Sengires įtraukti į neliečiamų sąrašą – savanaudiška

Vyriausybė palaimino prieštaringai vertinamą naują medienos pardavimo tvarką
30 sausio, 2020
MAIRONIO TAKAS PADUBYSIU
31 sausio, 2020

Sengires įtraukti į neliečiamų sąrašą  – savanaudiška

 Nemuno kilpos gaubiamas Punios šilas – vienas vertingiausių Lietuvoje plytinčių miškų masyvų. Tai  Europos  ekologinio tinklo  „Natura 2000“ dalis, ypatingos vertės ir svarbos, reprezentacinis valstybės  turtas. Dėl jo tolesnio tvarkymo visuomenėje kilo susipriešinimas, susipynė emocijos, nepagrįstos nuostatos, o gal ir interesai…

Net mokslininkai –  gamtininkai, ekologai, biologai  – pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni teigia, kad palikti visą šilą  kaip rezervatą likimo valiai būtų nusikaltimas – po dešimtmečio, jei jo neprižiūrėsime, neatliksime sanitarinių kirtimų ir kitų darbų,  jo nebeturėsime. Kiti reikalauja, kad šilui būtų taikomas saugomos teritorijos režimas vykti natūraliems gamtos procesams be jokios ūkinės veiklos ir tai didintų Punios šilo vertę.

Rezervatinis režimas nebūtinas

Akademikas profesorius habil.dr.Stasys Karazija daugiau nei keturis dešimtmečius vykdė  miško tipologijos, bendrijų cenotinės struktūros pažinimo tyrimus, nagrinėjo medynų struktūros formavimo ir ūkininkavimo savitumus, miškų apsaugines funkcijas, jų įtaką landšafto ekologijai, taip pat keletą metų  buvo tarptautinio projekto „Miškų saugomos teritorijos Europoje: analizė ir harmonizavimas (PROFOR)“  vykdytojas.

Profesorius apgynė disertaciją „Pietų Pabaltijo miškų tipologinė klasifikacija kaip jų sudėties optimizavimo ir produktyvumo padidinimo pagrindas“, sudarė genetiniu principu pagrįstą Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities miškų tipologinę klasifikaciją. Ne tik Lietuvoje garsus  miškininkas sako, kad išplėsti rezervato plotą Punios šile netikslinga.

„Europos bendrijos svarbos buveinėse ir genetiniuose draustiniuose  reikia vykdyti šioms  saugomoms teritorijoms reikalingas ūkines priemones, o likusiame plote  laikytis  II grupės  miškams nustatyto režimo, esant reikalui paliekant kiek daugiau negyvos medienos, taip pat atskiruose sklypuose  projektuoti specifines, ten esančių rūšių apsaugai reikalingas ūkines priemones, – teigia mokslininkas. – Punios šilas nuo seno vilioja  gražiais kraštovaizdžiais ir medynais, kurie, išplėtus rezervato plotą, būtų neprieinami visuomenei.  Saugomų teritorijų įstatymas draudžia  bet kokį lankymąsi rezervate. Paal Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos korektūrą siūlomame Vyriausybės nutarimo projekte įrašytas aiškus reikalavimas pastatyti kelio užtvarus. Mokslininkų grupės, siekiančios Punios šilą palikti tokį, koks jis yra ir drausti jame bet kokią veiklą bei lankymąsi, samprotavimai painūs,  neaiškūs ir neįtikinantys. Vertingiausi saugomų rūšių augalai (didysis asiūklis, tarpinis ir tuščiaviduris rūtenis, svogūninė kartenė), kurių apsaugai, kaip rašoma  Vyriausybės nutarimo projekte,  plečiamas rezervato plotas, auga labai nedideliame plote, medynuose, kurių Punios šile nedaug. Šiuose sklypuose ir esant dabartinei situacijai  galima nustatyti režimą, tinkamą apsaugoti šioms rūšims.  Daugumai kitų saugotinų rūšių, kurios paplitusios didesniame plote,  rezervatinis režimas nebūtinas ar net žalingas“.

Negyvos medienos užtenka ir dabar

Akademiko ir jo bendraminčių įsitikinimu, su negyva mediena siejamoms vabzdžių ir grybų rūšims Punios šile niekas negresia. „Pirma,  tai jau  pakankamai didelio ploto rezervatas, kuriame lieka visa negyva mediena, antra – šiuo metu visuose miškuose, ne tik draustiniuose ir ne tik Punios šile vykdant visus kirtimus, taip pat ir sanitarinius,  paliekama dalis negyvos medienos, o ten, kur  sausuolių kiekis nedidelis,  sanitariniai kirtimai nevyksta, nes tai ekonomiškai nenaudinga, – teigia mokslininkas. – Tad  negyvos medienos yra užtektinai.  Punios šile, jeigu yra reikmė, galima jos palikti dar daugiau. Tačiau atsisakyti sanitarinių kirtimų dėl  žievėgraužio tipografo populiacijos protrūkio ar kitų  ekologinių kataklizmų ir dėl to žūstant medynams, būtų klaida. Samprotavimai, kad  kenkėjų  židiniai užges patys, švelniai tariant, nekorektiški. Taip, jie užges, kaip nurimsta visi protrūkiai, visos epidemijos…  Maras, kelis kartus  nusiaubęs  Europą  ir  Lietuvą,  nusinešęs dešimčių, o gal ir šimtų  milijonų žmonių gyvybes, savaime užgeso, nes  dirbtinai jį sustabdyti  žmonija  tuomet  priemonių dar neturėjo. Tas pats ir su kenkėjų proveržiais.  Jeigu jie ne visuotinio pobūdžio,  tai rūšies, kuriai kenkia arealo, regiono,  net šalies mastu, lemiamos reikšmės  gali ir neturėti,  tačiau miško masyvo mastu tai gali būti katastrofa. Dėl to tokių protrūkių atveju net griežto režimo rezervatuose dažnai leidžiamas žmogaus įsikišimas“.

Beje, pasak akademiko, netiesa,  kad  miško buveinių kaitos dinamikai,  įvairioms sukcesinėms stadijoms reikalingi dideli miško plotai – tai ne pelkės, kur  kiekvieno sklypo hidrologinės  sąlygos priklauso nuo visos pelkės hidrologinės būklės.

Dabartinio draustinio statuso nepakanka

Punios šilą tyrinėjantis miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas dr. Žydrūnas Preikša sako, kad Punios šilas – gamtiniu požiūriu vertingiausia Lietuvos sengirė.

„Ten plyti genetiniai sklypai, kuriuos reikia palikti, visos kitos vertybės  nubraukiamos, be to, genetiniai sklypai tvarkomi pasitelkiant kirtimus. Mes esame prieš tuos kirtimus, – pabrėžė pašnekovas. – Genetinių draustinių tvarkymo principas  (vykdant kirtimus išlaikyti stabilią medynų amžiaus struktūrą  jiems nepasiekus gamtinės brandos)  užkerta kelią natūraliems gamtos procesams ir miško masyvui vystytis į natūralią gamtinę buveinę“.

Ekologo nuomone, nors ir mažesnis, bet savo unikalumu Punios šilas prilygsta garsiąjai Belovežo giriai. „Jei dabartinio draustinio statuso šilui pakaktų,  mes apie rezervatą net nekalbėtume.  Problema  ta, kad mūsų įstatyminė bazė leidžia kirsti mišką, t. y. naikinti sengirę, turinčią draustinio statusą, todėl galimi sprendimai – steigti rezervatą arba griežtinti botaninio-zoologinio draustinio statusą,  remiantis Vakarų Europos praktika, –  įsitikinęs dr. Ž. Preikša. – Tai Europos svarbos buveinė. Genetinė įvairovė, kuri išliko Punios šile be miškininkų kišimosi, gali išlikti ir toliau. Kodėl reikia medžius kirsti, jeigu jie natūraliai atsirado, lai ir toliau natūraliai „gyvena“. Pagrindinis nesutarimas yra dėl to, kad aplinkos ministras nenori, jog būtų išplėstas rezervatas. Mes norime, kad rezervatas būtų lankomas, bet nebūtų vykdomi kirtimai. Pagal dabartinį planą visur rezervato nesiruošiama steigti, o tik pakoreguoti miškotvarkos projektą, tačiau  jis nelabai ką duos – šiemet pakoreguos, o už dviejų ar trejų metų naują rengs. Valdžia pasikeis ir vėl neaišku, kas ten bus. Miškams reikalinga ilgalaikė apsauga, nes čia ne paprastas laukas, kuriame šiemet javus augini, kitais metais – runkelius…“

