Salantų regioninis parkas kadagynas

8 rugpjūčio, 2019
Punios šilui – papildomos apsaugos priemonės
8 rugpjūčio, 2019
Seimo pirmininko sveikinimas
8 rugpjūčio, 2019

„Šauklių tundra“: egzotiško grožio gamta ir didžiausiais Lietuvoje kadagynas

Norintys išvysti, kaip atrodo tundra, nebūtinai turi važiuoti į tolimąją šiaurę. Užteks nuvažiuoti į Žemaitiją, į Salantų regioninį parką. Jame, be kitų keliautojų dėmesio vertų vietų, esama didžiausio ir tankiausio Lietuvoje kadagyno. Iki šešių metrų aukščio siekiantys kadagiai auga tarp tundrai būdingos augmenijos supamų riedulių, o aplink ganosi didžiausia mūsų šalyje laisvai gyvenanti kalnų avinų – muflonų – banda.

Ir piliakalniai, ir didžiausiais Lietuvoje kaštonas

„Ką siūlyčiau aplankyti Salantų regioniniame parke? Ogi visą parką“, – sakė Salantų regioninio parko ekologė Dovilė Staponkienė, paklausta, ką reikėtų pamatyti ir nuo ko pradėti ekskursiją po 13 265 hektarų plotą užimantį Žemaitijos šiaurės vakaruose įsikūrusį parką. Juolab kad čia išties yra ko pamatyti ir kuo pasidžiaugti net išrankiausiems keliautojams – kiekvienas gali pasirinkti maršrutą pagal tai, kas jį labiausiai domina: ar gamta su jos paveldo objektais, ar kultūra, atsispindinti archeologijos, istorijos, etnokultūros ir architektūros lobiuose.

Tarkim, tie, kurie šiais metais keliaudami po Lietuvą stengiasi aplankyti kuo daugiau piliakalnių, taip paminėdami Piliakalnių metus, Salantų regioniniame parke jų ras net devynis: Dauginčių, Gintarų, Imbarės, Kartenos, Laivių, Martynaičių, Mosėdžio, Sauserių, Vėlaičių, – o dauguma jų telkiasi Kartenos apylinkėse palei Minijos upę.

„Tikrai verta pamatyti neseniai sutvarkytus Imbarės ir Kartenos piliakalnius, – sakė D. Staponkienė, pasidžiaugusi, jog šie archeologijos paveldo objektai spėti sutvarkyti Piliakalnių metams. – Ir dar verta pamatyti Dauginčių piliakalnį, kuris sutvarkytas prieš trejetą metų. Tačiau jis sutvarkytas kiek kitaip, negu dabar įprasta, nes yra Šilpelkės miške. Ten nėra vadinamojo įprastinio vaizdo nuo piliakalnio ar į piliakalnį: jis yra įjungtas į visą kompleksą objektų, išsidėsčiusių pažintiniame take. Einant šiuo žiediniu maršrutu pasieksite Miniją, išvysite Dauginčių atodangą, ir grįšit pro piliakalnį – išties puikus pasivaikščiojimas vaizdingomis vietovėmis“.

O tie, kam patinka miestelių parkai, gali pasidžiaugti neseniai iš pagrindų sutvarkytu buvusio Salantų  dvaro parku, kuris įsikūręs ant Salanto upės kranto. Jame auga storiausias Lietuvoje gyvybingas kaštonas. Skelbiama, jog jo aukštis – 28 m, skersmuo 1,53 m, o apimtis 1,3 metro aukštyje – 4,9 m.

Unikalūs riedulynai ir didžiausiais Lietuvoje kadagynas

Tačiau didžiausiais Salantų regioninio parko lobis – prieš 26 tūkstančius metų slinkusio paskutinio ledyno suformuoti riedulynai. Jų čia – net keturi: Kulalių, Erlėnų, Igarių ir Šauklių. Pastarasis – pats įspūdingiausias. Manoma, jog 79 ha ploto Šauklių riedulyne slūgso apie 300 tūkst. m3 riedulių.

Iki šiol apylinkėse pasakojama legenda, jog čia esantys rieduliai – ne šiaip akmenys, o suakmenėję žuvėdų (švedų) kariai, norėję pavergti šį kraštą. Už tai į šias žemes įsiveržusius neprietelius pagonių dievai nubaudė – pavertė juos akmenimis. Ir klūpėsią jie čia sulinkę amžių amžius, kol jų viršūnės sužydės…

Unikaliame Šauklių riedulyne, kuriame vyrauja nuo 0,3 iki 1 m skersmens akmenys, tačiau pasitaiko ir siekiančių 3 metrus, veši didžiausias Lietuvoje kadagynas.  

„Kalbėdami apie kadagyną mes visų pirma akcentuojame riedulyną, nes rieduliai sąlygojo visą augmeniją, – pasakojo ekologė. – Kadagynas-riedulynas – ypatinga ekosistema, susikūrusi ir dėl  ypatingos dirvožemio sandaros.  Akmenų čia apstu, jų yra visur, o po žiemos „pridygsta“ naujų. Tai ypač gerai matosi dirbamuose laukuose: nors kasmet ūkininkai akmenis nurenka, po žiemos jų lyg naujai pridygsta. Matyt, pavasarinių polaidžių vandenys juos iškelia“.

Pasak D. Staponkienės, visi keturi riedulynai – vietovės, kur niekas niekada nieko nejudino, nes nebuvo prasmės. Riedulių čia yra per daug, kad būtų galima plotus pritaikyti ūkio reikmėms – melioracija ne tik  neįveikė, bet net nebandė „sukultūrinti“ šių teritorijų. Kolūkių laikais šitie gan derlingos dirbamos žemės apsupti akmeningi plotai buvo atiduoti gyvuliams ganyti, nors žolė ten skurdoka. Ir mišku neapžėlė, nors Lietuvoje palikti plyni laukai dažniausiai mišku užauga.

