Saugomų gamtos objektų daug – informacijos mažai

Saugomų gamtos objektų daug – informacijos mažai

Nemažai ūkininkaujančiųjų miškuose teigia, kad Lietuva tampa rezervatu, t.y. saugomų teritorijų kraštu. “Miškuose viskas draudžiama, čia nepageidaujamas nei žmogus, nei ūkinė veikla, – sako miškų ūkio verslu užsiimantis kaunietis Audrius Dulskas.  – Saugotojų daug, o jokio kontakto su savininkais, turinčiais miškų saugomose teritorijose, nėra“.

Verslininkas sako, kad pirmas, pats  blogiausias dalykas, kad visiškai nėra jokio kontakto su miško savininkais, nėra informacijos viešoje erdvėje, kur galima būtų surasti ir sužinoti, kas, kur ir nuo ko yra saugoma. Kitas dalykas, pasak pašnekovo, pats pagrindinis – prieš įsigydamas sklypą negali sužinoti, ką bus galima daryti tame miško sklype.

„Dėl ko ši informacija užslaptinta – nežinau. Realiai nori žmogus parduoti mišką ir net nežino, kokie yra apribojimai. Visi saugomų teritorijų apribojimai išryškėja tik tada, kai tame miške pradedi vykdyti kokią nors ūkinę veiklą. Aš pats nusipirkau prie Elektrėnų draustinyje miško. Pirkdamas nežinojau jokių apribojimų, o kai pateikiau medžiagą ūkinei veiklai – kirtimui, tada sužinojau, kad to negalima daryti. Registrų centro pažymoje nieko apie tai neparašyta. Ne visi žmonės informuoti, kad jų privati nuosavybė yra saugomoje teritorijoje, kad gali būti ribojama ūkinė veikla. Kodėl tikrąja to žodžio prasme yra slepiama nuo savininkų, kad jų miškuose yra kažkokie apribojimai?“ – klausia pašnekovas.  

Juoką keliančios kompensacijos

A.Dulskas pasakoja ne kartą susidūręs su tokia situacija ir išgirdęs paprastą atsakymą: „Įrašėme į registrų centro pažymą, kad ten saugoma teritorija“, bet, anot jo, paprastam žmogui niekas neaišku, niekas su juo nieko nederina. Verslininkas prisimena istoriją, kai norėjo pirkti sklypą šalia Krekenavos regioninio  parko, tačiau iš jo specialistų sulaukė atsakymo, kad negalės vykdyti pageidaujamos veiklos, bet paskui pakeitė sprendimą, kad vis tik galės, o jeigu nevykdytų  tame sklype jokios veiklos, pasiūlė kompensaciją…

Šiandien yra numatytos kompensavimo tvarkos, tačiau, verslininko teigimu,  jos,  švelniai tariant, neveiksnios. „Kompensacija daugiau negu juokinga… Pasiskaičiavau, kad man reikia 33-jų metų, kad tuos pinigus susirinkčiau…“, – pastebi miške ūkininkaujantis vyras.

Taigi  pirkti mišką labai rizikinga, nes net ne regioninio ar nacionalinio parko ribose esanti teritorija gali būti saugoma ir automatiškai priskiriama to regiono parkui, kuris yra arčiausia. „Mes neturime informacijos – pagrindinio dalyko, bet kodėl mes jos neturime? –  nesupranta  A. Dulskas. – Įsigiję miško, mes paruošiame medžiagą ir siunčiame miškų tarnybai. Jie mums atsako, ką galime daryti, bet į tarnybą turi kreiptis tik savininkas, nes kitam asmeniui informacijos jie nesiunčia, tas mus labai riboja, mes negalime planuoti miškų kirtimų. Nėra komunikavimo su žmonėmis, didieji saugotojai pamato, pavyzdžiui, pienę –  o čia pienė! – saugome.  Niekam neįdomu, dėl ko saugome… Ji auga tik viename miško are, o saugoma –  20 hektarų. Su tais saugojimais – daug visokių istorijų, tik niekas nežino, ką saugo. Kam kas šovė į galvą, tą ir saugo… Kodėl Lietuvos teritorijoje pypkės formos iškyšulys ties  Dieveniškėmis? Pasakojama, kad Stalinas pypkę apibrėžė, tai ir čia panašiai pas mus – kur liniuotę padėjo, ten ir saugo… Ar ištyrė kas? Labai sunku bendrauti su žmonėmis, kurie neišmano savo darbo. Jiems įrodyti, kad žemė yra apvali, o ne lagamino formos – neįmanoma, taip pat yra ir su saugomomis teritorijomis“.

