Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas: “Linkiu, kad nustotų siautėti reformų vėtros”

23 rugsėjo, 2019
Laukinė gyvūnija: sugyvenimas ar priešingybė?
22 rugsėjo, 2019
Gydomąjį miško poveikį propaguoja ir Europos miško terapijos institutas
24 rugsėjo, 2019

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas: “Linkiu, kad nustotų siautėti reformų vėtros”

Šiemet sukanka 100 metų, kai buvo įkurtos pirmosios lietuviškos miškų urėdijos, pradėjusios atkurti karo ir suiručių nuniokotus miškus. Turime didžiuotis ir džiaugtis, kad šiandien mūsų girios žaliuoja. Sveikinu visus Lietuvos miškininkus, visus tuos, kurie dirba miškuose, juos prižiūri, saugo, vykdo ekonominę veiklą, visus, gimusius būti miškininkais.

Ir aš bandžiau – norėjau stoti į miškų technikumą Vilniuje. Prisimenu vaikystėje tėvas sakydavo, kad valsčiuje labiausiai vertinami trys žmonės – girininkas, klebonas ir valsčiaus viršaitis. Visi juos gerbia. Tad į miškininko profesiją žūriu su meile ir pagarba. Man miškas irgi nesvetimas. Aš mėgstu būti gamtoje: ir miške, ir prie upės. Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 metais ūkininkavimo miškuose modelis buvo nusižiūrėtas ir kuriamas pagal vokiečių sistemą. Daugelis miškų buvo privatūs. Mes po Nepriklausomybės atkūrimo turime beveik per pusę valstybinių ir privačių miškų.

Pokariu buvo labai kritęs miškinigumo procentas, tad pastarąjį puššimtį metų įdėta labai daug pastangų jį padidinti. Nors šiandien mes galime džiaugtis brandžiais miškais – didinti miškingumą pagirtinas siekis, bet man labiausiai neramu dėl skubotos reformos, kurią dabartinis Seimas valdančios daugumos iniciatyva taip spartino… Daug kalbėjau ne su vienu buvusiu urėdu, klausiau visų nuomonių. Pats reformos principas, kaip ir daugelis kitų reformų, kurių dabar nestinga, jos rezultatai ne tokie, kokių buvo tikimasi. Pavyzdžių turime ir daugiau: geležinkelių sistemos arba žemės reikalų tvarkymo, kai sukurta piramidė – Nacionalinė žemės tarnyba…

Lietuvoje įsivyravo keista tendencija, priešingai nei kitose šalyse, kur vyksta modernizavimas, įstatymų priežiūra. Pasirinkta viską keisti kitokia taktika – reformomis. Reforma – tai griovimas. Kai priimami įstatymai ar reglamentai, jų tobulinimas vyksta pastoviai, o mes viską darome reformomis. Viešosios informacijos priemonės vos atėjusius į valdžią tuoj užpuola – kokias jūs reformas darysite? Palaukite, gal keiskime principą. Pas mus valdininkams, kokią sritį bepaimtume, niekas “neužduoda” tono iš viršaus, nepasako, kad jūs, dirbdami su dokumentais, kurie reguliuoja piliečių ir valstybės gyvenimą, turite nuolat teikti siūlymus, nes jūs kasdien ir geriausiai matote, kas viename ar kitame įstatyme negerai. Kas taisytina, kas buvo pražiūrėta, juk ne viską idealiai galima iškart padaryti. Galų gale gyvenimas diktuoja įvairiausius pokyčius. Deja, tokia sisitema Lietuvoje neveikia, atvirkščiai – prikurta visokių “džiunglių”, nereikalingų dalykų ir ne visai dėl gero tikslo, o siekiant kaip iš piliečio išplėšti daugiau pinigėlių. Valdininkų funkcija visai kita, jie visas pastangas turi nukreipti, kad kuo geriau kiekvienas įstatymas tarnautų žmogui, kuo mažiau būtų painiavos.

Per trisdešimt metų aš negirdėjau iš aukščiausios valdžios vadovų, kad jie būtų užsiminę apie tai. Prancūzijoje, Anglijoje, visoje senojoje Europoje, nekalbu apie Japoniją, tokia sistema veikia. Valdininko darbas vertinamas pagal tai, kiek jis teikia siūlymų tobulinti veikiančius įstatymus, o ne atvirkščiai – darant dar sudėtingesnį. Kad žmonės piktintųsi. Kada mūsų aukščiausia valdžia supras, kad reikia keisti požiūrį į įstatymų veikimą, į tai, ką ir kaip valdininkas turi dirbti? Valdininkai žmogui sako – įstatymas neleidžia, bet kad jie siūlytų ar iš jų būtų reikalaujama siūlymų, kaip tą įstatymą patobulinti, kad lengviau būtų žmonėms, neteko girdėti. Niekas tokio tono “neužduoda”, net atvirkščiai – aš viršininkas, tu – kvailys… Šito neturėtų būti. Kai valdininkas pradės teikti siūlymus, kurie keliaus į Seimą, kai priiminėsime naujus įstatymus ir pataisymus evoliucija užsisuks. Dabartinis reformų kelias – tik griovimas. Suardome ir bandome statyti naują, bet paprastai vėl nieko gero nesugalvojama…

Dabartinę miškų reformą pavadinčiau dar vienos piramidės statymu. Viena valdžia tokiai apimčiai – apžioti milijoną hektarų būnant toli neįmanoma. Buvo 42 urėdijos, dabar – viena. Ar galima iš centro matyti visus niuansus? Kiekvienas kraštas, kiekvienas miškas skirtingas, apimtys skirtingos, problemos specifinės, kiekvienoje urėdijoje kitokios. O vien tik mestis į ekonomiką, į efektyvumą, kad tik pelno daugiau būtų, negalima. Aš girdžiu dabar iš miškininkų, kad nežinia, kas bus rytoj, technika sensta, o naujos nelabai perkama, koks bus rezultatas, kai ji suluš. Turi būti viskas atnaujinama, atidedami pinigai ir technikos nusidėvėjimui. Turi būti protingai ūkinaujama, o tai daryti gali tik toks padalinys, kurį įmanoma suvaldyti.

Aš manyčiau, kad dabartinė reforma geriau veiktų, jei ją patobulintume – reikia galvoti, kaip urėdijoms grąžinti juridinį statusą. Kai visos funkcijos atimtos, kažką vietoje vykdyti labai sunku. Per tą reformą sugriuvo visos veiklos, susijusios su ūkininkavimu miškuose, uždaryti medelynai, užmiršti ir palikti nuošalėje jaunieji miškininkai. Kaip įdiegsim jaunam žmogui meilę miškui, ar kas nors dar rinksis miškininko specialybę? Galų gale dingo ir vadovo atsakomybė … Aš manau, jei padarėme klaidų, niekada nevėlu jas taisyti. Mes bandysime Seimo komitete teikti siūlymą, kad suteikti daugiau galių padaliniams – savarankiškumą, juridinį statusą, kad žmogus jaustųsi atsakingas. O kai žmogus atsakingas, tada jis ir dirba gerai.

Visiems nuoširdžiai linkiu, kad reformų vėtros nustotų siautėti… Kad miške miškininkai jaustųsi šeimininkais. Pabandykime grąžinti jiems atsakomybę, kad galėtų iniciatyvą rodyti, dar geresnių rezultatų siekti. Nepamirškite ir jaunimo, reikia mokyti jaunus žmones nuo mokyklos suolo mylėti mišką, auginkite pamainą, kad atėjus laikui būtų kuo pakeisti…