Šauklių tundroje gyvena ir muflonai

„Čia gi visos sąlygos pasirodė tinkamos kadagiams – būtent jie pamėgo šią žemę ir per laiką išties gana tankiai suaugo. Žinoma, prie kadagių suvešėjimo prisidėjo tai, kad, įsteigus draustinį, buvo pradėti kirsti menkaverčiai krūmynai. Iš pradžių tuo rūpinosi miškininkai, paskui darbus perėmė parko darbuotojai. Dabar, galima sakyti, dalį jų darbų „perėmė“ muflonai, gyvenantys apie 40 ha užimančiame aptvertame plote“, – tęsė pasakojimą po reidulyną-kadagyną tiek moksleiviams, tiek jų tėveliams edukacines ekskursijas vedanti Salantų regioninio parko ekologė.

Ji priminė, jog 2015 metais čia apgyvendinti gyvūnai pasirinkti dėl to, kad neišrankūs maistui, ėda įvairią žolę, krūmų atžalas, net samanas. O kadangi žemėje ir jos paviršiuje yra daug riedulių, manyta, kad kalnų avinams muflonams akmenys primins jų natūralias gyvenamąsias sąlygas ir belaipiojant ant jų bus užtikrinta natūrali kanopų priežiūra. Tikėtasi, kad muflonai atliks ir kitą svarbią misiją – „išlaisvins“ riedulius nuo juos slepiančios žolinės augmenijos.

O augmenija, kaip ir visas kraštovaizdis, čia išties išskirtiniai. Kiek paėjėjus pro aptvarą, kuriame gyvena muflonai, vedančiu taku, praėjus pro jų girdymui iškastą tvenkinį, pasigrožėjus itin tankiai sužėlusiais kadagiais, kurie iškyla iki šešių metrų aukščio (mokinukams, pasirodo, labai patinka skaičiuoti, kiek yra aukštų „plonų“ kadagių-berniukų ir kiek žemesnių ir „apvalesnių“ uogytes auginančių kadagių-mergaičių) ir žengus nuo tako kiek į šoną link atviresnių plotų, atsiveria lietuvio akiai tikrai neįprastas peizažas. Tikra tundra su skurdoka augmenija: šiurkščių briedgaurynų kupstai, it mozaika perpinti bruknių ploteliais, katpėdėlėm, pačiom įvairiausiom smilgom ir šiliniais viržiais, kurie visu grožiu pražysta liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje: tada Šauklių tundra nusidažo melsva spalva.

Žydi ir lietuviškosios orchidėjos

„Šauklių tundra“ vadinamame draustinyje, kuriame saugomas kraštovaizdis, artimas Lietuvos poledynmečio tundrai, auga 125 rūšių augalai. Tik riedulyne veši statieji atgiriai. Ant riedulių rastos trys labai retos, nykstančios kerpių rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą: gūbriuotoji, suodinoji ir daugialakštė saitakerpės. Taip pat čia – piečiausia tik ant riedulių augančios Skandinavijoje paplitusios pūsliakerpės arealo riba.

Riedulyne-kadagyne auga ir žydi penkių rūšių lietuviškosiomis orchidėjomis vadinamos gegūnės: baltijinė gegūnė, raudonoji gegūnė, aukštoji gegūnė, vyriškoji gegužraibė ir žalsvažiedė blandis.

Visas šias grožybes – o kur dar čia neišvardinti augalai, trijų tvenkinių pakraščiuose žydintys vilkdalgiai, Perkūno akmuo, kurį, kaip sakoma, žaibas perskėlė, iš tolo kupstais atrodantys, o iš arčiau apsamanojusiais rieduliais virstantys akmenys, – galima išvysti einant pažintiniu taku, kuris veda ir muflonų gyvenamame aptvare. Čia jau tarp aukštos žolės matosi ir jų išminti takai, ir vienas kitas iš samanų pradėtas vaduoti akmuo. Beje, egzotiškieji kalnų avinai, pasirodo, pamėgo lankytojams nutiestą lentinį taką ir, kai nėra žmonių, patys juo vaikšto.

Be vis dar naujakurių statusą tebeturinčių muflonų, Šauklių tundroj gyvena ir veisiasi daugybė driežų, pilkųjų rupūžių, gluodenų. Teigiama, jog čia yra gausiausia šiame regione tetervinų populiacija, buvo pastebėtos perinčios plėšriosios medšarkės, gervės, paukščių stebėtojai matė sodinių startų, raibųjų devynbalsių, pilkųjų meletų.

Visų lakiojančių, ropojančių ar šliaužiančių gyvūnų nevardinsim. Pasakysim tik, jog tikrai žinom, kad čia gyvena lapių. Matėm lyg traktoriuku išartus plotus – pasirodo, kažkokiu būdu į muflonų aptvarą pateko šernė, kuri atsivedė šerniukų. Tačiau panašu, jog jai aptvare mažoka maisto – mačiusieji sakė, jog šernė labai jau „kūda“. Matėm virš Šauklių tundros grobio besidairantį suopį.

Taip. Labai norėjom pamatyti muflonus. Laukėm apžvalgos bokšte, laukėm prie girdyklos. Vakarėjo. Vis ilgesni kadagių šešėliai tįso į vakarus. Tarp šešėlių ir kadagių kažkas šmėstelėjo. Deja, ne muflonai. Tik jų kaimynystėje įsikūrusi stirna su stirniuku. 

Livija Grajauskienė

Dainiaus Šerono nuotraukos

Salantų regioninis parkas kadagynas

 Paskelbtas 2017.08.30