Seimo narė Virginija Vingrienė: Didžiausia šalies aplinkosaugos problema yra atliekų tvarkymas

vasario 11, 2018
Inicijuojamos informavimo ir konsultavimo procedūros dėl VĮ Valstybinių Miškų Urėdijos ir regioninių padalinių struktūros optimizavimo
vasario 9, 2018
Dokumentinis filmas apie Ūlos upę „Gražioji Grobikė“ 1997
vasario 12, 2018

Seimo  narė Virginija Vingrienė: Didžiausia šalies aplinkosaugos problema yra

atliekų tvarkymas

 

Per metus  Vilniaus gyventojai „pagamina“ 204205,493 t. , Kauno  – 297686 gyventojai – 132515,621 t. komunalinių atliekų. Gyventojų skaičius pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą (paskutinė informacija už 2016 m.) ir susidaręs komunalinių atliekų kiekis:

Vilniaus m. – 543493 gyventojai, susidarė 204205,493 t. komunalinių atliekų;

Kauno m. – 297686 gyventojai, susidarė 132515,621 t. komunalinių atliekų.

 

                                                                                                                                                AM duomenys

 

Su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare Virginija Vingriene kalbėjomės apie šią aplinkosaugos aktualiją.

 

 

Atliekų klausimą vadinate svarbiausia aplinkosaugos problema Lietuvoje?

Manau, didžiausiu galvos skausmu Lietuvoje šiandien vienareikšmiškai yra atliekų tvarkymo sektorius. Persipildę sąvartynai, sunkiai skina kelią pirminis rūšiavimas, nuolat kyla skandalų dėl fiktyvių pažymų, patvirtinančių atliekų sutvarkymą, taip uždirbant aplinkos ir visuomenės sąskaita…

Tuo tarpu siekdama aukščiausių aplinkosaugos tikslų Europos Komisija tvirtina naują žiedinės ekonomikos paketą, kuris būtų ir  naujausios kartos ekonomikos iššūkis ES – ne vien tik mažinti išteklių naudojimą ir aplinkos taršą, bet ir atverti naujas ekonomikos plėtros perspektyvas, naują kelią. Siekiama, kad į rinką išleista produkcija užsidarytų uždarame gamybos cikle – visi gaminiai būtų nuolat atnaujinami, taisomi, pakartotinai naudojami, patys taptų žaliava kitiems produktams, o jau visiškai nebeperdirbami būtų sudeginami energijos gavybos tikslais iki visiško minimumo, sumažinus šalinamų atliekų sąvartynuose kiekį. Tai labai didelis iššūkis, suteikiantis plačias galimybes naujos kartos ir požiūrio verslams, naujausių technologijų paieškai, o kartu ir viltį išspręsti taršos problemas. Ir tam turime dėti visas pastangas. Važiuodami senomis vėžėmis nieko nepadarysim.

 

Tačiau Lietuvoje, regis, garsiau skamba diskusijos dėl sąvartynų tvarkymo, galimo jų uždarymo ir atliekų deginimo…

Europos Sąjunga skatina atliekų rūšiavimą, antrinį daiktų panaudojimą, atnaujinimą, remontą, kas Lietuvoje dabar nepopuliaru. Tuo tarpu atliekų deginimas – vienas iš problemos sprendimo būdų, o ne pagrindinių tikslų. Degintina tik  tai, kas jau niekaip neperdirbtina ir nepanaudojama. Lietuvoje einama kiek klaidingu keliu – prioritetas suteiktas atliekų deginimui. Statomos dvi atliekų deginimo kogeneracinės jėgainės, visų trijų ( su dabar veikiančia jėgaine Klaipėdoje) bendras deginimo pajėgumas siektų 615 tūkst. tonų per metus. Europos Komisiją ir mus, politikus bei šalies aplinkosaugininkus, neramina, kad einama link atliekų deginimo, sąmoningai neskatinant perdirbimo ir antrinio gaminių panaudojimo, nesiekiant atsisakyti neperdirbamų pakuočių ar kitų produktų, neieškant perspektyvesnių ir racionalesnių būdų. O viską juk galima išspręsti, panaudoti ir tos pačios energijos gavybai. Juk statomos biodujų jėgainės, kurių šiandien Lietuvoje turime dešimt. Jos laukia mūsų, politikų, sprendimų, kur link eisime atliekų tvarkymo srityje. Jų žaliava – biodegraduojančios atliekos, tos pačios maisto atliekos, kurias kompostuojant gaunamos biodujos. Atsiranda verslai, kurie iš tų pačių jau nebeperdirbamų, o degintinų atliekų pasiruošę gaminti šaligatvių trinkeles. Jie nori būti užtikrinti žaliava. O kas daroma? Tiesiog užkertamas kelias naujos kartos verslui? Kodėl  pataikaujama sustabarėjusiam, savo saugioje komforto zonoje užsibarikadavusiam verslo sektoriui, kaišiojančiam pagalius į ratus pažangioms, aplinkai draugiškoms naujovėms. Kodėl mes, pataikaudami „Lietuvos energijos“ užmojams, stabdome pažangą ir rizikuojame neįgyvendinti ambicingų įsipareigojimų iki 2030 m. perdirbti ne mažiau 65 proc. visų komunalinių atliekų ir 75 proc. pakuočių. Juo labiau, kad mokslininkų skaičiavimais iki to laikotarpio degintinų atliekų tesusidarys vos 433 tūkst. t. per metus. O deginimo pajėgumas bus 600 tūkst. t per metus, jei nesustabdysime vienos iš atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių statybų arba bent nepriversime joje įrengti katilų, naudosiančių kitos rūšies kuro žaliavas. O kur dar Akmenės cemento gamykla, kuri kasmet sudegintų 100 tūkst. t sertifikuoto kietojo atgautojo kuro. Juo labiau, kad Europos Komisija savo komunikate pabrėžia atliekų deginimo prioritetą kalkių ir cemento gamybos tikslais. 

