Šauklių riedulyno-kadagyno buveines atkuria ir saugo muflonai

liepos 17, 2017
Panašu, kad urėdijų reforma vyks etapais
liepos 7, 2017
 Unikaliu pamario krašto grožiu rūpinasi ir urėdija, ir regioninis parkas
liepos 17, 2017

Kretingos miškų urėdijos teritorijoje esančiame Salantų regioniniame parke yra Šauklių kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas  – 2172 ha, o jame esančio riedulyno – 82 ha.  Unikaliame, savo kraštovaizdžiu tundrą primenančiame Šauklių riedulyne-kadagyne jau antri metai gyvena egzotiški kalnų avinai – muflonai, kurių banda čia – didžiausia Lietuvoje, gyvenanti aptvare laukinėmis sąlygomis. Ir ne tik gyvenanti, bet padedanti žmonėms atkurti bei saugoti unikalią šios teritorijos ekosistemą.

Bendras parkų ir urėdijos projektas

Šiais metais Salantų regioninio parko direkcija kartu su partneriais baigė įgyvendinti LIFE+ projekto „Degraduojančių europinės svarbos buveinių atkūrimas Lietuvos valstybiniuose parkuose“ veiklas. Projekto partneriai – Kurtuvėnų regioninio parko direkcija bei Kretingos miškų urėdija.

Primename, jog projektas buvo vykdomas dviejuose Lietuvos regioniniuose parkuose iš viso atkuriant tris degraduojančias Natura 2000 teritorijas: BAST Šauklių riedulyną Salantų regioniniame parke ir BAST Vijurkų pievas bei Dubysos upės slėnį ties Bazilionais Kurtuvėnų regioniniame parke. Visose projekto metu tvarkytose BAST saugomos atviros pievų buveinės. Kadangi ganymas yra patikimiausias būdas užtikrinti ilgalaikį rezultatą, Kurtuvėnų regioninio parko teritorijose ganosi projekto metu įsigyta žiemojimui atsparių galvijų banda, o Salantų regioninio parko Šauklių riedulyne – muflonai.

Gyvūnų bandos buvo pasirinktos atsižvelgiant į teritorijos specifiką. Unikaliame tundrą primenančiame Šauklių riedulyne-kadagyne muflonai ne vien tik atlieka jiems skirtą užduotį nugraužti skurdžią žolę ir krūmų atžalas, bet ir pagyvina kraštovaizdį. Vykdant projektą čia buvo įrengta infrastruktūra, skirta muflonų ganymui bei pritaikyta lankytojams. Lankytojų patogumui buvo pratęstas medinis lentų takas, kurį, beje, pamėgo ir patys muflonai – pavasarį ar rudenį, kai žemė nuo lietaus pažliugusi, jie mielai patys vaikštinėja lankytojams skirtu taku.

Lankytojai Šauklių riedulyne-kadagyne gali lankytis ištisus metus. Ir jie išties gausiai čia lankosi tiek dėl įspūdingo kraštovaizdžio, tiek dėl naujųjų gyventojų – laisvėje gyvenančius muflonus galima išvysti nebent Sardinijos ar Korsikos salose. Tiesa, pamatyti juos ir čia, Šaukliuose, nėra lengva, net jei ilgai lauksi apžvalgos bokštelyje ar prie jiems iškasto tvenkinio – girdyklos: muflonai labai baikštūs.

Nei šienaut, nei ganyt

Plačiau apie projektą, apie tai, kodėl Šauklių riedulyne-kadagyne prireikė kalnų avinų pagalbos, ar „prigijo“ čia naujieji gyventojai ir ar pasiteisino su jais susieti lūkesčiai, kalbamės su Salantų regioninio parko ekologe Dovile Staponkiene.

„Šauklių riedulynas-kadagynas  – ypatinga ekosistema, susikūrusi ir dėl ypatingos dirvožemio sandaros, – prakalbo pašnekovė. – Kalbėdami apie kadagyną, mes visų pirma akcentuojame riedulyną, nes rieduliai sąlygojo visą augmeniją. Riedulių čia yra per daug, kad būtų galima plotus pritaikyti ūkio reikmėms – melioracija ne tik neįveikė, bet net nebandė „sukultūrinti“ šių teritorijų. Kolūkių laikais šitie gan derlingos dirbamos žemės apsupti akmeningi plotai buvo atiduoti gyvuliams ganyti, nors žolė ten skurdoka. Čia gi visos sąlygos pasirodė tinkamos kadagiams – būtent jie pamėgo šią žemę ir per laiką išties gana tankiai suaugo“.

Pasak ekologės, prie kadagių suvešėjimo prisidėjo tai, kad, įsteigus draustinį, buvo pradėti kirsti menkaverčiai krūmynai. Iš pradžių tuo rūpinosi miškininkai, paskui darbus perėmė parko darbuotojai. Savaime suprantama, draustinyje ganiava taip pat nutrūko, ir tai sukėlė tam tikrų problemų: žolę pjauti reikia, technika įvažiuoti negali, su dalgiais irgi gan sudėtinga ir ne visur įmanoma prieiti. Be to, ir krūmai želia. Tad buvo pradėta galvoti, ką padarius, kad teritorija būtų tvarkinga, kokiu būdu be didelių sąnaudų – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių – būtų galima pasiekti, kad atitinkami plotai liktų atviri, tvarkingi.

„Ir mes, parko direkcija, ir, kiek žinome, urėdija labai džiaugiamės, kad pavyko parašyti projektą „Degraduojančių europinės svarbos buveinių atkūrimas Lietuvos valstybiniuose parkuose“ , gauti finansavimą ir įgyvendinti. Projekto esmė – sugrąžinti ganiavą, nes gyvulių ganymas yra pati efektyviausia priemonė kovojant su užžėlimu plotuose, kur žmogus negali su technika prieiti“, – aiškino D. Staponkienė.

