar ir medžiotojas, tad retkarčiais su draugais pamedžioja, tačiau jau norisi daugiau ramiau pabūti, paskaityti. Esą viskas taip greitai keičiasi, turi suspėti, domėtis įvykiais.

Miškininkams linki ramybės ir tikėjimo

Ką jis patartų pradedantiems miškininkauti?  “Ir savo darbininkams, ir kitiems sakau, kad ką nors pradėjus, reikia tikėti, reikia užsispyrimo, nenuleisti rankų ir po pirmo suklupimo nepasiduoti. Tie, kurie siekė tikslo, sunkiau ar lengviau atsistojo ant kojų ir gali normaliai gyventi. Visiems miškininkams linkėčiau ramybės, tikėjimo, kad dirbantis ir kuriantis žmogus bus įvertintas, nebijoti veikti savarankiškai, nes tik gaudamas naudos sau, jos duosi ir valstybei, ir aplinkiniams”,- įsitikinęs rokiškėnas.

Kalbėdamas apie Lietuvos miškus, jis sako, jog, ko gero, būtų pats optimaliausias variantas, kad   valstybiniai ir privatūs miškai užimtų vienodą dalį – 50:50, valstybiniams daugiau  akcentuojant  viešus, visuomeniškus miškus su rekreacinėm funkcijom. “Privatus ir valstybinis  miškas galėtų būti kaip du broliai ir vienas kito atsiklausti, konsultuotis, vienas kitą papildyti. Mažas privatus savininkas irgi neturėtų būti nustumtas į užribį, o sprendimai nepriimami be jo”,- mano pašnekovas.

Apie valstybinių miškų valdymo reformos naudą, anot jo, dar anksti kalbėti. Pagrindinis rodiklis turėtų būti ne pinigai, uždirbti konkrečiais metais, nes kainos svyruoja, o kad veiktų skaidri   prekyba, aukcionai, visa miškų ūkio visuma. Į šio ūkio valdymą atėjo labai daug jaunų specialistų ir bus įdomu pamatyti, kaip jie tvarkysis.

“Deja, valstybinis ir privatus miškininkavimas dar apkrautas pertekliniu popierizmu, daug biurokatijos, baimės, nepasitikėjimo. Galvočiau, kad miško savininkų susitikimai dalyvaujant Valstybinės miškų urėdijos ir jos padalinių vadovams, Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų atstovams ir diskusijos, ką galima bendrai geriau padaryti, atveria duris su tomis pačiomis lėšomis nuveikti  daug daugiau ir geriau,”- mano R. Nagelė.

Verslininką neramina ir klimato kaitos bei siūlomi nauji aplinkosaugos reikalavimai, kai pamirštama, kad juos įvedant nėra kompensacijos  mechanizmų ir tokiu atveju savininkas kartais išprovakuojamas imtis greito momentinio ūkininkavimo gaunant maksimalią naudą, kuri gali būti labai greitai iššvaistyta.  Jeigu būtų mažiau blaškymosi, vyrautų aiškumas ir žmogus žinotų, kad ribojimai nebus be kompensacijų, tai jis neskubės kirsti, patausos, paaugins, kitas galbūt pasitenkins ir ta kompensacija – nuo to miškams bus tik geriau, žmonėms – mažiau sumaišties bei priešpriešos. Žvilgsnis į miškininkystę turi būti strateginis ir užtikrinantis pastovumą.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Raimudo Nagelės archyvo