Todėl esu užregistravusi dvi Atliekų įstatymo pataisas, kuriose nustatoma, kad deginamų atliekų kiekis būtų ne didesnis 500 tūkst. tonų per metus ir kad būtų uždraustas deginimui skirtų atliekų importas. Taip būtų atverti keliai žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimui ir  vietinės žaliavos – biokuro, atsinaujinančios energetikos, biodujų naudojimui, naujos kartos verslų plėtrai.

Seime, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Kęstučio Mažeikos iniciatyva esame subūrę darbo grupę atliekų sektoriaus problemoms spręsti, keliame klausimus dėl atliekų tvarkymo, jų šalinimo sąvartynuose ir deginimo aspektų, kartu su valstybės institucijų ir atliekų tvarkymo sektoriaus atstovais bendromis jėgomis ieškodami tinkamiausių sprendimo kelių.

 

Kaip manote, kaip būtų galima keisti situaciją? Juk net kalbama apie atliekų krizę.

Pradėkime nuo paprastų dalykų, paskatinkime žmonių interesą rūšiuoti atliekas. Tam būtina surasti  priemonių tobulinti nepatogią jų rūšiavimo sistemą, skatinti papildomą interesą rūšiuoti. Kaip patirtis parodė, atliekas rūšiuoti tikrai mokame, jeigu yra tinkama paskata.  Jau dvejus metus įgyvendinama užstato sistema,  sukūrusi ekonomines prielaidas grąžinti pakuotes ir atgauti pinigus, pasirodė esanti stipriai motyvuojanti.

Pasiektas įspūdingas 92 proc. taros  gražinimas rodo, kad atliekas rūšiuoti galime turėdami tinkamą motyvą ir kad piniginis interesas turi didžiulį ryšį su žmonių ekologiniu sąmoningumu. O jei dalis gyventojų nerūšiuoja, išmeta depozitines pakuotes į konteinerį ar palieka gamtoje, iš esmės taip pasidalina pinigas su kitais (matome jau ir ekonominį-socialinį teisingumą).

Panašiai reikėtų ieškoti sprendimų dėl kitų atlietų. Dabar dauguma gyventojų atliekų nerūšiuoja, jas tiesiog meta į buitinių atliekų srautą. Aišku, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai jas atitinkamai išrūšiuoja. Tačiau šių įrenginių paskirtis ne rūšiuoti atskiriant perdirbamąją pakuotę, o tik atskirti bioskaidžiąją dalį nuo degintinų atliekų. Bet ir čia slypi didelė problema, nes supakuotų degintinų atliekų kiekiai kaupiasi. Vilniuje jau galima kalbėti apie artėjančią atliekų krizę –atliekų deginimo jėgainė bus pastatyta geriausiu atveju 2020 m, nėra tinkamų degiųjų atliekų saugojimo aikštelių, jos saugomos sąvartynuose. Teisės aktai numato, kad šiuose degintinos atliekos negali būti laikomos ilgiau negu 3 metus, vėliau jos tampa netinkamomis deginti dėl suprastėjusio kaloringumo, drėgmės ir pan. ir turi būti pašalintos sąvartynuose.  O tai atspindi aiškų neūkiškumą, valstybinio požiūrio ir kontrolės stoką. Blogiausia, kad šis aplaidumas kelia ne tik pavojų aplinkai, bet ir padidina mokesčius žmonėms už atliekų tvarkymą.