Apgyvendino dvidešimt muflonų

„Kodėl pasirinkti muflonai? Ogi dėl teritorijos ypatumų, nes žolė čia skurdi, karvėms nelabai tinkama, juolab kad jos akmenimis nelakstys. Tiktų avys ir ožkos, bet niekas iš aplinkinių gyventojų neparodė noro auginti šiuos gyvulius ir ganyti riedulyno-kadagyno teritorijoje, nors ir aptvertoje. Muflonai tiko dar ir todėl, kad jie – kalnų avinai, kuriems būtina į akmenis dilinti augančias kanopas. Nauda, galima sakyti, abipusė: dilindami kanopas muflonai atidengia samanomis bei žolėmis apžėlusius akmenis ir šitaip tvarko kraštovaizdį. Ir tai per trečius muflonų gyvenimo čia metus jau po truputį ima matytis“, – teigė Salantų regioninio parko ekologė.

Kalnų avinai Šauklių riedulyne-kadagyne apgyvendinti 2015 metų pabaigoje. Tada iš Panevėžio miškų urėdijos atvežta 18 įvairaus amžiaus muflonų (4 patinai ir 14 patelių). Du patinai atvyko vėliau iš kitos bandos – pasak parko  specialistų, tam, kad būtų pagerintos genetinės kadagyne įsikursiančios bandos savybės.

Deja, šių metų pradžioje banda sumažėjo. Sausio pradžioje dingo – spėjama, buvo brakonierių nušauti – trys už europinius pinigus įsigyti muflonai.  Vieno kalnų avino kaina – nuo 400 iki 1000  eurų.

„Tai precedento neturintis brutalus nusikaltimas. Šauklių riedulyno dalis, kurioje apgyvendinta muflonų banda, aptverta aukšta tvora ir itin lankoma žmonių. Nesuvokiama, kam kilo mintis iššaudyti gražiausius muflonus, kurių vienas – mūsų pasididžiavimas – buvo iš Čekijos. Matyt, protą aptemdė trofėjinės medžioklės troškulys“, – šių metų pradžioje pasakojo Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus, pridūręs, jog apgyvendinant muflonus šiek tiek baimintasi, kad į bandą neįsisuktų vilkai. Tačiau baimės dėl laukinių žvėrių elgsenos pasirodė esančios visai nepagrįstos, vilkai čia medžiotų tik esant labai dideliam badui, tačiau, kad į muflonus pasikėsins dvikojai padarai, tokios mintys net į galvą nešovė…

Kalnų avinai tvarko kraštovaizdį

Pasak Salantų regioninio parko direkcijos atstovų, sprendimas riedulyne-kadagyne apgyvendinti  muflonus išties pasiteisino. Tačiau kad greičiau ir aiškiau matytųsi šių kalnų avinų nešama nauda, reiktų, kad jų būtų daugiau. Tikėtasi, kad banda ne mažės – kaip atsitiko šių metų pradžioje, o didės, pasipildys jaunikliais.

„Pernai parko darbuotojai matė ne vieną su suaugusiais muflonais besiganantį jauniklį, jų buvo mažiausiai penki, – pasakojo  D. Staponkienė. – Šiais metais girininkas, kuris labai aktyviai prižiūri teritoriją, dažnai vaikšto ir po riedulyną-kadagyną, sakė, jog matė atsigerti ateinančias kelias pateles su jaunikliais. Po kurio laiko pastebėjo, jog viena patelė nerami, vaikšto mekendama – panašu, jog jos jauniklis dingęs… Matyt, dalis jauniklių neišgyveno,  o tai gali būti paaiškinama vienintele priežastimi – juos suėdė lapės  ar mangutai. Nepaisant aptvaro, jos visur pralenda, yra urveliai. Tad, jeigu norime, kad banda didėtų, teks rimčiau reguliuoti lapių kiekį  riedulyno teritorijoje ir pagalvoti apie kitas priemones, kaip būtų galima apsaugoti jauniklius pirmus porą mėnesių po gimimo – vėliau jie jau pakankamai sustiprėja. Lapės gi gudrios, juolab kai pajunta, kurioj vietoj grobis atsiranda – ateina vos ne kaip į parduotuvę. O muflonai – paikos avys, pajunta pavojų ir bėga. Patelės sugeba pabėgti, jaunikliai – ne“.

Grįžtant prie klausimo, ar pasiteisino ir kaip pasiteisino muflonai, Salantų regioninio parko ekologė sakė, jog  net žiemą matosi, kaip jie „dirba savo darbą“: ten, kur prieina, gan stipriai apgraužia atželiančių menkaverčių krūmų šakeles. Jomis ir maitinasi – muflonai juk neišrankūs,  ėda įvairią žolę, krūmų atžalas, net samanas.

„Mes jų nelepiname, papildomai nešeriame. Šertume tik tuo atveju, jeigu žiema būtų ilga, šalta ir gili. To pastaraisiais metais nebebūna, ypač pas mus, tad maisto muflonams net ir žiemą yra per akis. Jo pakaktų gerokai didesnei bandai – kaip minėjau, to mes norėtume, to siektume. O jau bandai padidėjus – tikimės, pavyks nuo kitų metų jauniklius išsaugoti, – po kurio laiko išvystume tokį kraštovaizdį, koks turėtų būti, kokį norėtume matyti“, – akcentavo Salantų regioninio parko ekologė D. Staponkienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin