Saugomi paukščiai nesirenka, kur sukti lizdą – privačiame ar valstybiniame miške

Trys dienos pramogų Lietuvos zoologijos sode jo gimtadienio proga
4 liepos, 2020
Medienos ištekliai ir jų naudojimo potencialas Lietuvos miškuose
8 liepos, 2020

Saugomi paukščiai  nesirenka, kur sukti lizdą – privačiame ar valstybiniame miške

Miškininkystės verslu užsiimantis kaunietis verslininkas neseniai portalui www.miskininkas.eu guodėsi, kad Lietuvoje gamtos saugotojų daug, o tampraus kontakto su savininkais, turinčiais miškų saugomose teritorijose, nėra. Verslininko išsakytas mintis pakomentavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Saulis Skuja (komentarai – kursyvu).

Deja, bet paukščiai ir kiti gyvūnai bei augalai nesirenka – miškas privatus ar ne. Numanoma miško valda nepatenka į jokią saugomą teritoriją, joje nustatytas reto, įrašyto į Lietuvos raudonąją knygą mažojo erelio rėksnio lizdas. Vadovaujantis Miško kirtimų taisyklių 1 priedu apie šios rūšies paukščių lizdą taikomas 100 m nekertamo miško spindulys. Tokia priemonė nėra amžina, nes pasikeitus situacijai ir paukščiams pakeitus lizdavietę, šios priemonės taikymas gali būti peržiūrėtas.

Pirmas, pasak verslininko, pats blogiausias dalykas, kad visiškai nėra jokio kontakto su miško savininkais, nėra informacijos viešoje erdvėje, kur galima būtų surasti ir sužinoti, kas, kur ir nuo ko yra saugoma, o svarbiausia, kad prieš įsigydamas sklypą negali sužinoti, ką bus galima daryti tame miško sklype.

Pati paukščių lizdaviečių apsauga ir yra reglamentuota taip, kad duomenys apie jas nebūtų vieši ir visiems lengvai prieinami, nes tai neužtikrintų apsaugos. Tačiau miško savininkai ar valdytojai visada gali gauti informaciją apie savo sklypuose nustatytas saugomų objektų radavietes. Dėl to reikia kreiptis į artimiausią saugomų teritorijų direkciją arba į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą. Jei saugomos rūšies radavietė įtraukta į Saugomų rūšių informacinę sistemą, reikia pateikti prašymą išrašui gauti per Elektroninius valdžios vartus. Tokios sistemos, kad savininkas gautų informaciją iš karto, jei jo valdoje nustatoma saugoma vertybė, nėra. Todėl miško savininkas ar verslininkas prieš įsigydamas sklypą gali pateikti prašymą ir gauti pageidaujamą informaciją. Radę lizdą gamtininkai negali tiesiogiai informuoti miško savininkų, nes pagal galiojančius teisės aktus negali gauti jų kontaktų. Valstybinių miškų administruotojai paprastai yra informuojami apie miškuose aptiktus saugomus objektus, visa ši informacija yra prieinama ir Valstybinei miškų tarnybai, kuri savo darbe naudoja ir Saugomų rūšių informacinės sistemos duomenis.

Verslininkas sutarė pirkti nedidelį miško plotą prie Kauno, Pajiesio girininkijoje, jau buvo parengtas miškotvarkos projektas – suplanuoti plyni kirtimai ir staiga žinia: nieko daryti negalima, nes čia įkeltas dirbtinis mažojo erelio rėksnio lizdas.

Dirbtinis lizdas mažąjam ereliui rėksniui buvo įkeltas jau ten esančio natūralaus lizdo vietoje, kad būtų užtikrinta gera šio lizdo būklė ir paukščiai galėtų toliau sėkmingai jame perėti. Informacija apie rastą natūralų mažojo erelio rėksnio lizdą buvo įvesta į Saugomų rūšių informacinę sistemą, taigi miško savininkas galėjo kreiptis su prašymu ir gauti šią informaciją.

Beje, rengiant miškotvarkos projektą visada galima gauti išrašą apie saugomus objektus iš Saugomų rūšių informacinės sistemos. Tai turėtų atlikti arba miško valdos savininkas, arba miškotvarkos projekto rengėjas. Laiku gavus tokią informaciją būtų išvengta nesusipratimų. Lietuvoje vis dar egzistuoja tam tikra praktika, kai iš pradžių parengiamas miškotvarkos projektas, o tik po to suplanuotos priemonės derinamos su Valstybinės miškų tarnybos kontroliuojančiais pareigūnais. Tada ir paaiškėja, kad valdoje yra saugomų objektų, apie kuriuos nebuvo laiku pasidomėta.

Pasak ornitologų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų mažųjų erelių rėksnių populiacija mūsų šalyje pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo penktadaliu. Mažasis erelis rėksnys –  didelis paukštis,  atstumas tarp ištiestų sparnų galų siekia 145–168 cm. Ereliai lizdus krauna brandžiuose miškų sklypuose, 7–24 metrų aukštyje, eglėse, ąžuoluose, beržuose, dažniausiai deda du kiaušinius, bet užaugina tik vieną jauniklį. Du išaugę jaunikliai – išimtis. Ereliai minta peliniais graužikais, kurmiais, varlėmis, kuriuos medžioja pamiškių pievose, ganyklose, laukuose, Lietuvoje pastebimas balandžio–rugsėjo mėnesiais, o žiemoti skrenda net iki Pietų Afrikos.

Tas sumažėjimas siejamas su žemės naudojimo būdų kaita, kuomet buvusių pievų ir ganyklų sąskaita daugėja dirbamų laukų, ypač rapsų ir kitų kultūrų. Pievose įprastai būna gausu pagrindinio šių erelių grobio – pelėnų. Sumažėjimą taip pat lemia ir tai, kad mažieji ereliai rėksniai lizdams krauti labiau renkasi miško pakraščius, kuriuose dažniau yra privatūs miškai. Kiekvienos tokios valdos ornitologai tikrai neapžiūrės. Tad dalis nežinomų lizdų tiesiog nukertama,  jų laiku neradus ir neidentifikavus.

Verslininkas sako, kad jam paukščio gaila – nei jo iškelsi, nei lauksi, kol lizdas sunyks, jei jo neatnaujins, tačiau neteisinga, kai tai – aukščiau žmogaus interesų. „Kompensuokite rinkos kaina, aš jį aptversiu, saugosiu ir miško nekirsiu, –  sako miškininkas. – Nieko nesakyčiau, jei tą lizdą būtų patys ereliai miške sukrovę, bet dabar – įkelia dirbtinį lizdą privačiame miške ir nepraneša šeimininkui. Žmogus ketino man parduoti nedidelį 2 ha plotą, sulygom kainą, o dabar paaiškėjo, kad visi kirtimai užblokuoti“.

Šią lizdavietę pasirinko patys ereliai, niekas jų ten neviliojo. Ornitologai tik vėliau ją sutvarkė, kad pagerintų perėjimo sąlygas šiems paukščiams. Kompensavimo išmokų dydis yra fiksuotas pagal Kaimo plėtros programos rėmus. Kitos valstybės, matyt, kompensacijai skiria ir didesnes sumas.

Verslininkas taip pat pasakoja, kad ornitologai džiaugėsi, jog „Europa pagyrė už miške įkurdintą mažąjį erelį rėksnį“, mat Vakarų Europoje jie išnyko prieš 100–200 metų dėl nepalankios žemės ir miškų ūkio raidos bei urbanizacijos. Verslininkui teliko paklausti, ar Europa pagyrė už tai, kad niekam nežinant nacionalizuotas savininko miškas. Vyriškiui nesuprantama tokia tvarka- netvarka, kai į informacinę sistemą įkeliamos žinios apie saugomą paukštį, o savininkui apie tai nepranešama.

Ornitologai tikrai neįkurdino mažojo erelio rėksnio, jie negali įkurdinti nei šio, nei kitų paukščių.  Paukščiai patys renkasi, kur gyventi, kur krauti lizdą ir kur perėti, nesvarbu –  ar tai valstybinis, ar privatus miškas. Ornitologai gali tik padėti jiems ieškodami lizdų ir rūpindamiesi visokeriopa jų apsauga. O Europa pagyrė ne už konkretų „įkurdintą“ erelį, o už bendrus sėkmingus vykdyto projekto rezultatus. Miškas nėra nacionalizuotas, o kadangi šie ereliai – nacionalinė šalies gamtos vertybė, reikėtų tuo tik didžiuotis. Manome, kad ne vienas miško savininkas Vakarų Europoje nuoširdžiai norėtų tokios erelių lizdavietės savo miške.

Mažojo erelio rėksnio apsaugos tikslais, be miško kirtimų apribojimų, aplink kiekvieną mažojo erelio rėksnio lizdavietę nustatoma 150 metrų spindulio veisimosi vieta. Veisimosi vietos apsaugos zonoje visi miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 dienos, taip pat nustatomi kiti apribojimai.

Čia paminėti apribojimai taikomi Biosferos poligonuose, įsteigtuose mažųjų erelių rėksnių apsaugai. Minimas Pajiesio girininkijos miškas nepatenka į jokį Biosferos poligoną. Pajiesio miške perintiems šiems ereliams tenka tik 100 metrų apsaugos spindulys, kurį vietomis dar galima sumažinti iki 25 proc., priderinant būsimos biržės ribas prie sklypų ribų. Miško kirtimų taisyklės, deja, nedraudžia kirtimų, kurie būtų vykdomi už 100 metrų nuo tokio lizdo pavasarį ir vasarą, tuo metu, kai peri ir jauniklius augina šie reti paukščiai. Taigi ne tokie jau ir laimingi šie paukščiai…

Dėl šio lizdo užklausus Aplinkos ministeriją, jos miškų politikos formavimo grupė atsakė, kad, jos nuomone, miško savininko atžvilgiu pasielgta neteisingai, jokie dirbtiniai apribojimai negali būti daromi be savininko sutikimo. Bet tai tik šios grupės nuomonė, tad ji pasiūlė kreiptis dėl apribojimų panaikinimo į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, o šiai nesutikus panaikinti apribojimo – į teismą. Pamąstymui: kiek sukelia problemų ir išlaidų miško savininkui, kažkieno (kad ir kokia ji bebūtų „kilni“) savivalė miške…

Aplinkos ministerijoje yra ir kita – Gamtos apsaugos politikos grupė, kurios darbuotojai rūpinasi ne tik  miškų, bet ir erelių apsauga. Jokie verslininkai nėra pilnai apsaugoti nuo rizikos. Miškų kirtimo verslas taip pat gali būti tam tikra prasme rizikingas, beje, kaip ir kitos verslų rūšys. Suprantame miško savininko ir verslininko rūpestį, tačiau Lietuvoje kažkodėl dažnai manoma, jog miško kirtimo ir medienos verslas turi būti 100 proc. garantuotas ir pelningas. Juk dažniausiai perkami ir kertami tikrai ne šių savininkų ar verslininkų sodinti miškai.

Parengė Rūta Steponaitytė