Rudens taku

Svarbu formuoti objektyvią informaciją
30 rugsėjo, 2021
Miškų susitarimo eiga: kaip keliolika vizijų paversti vienu nacionaliniu puslapiu?
3 spalio, 2021

Rudens taku

Su lietumis ir atvėsusiais rytais pro metų duris įžengė ruduo. Nuo karščių bei sausros alpėjusią gamtą ryžtingai su drėgme sumišusi nuosaikios vėsumos atgaiva. Nors pastaruoju metu giedra ir gana sausa, net šilta, betgi pažemėjusi temperatūra daro savo: vakarais iškritusi rasa sunkiai išgaruoja ir kone visą dieną pavėsyje drėkina žolę. Viešvilė jau nebe ta vasariškai nusekusi, bet  gražiai papilnėjusi, pelkių vandeniu pasidažiusi rusvavandenė. Tad netrukus iš jūros atplauksiančioms neršti tauriosioms žuvims šlakiams keliauti aukštyn prieš srovę bus visai patogu.

  Gamta jau senokai keliavo link šio meto. Vasarai baigiantis virš girios žvarbiai šūkčiodamos nuplasnojo volungės. Jei pavasary parsiranda tyliai ir tiktai čiulbesys jas išduoda medžių lapijoje, tai iškeliauja visai kitaip– su atsisveikinimo šūksniais. Kažkas keisto tame slypi. Slapukai paukščiai tuomet atrodo pažeidžiami labiausiai. Regis ryškiaplunksniam skrajūnui jau ir taip skristi nesaugu, o čia dar tie išduodantys garsai… Gi didžiosios kuolingos kaip visuomet kraštą palieka ypatingai. Trejetas virš rezervato rugsėjo pradžioje  lekiančių plunksnuočių apie savo skrydį pranešė plačiai padangių toliais sklindančiais ilgesingais balsais. Joms skirtumo nėra: pavasaris ar ruduo būtų.  Išgirdai tolumoje tuos ypatingus garsus – ir lauk padebesiuose pasirodant šių lenktasnapių. Jei įsiklausysi, tai ankstyvasis ruduo netoks jau tylus. Rytmečiais medžiuose calpsi pilkosios pečialindos, krūme čeksi juodagalvė devynbalsė, kažką panašaus į giesmę bando suvinguriuoti ankstyvosios pečialindos. Iš juodalksnyno nuskamba pavasariškai atgimusios  pilkosios meletos giesmė. Giliausioje tamsoje žvarbus naminės pelėdos ūkavimas atmintyje gaivina praėjusias vasario ar kovo naktis. Ir žvirblinės pelėdos savo balsais nugena į pavasario prisiminimus. Šios mažylės pernelyg nuo savo uokso drebulėje nenutolo ir taip pat duoda žinoti apie save. Kėkštai negausiuose girios ąžuoluose jau dirba savo darbą. Gilių šiemet užteks jiems pasimėgauti  ir naujai medžių kartai atsirasti. Nenuoramos paukščiai zuja pirmyn atgal. Ko nesulesa, neša paslėpti ir kitą pavasarį sudygę nauji ąžuolėliai girioje – kėkštų sėjos rezultatas. Kol dalis sparnuočių palieka kraštą, tai egliniai kryžasnapiai pasirodė kaip tik rudeniop ir panašu niekur iškeliauti neketina, o šiuo metu eglyne pasigirsta ir savita jų giesmė. Kai kuriuos eglės gana derlingos ir viršūnes slegia didoka kankorėžių našta. Tai vilioja kryžasnapius. Taigi tikėtina, jog šie saviti sparnuočiai, esant tinkamiausio maisto, šiemet perės.

Rugsėjo nakties tylą drebina elnių patinų baubimas. Vyksta kasmetė jų vestuvių šventė. Po kelias į pulkelius susimetusias elnes globoja vienas iš  tokių raguočių, ginančių savąsias damas nuo svetimų konkurentų. Tad patiną itin įaudrina kito elnio, besiartinančio link jo haremo baubimas. Vienas toks žvėris nenurimo iki pusiaudienio. Antrasis gi irgi ilgai nenutilo. Šiųmečiai elniukai,  vaikšto kartu su patelėmis, mokosi savarankiško gyvenimo ir tebežinda motinų pieną.

 Blėsta viržių žiedynai. Medumi ir gaiva alsavę augalai pamažu praranda spalvas. Šiluose bei pelkėje vabzdžius džiuginę viržiai rusvėja ir palengva gesina žiedų spalvas. Todėl kai kur pelkėse, o ir sausumoje plytintys didoki jų plotai baigia atsisveikinti su priviliotais vabzdžiais. Sulig mažtančiais rudens žiedais link pabaigos slenka dalies jų dienos. Antai drugys didysis perlinukas nuplazdėjo lyg koks pavargėlis: sparnai sunešioti, apdriskę bei nusitrynę. Ankstesnio ryškaus margumo – nė pėdsako. Žemėje po eglės šaknimis paslėptą vapsvų lizdą aptiko barsukas ir darbuodamasis  priekinėmis kojomis, ginkluotomis ilgais kasimui puikiais tinkančiais nagais, išrausė toje vietoje duobę ir sugadino ir taip po mėnesio pasibaigsiantį vabzdžių gyvenimą. Žinduolis nepabūgo darnaus geliančių gyvių puolimo, kas paprastai nutinka pasikėsinus į aršių plėviasparnių bendruomenės namus.  Dabar suniokoto požemiuose buvusio lizdo likučius saugo įsibrovėlio įaudrintos vapsvų kariuomenės likučiai. Barsukas ne tik suėdė  perus koriuose, bet ir besigindamas nuo antpuolių pribaigė dalį vabzdžių. Šis žinduolis – vienas iš nedaugelio gyvūnų, kurio labai  nebaugina vapsvų geluonių dūriai. Tai kantrus žvėris, mokantis laimėti išlikimo kovoje. Turbūt todėl šie gyvūnai, turintys mažai priešų, pagausėjo. Bet ruduo ir jiems lemtingai svarbus. Juk barsukams, kaip ir kitiems šaltuoju laiku neaktyviems padarams reikia pasiruošti šaltajam metui. Tad ir  maitintis privaloma gausiai ir sukaupti būtinas miegant žiemos guolyje iki pavasario riebalų atsargas.

 Pagal visur ypač rytais itin matomų voratinklių gausą pamanytum, jog ruduo – vorų metas. Iš tikrųjų dalies šių nariuotakojų neberegėti. Iki kitų metų vasaros pradingo šilumamėgės rūšys, tarp kurių– ir iš pietų atkeliavę vapsvavoriai.  Bet dabar džiaukimės likusiu gyvybės bruzdesiu. Mūsų gamta savąja metų kaita pati įdomiausia. Tad niekada nepabosta ją stebėti bei mėgautis.

https://www.viesvile.lt/naujienos/196-rudens-taku.html