Turim ieškoti tinkamiausių būdų, kaip išspręsti šias problemas, kol nėra atliekų deginimo jėgainių. Jau ir dabar yra būdų tvarkyti degiąsias atliekas. Šiuo metu atsiranda verslų, kurie turi idėjų, kaip jas panaudoti  – iš jų gaminti šaligatvių trinkeles ir pan. Naujos kartos verslai yra labai dinamiški, plataus požiūrio, kūrybiški. Tad atsiras ir daugiau idėjų, kaip spręsti šią problemą. Aplinkosauginiu požiūriu būtų labai sveikintina idėja iš degintinų atliekų  gaminti kietąjį atgautąjį kurą – aukšto kaloringumo degųjį produktą. Tam atliekos turėtų būti išrūšiuotos, kad tinkamai atskirtos ir tvarkomos taptų produktu, atitinkančiu kietojo atgautojo kuro reikalavimus  ir jau nebūtų  traktuojamos kaip atlieka, o kaip produktas, kurį galima deginti, tarkim kalkių ir cemento gamyboje. Tokį jau galėtų deginti „Akmenės cementas“. Galima būtų šį produktą ir parduoti kietojo atgautojo kuro rinkoje. Nors nemažai diskusijų kelia tai, kad tam reikalingos didelės  investicijos: toks kuras turi būti sertifikuojamas, Lietuvoje nėra tokios institucijos, tektų sertifikuoti Vokietijoje. Bet ir tai įmanoma.

 

Universaliausiais visų minėtų aplinkosaugos problemų sprendimo būdas turbūt būtų didinti gyventojų ekologinį sąmoningumą? Gal turite idėjų, kaip tai daryti?

Manau, tam geriausia ieškoti ekonominių paskatų. Kaip jau minėja, įdiegus taros depozitą, surenkama 92 proc. pakuočių. Todėl dar pernai įregistravau įstatymo pataisą išplėsti depozito sistemą, į ją įtraukiant vyno, šampano ir stipriųjų alkoholinių gėrimų tarą.

Pataisai po pateikimo pritarta dar praėjusių metų balandžio mėnesį, bet Aplinkos komitetas dar nenagrinėjo, tikiuosi, kad į pavasario darbų sesiją mes šį klausimą tikrai įtrauksim. Tai bus dar viena paskata sumažinti buitinių atliekų srautą ir atpiginti atliekų tvarkymą. Juk šiuo metu užstato sistemoje dalyvauja gėrimų PET buteliukai, skardinės ir dalis stiklo pakuočių. Tačiau įtraukta tik dalis alkoholinių gėrimų (alaus, sidro, kokteilių) stiklo pakuočių, iš esmės susiejant pakuotėje talpinamą produkciją su jos dalyvavimu sistemoje. Nors teršia tai pakuotė, o ne jos turinys…

Noriu pabrėžti, kad pati užstato sistema tarnauja pakuočių rūšiavimo ir sutvarkymo tikslui, siekia aplinkosauginio bei estetinio efekto – sumažinti aplinkos šiukšlinimą.  Tas pat ir su kitomis atliekomis: automobilių padangomis, elektronika, baldais, tekstile  – svarbiausia motyvuoti žmones jas rūšiuoti ar gražinti sutvarkymui. Aišku, yra gaminių, tarkim automobilių detalės, akumuliatoriai ar tepalai, kuriuos pridavus duodama nuolaida, tai savotiškas depozitas, finansinė paskata nemesti jų į bendrą šiukšlių srautą. Kai kurių prekės ženklų drabužių parduotuvės už atneštus sudėvėtus drabužius pritaiko nuolaidas naujų įsigijimui, tau jau vienas žiedinės ekonomikos žingsnių.

Idealu būtų plačiau paskatinti pirminį atliekų rūšiavimą, kas yra tikrai nelengvas švietėjiškas darbas. Tai sakydama dažnai sulaukiu kritikos. Tačiau kodėl mums nepasimokius iš geros kitų šalių patirties. Pvz. Velse savivaldybės atstovai po kelis kartus beldžiasi į gyventojų duris: ragina rūšiuoti atliekas, klausia, ar tai daro, ar teisingai daro, išdalina pakuotes konkrečioms atliekoms dėti. Tai labai didelis darbas, kurį galėtų daryti ne tik savivaldybių, bet  ir gamintojų, importuotojų atstovai. Juk dviračio išradinėti nereikia. Nors, be abejo, galima surasti ir dar tobulesnių būdų. Kaip jau minėjau, lengviausia atliekų rūšiavimą paskatinti finansiniais motyvais. Mokesčių už buitinių atliekų tvarkymą didėjimas taip pat yra jų rūšiavimo paskata, jei atliekų daugėja vien dėl gyventojų kaltės. Tam turi pasitarnauti dvinarė mokėjimo sistema: mokama tik už neišrūšiuotų atliekų kiekį, o išrūšiuotos antrinės žaliavos išvežamos nemokamai arba superkamos. Turime idėją įdiegti ir atliekų svėrimo ar matavimo sistemą, kuri suteiktų aiškumo ir motyvuotų rūšiuoti. Svarbu tik rasti būdų, kaip tinkamai apskaityti nerūšiuotų atliekų kiekį. Idėjų tam galime rasti.

 

 

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *