Šaulių priesaika: ištikimai ir šventai saugoti Nepriklausomybę

Darius Vižlenskas: net neįtariau, kad gali taikyti į žmones
13 sausio, 2021
Valstybinių parkų direkcijos naudoja saulės energiją
15 sausio, 2021

Šaulių priesaika: ištikimai ir šventai saugoti Nepriklausomybę

Ilgametis Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą –  generalinio urėdo už nepriekaištingą tarnybą, ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medalį jam įteikė prezidentė Dalia Grybauskaitė, už darbą atkuriant partizanų stovyklą Gerumo ąžuolo garbės ženklelį  prisegė prezidentas Valdas Adamkus. Partizanų bunkerį Karalgirio miške šaulys Kęstutis atkūrė kartu su geru draugu, taip pat šauliu Gediminu Armonavičiumi. Laisvės kovotojų  atminimo vietoje ant  akmens parašyta „Per amžius budėję laisvę laimėjom, per aukas ir pasišventimą“.

Sąjūdžio žaliaraiščiai

Su “Roko maršu” per Lietuvą kartu su Algirdu Kaušpėdu, Arvydu Juozaičiu, Stasiu Paškevičiumi ir kitais drąsuoliais ritosi didžiulė Sąjūdžio banga. Kaunas visada buvo Laisvės ir lietuvybės lopšys. Jame jungtis į savo organizaciją pirmieji pradėjo sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai. 1988-ųjų vasarą įsikūrė „Tremtinio“ klubas, o rudenį – spalio 29-ąją –  Kauno sporto halėje įvyko pirmasis tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimas.

“Ta diena, kai susitikome su žmonėmis, kurie ištvėrė tremtį, buvo politiniai kaliniai, viltingai žiūrintys į Laisvę ir nepriklausomybę, prabėgo su kutenančiu jauduliu gerklėje. Mes tapome jėga, kuri saugojo sąjūdiečius, tremtinius bei jų renginius. Mums, žaliaraiščiams, vadovavo neeilinė asmenybė Romualdas Zykus. Kartu buvo ir Stasys Ignatavičius, vėliau labai daug jėgų įdėjęs, kad būtų atkurta Šaulių sąjunga. Mūsų veikla ir jėga buvo sutelkta Kaune, kiekvienas turėjome savo numerį. Mano numeris buvo antras, o tai saviškiams reiškė, kad esu antro būrio antras žmogus, t.y. – vado pavaduotojas. Pirmas numeris reiškė būrį, o antras – tapatybę. Mes kiekvienas žinojome, ką turime daryti. Rinkdavomės Sąjūdžio būstinėje Donelaičio gatvėje, pasiskirstydavome, kas ką saugos, draugiškai bendravome su Kauno milicija, tad renginiai vyko  sklandžiai.  Prieš vasario 16-ąją 1988 m. Kaune buvo sušaukta neeilinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sesija, tada teko bendrauti ir su Saudargu vyresniuoju, o šiandien labai džiaugiuosi, kad jo sūnus šaulys Paulius Saudargas jau pavyzdys kitiems.  Susipažinome ir su Kazimieru Uoka, be to, ten buvo ir mūsų studentų miškininkų autoritetas Vaidotas Antanaitis. Mes visada didžiavomės ir didžiuojamės, kad mūsų miškininkas Kremliuje iš tribūnos drąsiai pasakė, jog Lietuva bus laisva. Tas laisvės troškimo  jausmas neapsakomas – ir dabar gerklėje virpa tas jaudulio gumuliukas”, – su jauduliu apie tą metą  kalba  Padauguvos girininkijos girininkas.

Staiga pasikeitę viešnagės planai

Pirmą kartą apie savo gimines užsienyje K. Markevičius  sužinojo tarnaudamas sovietų armijoje Latvijoje iš ypatingojo skyriaus karininko. Jis pasikvietė kareivėlį 1987-ųjų pradžioje, kai lietuviai vasario 16- ąją dalinyje paminėjo Laisvės dieną, ir pradėjo auklėti. Taip jau atsitiko, kad  vienas žmogus pavogė iš Kęstučio laiškų bloknoto lapą, ant kurio kampo puikavosi Vyčio antspaudukas. “Karininkas rodo man tą Vytį ir sako: “Tai ką, Markevičiau, kai grįši, eisi kartu su Terlecku ir Sadūnaite, tai žinok, kai kils konfliktas vienam karste gulėsim”. Po to atvertė mano bylą ir ėmė aiškinti, kad švenčiau Vasario 16-ąją, kad mano giminės gyvena Australijoje”, – prisimena K. Markevičius.