Bijo ryte atsibusti draustinyje

Verslininkas, kurio metinė apyvarta 2 mln. eurų, sąžiningai mokantis mokesčius, sukuriantis darbo vietas, prisipažįsta susiduriantis su problema, kurios niekas negali išspręsti. „Pati pagrindinė problema – informacijos išviešinimas, kur ką galima daryti ir ko negalima daryti. Kas tai nusprendžia, priiminėja tokius nutarimus, tas ir turi išviešinti. Realiai, tai viskas vyksta taip: šiandien atsibudai ketvirtos kategorijos miške, o rytoj jau gali atsibusti draustinyje… Visiškai neatsižvelgiama į savininkų interesus ir poreikius. Sėdžiu sodyboj… Tas pats su paukščių lizdais… Slapta. Šiandien realiai sužinoti, ar yra miške saugomas paukštis nežinau kaip… Jei nesi miško savininkas, tai neturi galimybių, – patirtimi dalijasi A. Dulskas. –  Šiandien išsiunčiau miškininką pasižiūrėti į 12 sklypų, kuriuos žmonės pardavinėja. Aš apie juos turiu tik informaciją, ar ten draustinis, ar ne … ir viskas. O ar yra kažkoks lizdas, ar peri kokie reti paukščiai, ar jų nėra, aš nežinau. Net jei žinotume, tas žinojimas nieko nepakeis – kas dokumentais parems?“

A.Dulskas baigė  miškų kolegiją ir miškininku  nuo 2000-ųjų dirbo šioje srityje, tad  tikrai žino, ką reikia saugoti, bet dažnai saugojama, ko nereikėtų saugoti. „Dabar saugome viską – nuo ko, dėl ko… Įsivaizduokite, tūkstančius hektarų paskelbė saugomomis teritorijomis, įsipareigojo Europos Sąjungai, būtent pačius brandžiausius, geriausius, kuriuos šiandien reikia kirsti. Kodėl niekas neatsakė, kodėl reikia saugoti? Aš mokiausi Girionyse, aukštesniojoje miškų mokykloje, kur yra paskelbtas rezervatas. 50 metų niekas, jokia ūkinė veikla nevykdoma… Aš pamačiau senas nuotraukas: puikus eglynas, ąžuolai, eglės… Šiandien ten įeiti negalime, tie, kurie rėkia, kad ten grybaus, šiandien patys fiziškai net kojos įkelti negali, – emocingai aiškina pašnekovas. – O kiek išgalvotų projektų? Vakarų taigos miškai – sugalvotas terminas. Vakarų taiga – 1300 hektarų, pelkėti, išdegę, savaime atsikuriantys medynai, kurie yra saugomi. Kam jų reikia? Sutinku, kad radai augaliuką, grybą ar medelį, tai tu jį saugok 50 – 100 metrų spinduliu, bet kam skelbti visą 1300 hektarų teritoriją, kurioje negalima vykdyti ūkinės veiklos, saugoma? Pats svarbiausias dalykas, kad nėra jokio komunikavimo su žemės savininkais – sužinosi, kad nuo šiandien, jei tavo sklypas Vakarų taigoje, gausi po 37 eurus už hektarą penkerius metus“.

Verslininkas įsitikinęs, kad grubiai pažeidžiamos miško savininkų teisės, kai jiems nežinant sklypai paskelbiami draustiniais ar dar kažkuo. Nuo 2015 m. įsigaliojęs 5 proc. medienos ar parduoto nenukirsto miško apyvartos mokestis, simboliškai pakrikštytas Seimo nario Algimanto Salamakino vardu, smaugia miškų savininkus, o tuo tarpu valstybinių miškų nuosavybės valdymas kuo puikiausiai klojasi: valstybė paliko šiems miškininkams teisę naudotis valstybės turtu – jos miškais, t. y. galimybę juos kirsti, parduoti … „Kodėl mums priimtas apyvartos mokestis, kurio nėra jokioje normalioje valstybėje?  Čia yra bauda, o ne mokestis, – įsitikinęs A. Dulskas.  –  Mes mokame  5 proc. nuo parduotos medienos. Jeigu pardavei rąstą už 100 eurų, tai tu moki 5 eurus, bet iš tos sumos neišsiminusuoja nei rąsto nupjovimas, nei gamyba, nei transportavimas.  Tavo bėdos… Urėdijos, valstybiniai miškai moka 10 proc., bet jiems nereikia pirkti miško…“

Rūta Steponaitytė