Salantų kaštono pasakojimai… Vidmantė Petrulevičiūtė

Salantų kaštono pasakojimai…

Sužeistas Salantų kaštonas! Išgirdau kalbant salantiškius po vieno lietuviško pavasarinio vėjo šėlsmo, prašokusio miestelyje.Mūsų kaštonas?! Kiekvienam salantiškiui jis savas, įprastas ir sunku patikėti, jog ne amžinas… Juk jis pasodintas dar čia gyvenusių dvarininkų Gorskių. Manoma, kad net prieš 200 metų. Oi, kiek jis mena… Nueinu aplankyti šio didingo medžio. Likimo žaizdos jį tarsi puošia… Žvelgiu į kaštoną ir pajuntu, kaip universalia gamtos kalba jis ima man kalbėti…

Gorskių dvaras… Aš dar visai mažas kaštoniukas, mane neseniai pasodino dvarininkas Konstantinas. Nors buvau mažytis ir gležnas, visomis jėgomis stiebiausi į viršų, siekiau saulės ir bandžiau augti kuo didesnis, kuo tvirtesnis. Man pasisekė, užaugau tikrai didžiulis, bet tam prireikė daug metų, o per tuos lėtai slinkusius metus aš tiek daug pamačiau – išminties, atsiminimų prikaupiau savyje… Visada stebėdavau pro mane vis praeinančius didikus, dvarininkus, jų puošnius apdarus, stebėjau, kaip jie puoselėja parką… Klausydavausi, apie ką jie šneka, nors ir lenkiškai, bet juk ir mano paties giminės Lenkijoje gyvena. Mano šaknys ten. O juk žinai, Vidmante, kad medžių šaknys toli siekia… Motininis medis – ištisas pasaulis… O ką jau kalbėti apie mano kaštoniukus, pabirusius po visą Lietuvą, o gal net kažkur išvežtus prisiminimui į kitas šalis. Aš turtingas ir laimingas medis…

Matau, kad liūdi stebėdama mano senatvę, bet… Kiekvienas medis, Vidmante, turi savą kelią, likimą… Mano likimas – šimtmečiais stebėti… Stebėti žmones, gamtą, istoriją… Ir puošti savimi pasaulį. Kiti medžiai atlieka savas misijas.

Štai matei, netoli tavo gimnazijos mano brolis medis jautriose tautodailininko rankose virto koplystulpiu, skirtu drąsiam Žemaitijos knygnešiui Aleksandrui Bendikui. Ar žinai, jog koplystulpis – mano protėvio Pasaulio medžio dvasią nešioja? Juk šis medinis paminklas irgi jungia žemę bei dangų. Pažiūrėk? Tiki manimi?

Nueinu aplankyti koplystulpio ir grožiuosi… Stovi medinis angelas, šypsosi, o nuo jo šypsenos sklinda šiluma… Prieinu arčiau, paliečiu jį ir imu stebėtis… Koplystulpis ranką šildo, o ta šiluma tokia tyra ir maloni…

Kiek meilės ir gerumo medis turi būti sukaupęs, kad kitiems savo šilumą skleistų! Atrodo, kad išties stovi angelas ir, kaip kaštonas man ir sakė, jungia žemę ir dangų… Praeitį ir dabartį…

Senojo kaštono balsas toliau mane lydi per gimtuosius Salantus.

Eik, Vidmante, prie Salantų bažnyčios, matai? Čia dar vienas mano brolis kitu pavidalu tęsia savo gyvenimą.  Rūpintojėlis… Dar vienas  tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Nuolat rymo, o rymodamas apmąsto žmogaus gyvenimą, siunčia jam išminties, ragina susimąstyti. Jis ir senasis išminčius lietuvis, ir krikščioniškasis Dievulis, ir šilta gamtos dvasia, sušildyta medžio energijos. Ar žinai, Vidmante, kad šis Rūpintojėlis bažnyčios šventoriuje apsigyveno 1990 metais, kai Lietuva įkvėpė naują laisvės gurkšnį. Pažvelk į šio įvykio įamžinimą. Pažvelk į žmones ir atkreipk dėmesį, kad jis saugo žodžius „Viešpatie, suartink ramybėje ir meilėje“.

Tikrai… Keista, bet net ne visada jį pastebėdavau. Praeidavau  net nepaskaičiusi, kokius žodžius jis saugo, nė karto nepasidomėjau jo istorija… Dabar, kai daugiau apie jį žinau, suprantu, koks jis mūsų miesteliui svarbus. Manau, kad jis svarbus ne tik tikintiesiems, svarbus — kiekvienam salantiškiui kaip laisvam lietuviui. Koplystulpis mums mena knygnešių laikus ir sunkumus, o tylus Rūpintojėlis — laisvės siekimą ir lietuvių užsispyrimą.

Jis tarsi suartino lietuvius, paskatino juos nepasiduoti, o dabar šią tikrą medžio dvasią ir tikėjimą savimi bei vienas kitu skleidžia ir XXI a.  žmonėms siunčia savo išmintį, šilumą, primena, kokia brangi ir reikalinga laisvė…

Einu toliau, o kaštonas man primena seną seną legendą iš mano miestelio istorijos.

„Labai seniai vienas žmogus nutarė nešti į turgų parduoti gaidį. Nuėjęs į tvartą, gaidžio nerado. Gaidys lyg žemėn prasmego. Anksti rytą atsikėlęs, žmogus vėl išėjo ieškoti. Pavargęs prisėdo ir staiga ant kalno išgirdęs gaidžio balsą. Puolė į tą kalną, o ten – tuščia. Tik vidurnaktį ir ankstyvą rytą žmonės ten girdėdavę gaidį giedant ir sparnais plakant. Bijodami piktų dvasių, toje vietoje pastatė medinę koplyčią. Iki šiol šis kalnas, o nuo jo ir minėta koplyčia Gaidžio vardu vadinama.“

Dabar jau nebėra šiltosios medinės koplyčios, ją žmonės į tvirtesnę, mūrinę perstatė, bet užtat gaidys vis kažkur gieda. Jis vis kelia salantiškius. Ne veltui  jo simbolis – medinis gaidys puikuojasi prie Salantų seniūnijos.

Su nauja energija ir šypsena lūpose tipenu prie dar vieno kaštono giminaičio, įgavusio naują pavidalą. Medinis gaidys – vienas jauniausių medinių paminklų Salantuose, bet, nepaisant to, salantiškiams yra toks svarbus! Atrodo, žvelgiu į jį ir jaučiu, kokią žvalią energiją jis skleidžia, tarsi tikrai gaidys giedotų ir vis žadintų. Toks jausmas, kad medis kupinas užsidegimo, entuziazmo, kuris jau trykšta per kraštus. Nė nekyla abejonių, kad šio medžio misija būtent tokia — žadinti, kelti miestelio gyventojus, teikti jiems neišsenkančios energijos. Išties, šiek tiek pastovėjusi prie šio paminklo pajutau didžiulę energiją ir ryžtą eiti toliau, žvalgytis bei dar pabūti prie senojo kaštono…

Ar žinai, Vidmante, kad mano broliams medžiams savo misiją žmonijai atlikti padėjo salantiškis tautodailininkas Liudas Ruginis? Jis visų šių medinių istorijos liudininkų autorius. 2018 metais tautodailininkas iškeliavo Anapilin, bet juk medis nieko neužmiršta. Menininko dvasia gyva jo darbuose, kaip ir gyvi medžiai, pasakojantys jums Salantų  krašto istorijas…

Klausausi kaštono, stebiu jo brolių medžių kelionę po mūsų apylinkes ir suprantu, kokie vis dėlto medžiai svarbūs.  Žiūriu į parko medžius ir negaliu patikėti, kad jie tiek išgyveno, kad jie šitiek daug matė! O svarbiausia – žiūriu į juos ir matau save, matau savo artimuosius, matau net parke vaikščiojantį nepažįstamąjį, kuris net nenutuokia, kas dabar dedasi mano galvoje.

Metai, medžio rievės… Išmintis… Medžiai per laiką jos tiek savyje sukaupę, kiekvienoje savo šakelėje, kiekvienoje rievėje… Net jį nupjovus ir pagaminus paminklą, skulptūrą ar paprasčiausią tiltelį, ta išmintis, prisiminimai ir, svarbiausia, istorija išlieka jame…

Dar kartelį pažvelgiu į senąjį kaštoną…

Mūsų miestelio gyventojams jis toks svarbus, visi kupini vilties, kad jis dar daug metų mus džiugins, skleis savo išmintį ir joks vėjas jo nebepalauš. Tačiau… Žinau, kad jei vieną dieną galutinai palūš, tikrai bus atlikęs savo misiją. Gal ją pratęs vienas iš jo anūkėlių, proanūkių ar… Kas žino… Juk toks nenuspėjamas tas medžio likimo kelias…

Vidmantė Petrulevičiūtė, Kretingos rajono Salantų gimnazijos 1G klasės mokinė

Lietuvių kalbos mokytoja Adelė Žeimytė