Grįžęs namo Kęstutis paklausė močiutės apie savo gimines ir sužinojo, kad ten gyvena jos sesuo. “Australijoje gyvenanti teta nupirko mums bilietus ir su tėvu 1990-ųjų pabaigoje išvykome į Melburną, tuomet dar per Maskvą. Pas gimines planavome pabūti tris mėnesius. O skridome  kartu su aktoriais Kęstučiu Geniu, Laimonu Noreika, dainininke Veronika Pavilioniene ir dalyvavome  renginiuose kartu su Australijos lietuviais. Klausydamiesi eilių ir dainų apie Lietuvą, apie laisvę, lietuviai verkė. Bet … greitai prasidėjo Sausio įvykiai. Ten viešint buvo labai baisu girdėti,  kas vyksta Lietuvoje, kad sovietų desantininkai šturmavo ir užėmė Radijo ir televizijos komitetą, Vilniaus televizijos bokštą, kad  yra aukų.  Giminės mums siūlė pasilikti, pasirūpinti pasais, tačiau mes nieko nelaukdami staigiai pasikeitėm bilietus ir grįžom į Lietuvą. Žinoma, kartu džiaugėmės, kad pasaulis viską mato ir smerkia sovietų išpuolį, kad  palaiko Lietuvos nepriklausomybę”, – apie trumpą viešnagę Australijoje kalba Kęstutis.

Istorinė trispalvė, keliavusi po Lietuvą

“Taip jau išėjo, kad 1987-aisias, kai grįžau iš armijos, pirmiausia nuvažiavau į “Merkurijų” (universalinė parduotuvė Laisvės al. Kaune) ir nusipirkau geltono, žalio ir raudono audinio. Pardavėjos suprato, kam man jo reikia.  Pasisiuvau trispalvę.  Ja labai didžiavausi, tais metais su draugais į visus renginius vaikščiojau su trispalve”, – džiaugiasi pašnekovas.

Kęstutis ją išsaugojo, turi ir dabar. “Ji kartu su manimi, mano grupioku, dabar dėstytojaujančiu akademijoje Gintautu Činga, su klasiokais, žmona Gražina keliavo visą Atgimimo ir jau nepriklausomos Lietuvos kelią.  Visur važiavome kartu. Mums,  studentams  miškininkams, didžiausias pavyzdys buvo profesorius Vaidotas Antanaitis. Taip pat labai daug bendravau su profesoriumi Alfredu Smailiu. O 1990-ieji, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – nerealu… Toks pasididžiavimas, toks džiaugsmas, kad grįžo ir visi mūsų ženklai – Gediminaičių stulpai, Vytis, Laisvės paminklas”, – didžiuojasi Kęstutis.

Ne kur kitur, o prie Laisvės paminklo savo vestuvių dieną nusifotografavo  jaunavedžiai Kęstutis ir Gražina Markevičiai. O pats didžiausias stebuklas, pasak Kęstučio, kad Kauno rajono metrikacijos biuro darbuotoja ceremonijos metu 1989-ųjų rugsėjo 30 dieną jaunavedžius sveikino Lietuvos Respublikos vardu tvirtai tikėdama, kad Nepriklausomybė jau visai čia pat.

Patriotizmas iš šeimos

Kęstutis sako, jog  labai daug lietuvybės pasisėmė iš savo krikštatėvio Vlado Žurausko, kalėjusio  Vorkutos lageriuose. Jis buvo Lietuvos karys, Birželio sukilimo dalyvis ir labai daug kalbėjo apie laisvės kovas. “Kai klausaisi tokių žmonių pasakojimų, matai akyse laisvės šviesą, jauti didžiulę jėgą. Mūsų renginius filmavo Laima Pangonytė, kuri visada  buvo linksma, buvo gera su ja susitikti. Taip pat ir su nemažai jaunų drąsių vyrų, ypač vilkijiečiu Ryčiu Nepu, tarnavusiu Lietuvos  specialiosios paskirties daliniuose. Tuomet  susipažinau ir su Audriumi Butkevičiumi, kuris buvo labai atsidavęs Lietuvai, pavyzdys mums visiems. Jis mane paakino parašyti į “Tremtinio” laikraštį skelbimą, kad sužinočiau daugiau  apie savo senelį partizaną Petrą Markevičių-Pranckų. Senelis buvo Betygalos būrio vadas, žuvo mūšyje su NKVD kariuomene Virtukų miške – aukojosi ir liko  kartu su Liolių būrio partizanais atsišaudyti, kad kiti „Žebenkšties“ rinktinės būriai galėtų pasitraukti, kad išliktų generolas Jonas Žemaitis”, – pasakoja pašnekovas.

Mintis atkurti Šaulių sąjungą kilo 1989-aisiais Sąjūdžio Kauno saugos būrių bei žaliaraiščių aktyvo susirinkime. Tų metų birželio 1 d. Kaune vykusiame mitinge buvo oficialiai paskelbta apie Šaulių sąjungos atkūrimą, o  rugsėjo 20 d. LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai davė pirmą priesaiką Kelmėje, prie LŠS įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio kapo. Ši data  ir laikoma LŠS atkūrimo diena.

Po Sausio įvykių Vilkijos šaulių kuopos atkūrimo ėmėsi ir Kęstučio tėtis Henrikas Markevičius. Jis dirbo su vyresniaisiais, o Kęstutis telkė jaunimą. Šauliams buvo leista naudotis Vilkijos profesinės mokyklos šaudykla, mokytis naudotis ginklais, susipažinti su sprogmenimis ir pan. Tėvynės gynybos užsiėmimus ir treniruotes vedė Lietuvos kariai savanoriai ir vilkijietis Rytis Nepas su kolegomis. Priesaika šauliai pasižadėjo kovoti už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, o ją atkūrus – ištikimai ir šventai saugoti.

Rasa Liškauskaitė