Žmogus gali tik sugadinti

Ekologas įsitikinęs, kad tipografo populiacijos protrūkiai miškuose nesusiję su miškininkavimo veiklos draudimu rezervatuose. „Tokie protrūkiai pirmiausia susiję su klimato veiksniais ir miškininkavimo klaidomis ūkiniuose miškuose. Atsižvelgiant į tai, kad Punios šilas visų pirma  vertingas gamtosaugos, o ne ūkiniu požiūriu, čia vykstančius procesus pirmiausia reikėtų vertinti iš gamtosaugos perspektyvos. Tipografų lokalūs protrūkiai kyla dėl nepalankių eglei klimatinių veiksnių ir visada būna tik laikini. Tokiais atvejais sanitariniai (pažeistų medžių) kirtimai gal ir duoda materialios naudos, tačiau toli gražu nepagerina fitosanitarinės situacijos medyne ir neužtikrina tinkamo kenkėjų populiacijos augimo valdymo. Net ir entomologai, kurie tyrinėja vabalus, nemano, kad  koks nors miškas būtų tipografų sunaikintas, tai kodėl Punios šilas turi būti pirmasis?  Nėra problemos, jei vienas kitas medis ir nudžius. Niekas geriau nesusitvarkys, kaip pati gamta. Ką ten tvarkyti?  Kad gražiau būtų… Kas gali geriau žinoti, kas yra grožis, jei ne pati gamta? Vienam gražiau vienoks  miškas, kitam kitoks…. Žmonėms reikia ne vien parkų. Parkų yra miestuose. Jei kas nenori matyti miško medžio ar nukritusio sausuolio, gali pasivaikščioti miesto parke“, –  tikina pašnekovas.

Į klausimą, ar Punios šilo tyrinėto netenkina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos parengtas projektas, ekologas atsakė, kad jis ir jo kolegos labiausiai nepatenkinti Aplinkos ministerija, nes ji nenori paskelbti viso Punios šilo rezervatu ir kad nebūtų kirtimų. „Jeigu nebūtų kertami vertingiausi medžiai, tai nebūtų kilę minčių šilą skelbti rezervatu, – aiškina dr. Ž. Preikša. – Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad per paskutinį dešimtmetį rūšių miške smarkiai mažėja. Anksčiau tokių kirtimų niekas nevykdė, kokie dabar vyko per paskutinius 15 metų.  Mes kovojame dėl vertingiausio miško Europoje,  nes jame daugiau nei šimtas Raudonosios knygos  rūšių ir labai daug išlikę saugomų Europos bendrijos buveinių „Natura 2000“.  Mes matome, kad dabartinė situacija yra bloga, mes gi privatizuoti  nenorime, tegul lieka valstybinis miškas žmonėms. Jį norime išsaugoti žmonėms, o ne nuo žmonių…“

Diskusija: kirsti ar nekirsti  – niekinė

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Mindaugas Maciulevičius įsitikinęs, kad pirmiausia reikia labai aiškiai pasakyti, kad jeigu yra „Natura 2000“, tai dar nereiškia, kad ten nieko negalima daryti.

„Tai mūsų pačių sprendimas, kaip mes tą teritoriją prižiūrėsime, – sako pašnekovas. –  Aš įsivaizduoju, kad jeigu tai sengirė su labai vertingais augalais ir gyvūnais, turime užtikrinti, kad ekosistema  funkcionuotų ir išliktų gyvybinga. Tuomet mano klausimas tiems, kurie sako: gink Dieve, jokių kirtimų, ar kaip jūs apsaugosite šią unikalią buveinę, jeigu užpuls medgraužiai.  Ir Belovežo girios, ir kiti  pavyzdžiai rodo, kad  turime atsakyti į šį klausimą ir ieškoti kompromiso. Jeigu yra saugoma teritorija, tai ir nekalbėkime apie plyną kirtimą, o galvokime apie pavienius medžius. Ūkininkavimas miške būtinas, nes mes patys savo rankomis jį per tokį perdėtą saugojimą sunaikinsime.  Dar prieš 10 metų žmonės galėjo apsisaugoti, tačiau dabar Vokietijos, Austrijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, jog dėl sanitarinių priežasčių iškertami tūkstančiai hektarų, nesvarbu ar ten buveinė, ar ne. Mes turime užbėgti problemoms už akių, kurios anksčiau ar vėliau ateis… Diskusija: kirsti ar nekirsti  –  absoliučiai niekinė. Net sakyčiau tie, kurie kategoriškai sako, kad nekirsti, yra didžiausi savanaudžiai ir absoliučiai netausojantys gamtos“.

Klimato išdaigos ir kenkėjai

Ar visos rūšys yra prisitaikiusios prie šių dienų klimato išdaigų?  Pasak M. Maciulevičiaus, pasaulyje gyvuoja sausringi ir vandeningi periodai, nebėra žiemų, dalis rūšių išnyksta, galbūt joms klimatas jau netinka. Su klimato pasikeitimu atsiranda nauji iššūkiai.

„Vienas iš iššūkių – nauji vabzdžiai, kenkėjai,  invazinės rūšys, su kuriomis reikia kovoti, –  įsitikinęs pašnekovas. – Jeigu mes paliksime daug natūralių miško buveinių plotų, viską apleisime, tai neteksime ir miško. Antras dalykas – keičiasi senųjų rūšių galimybės augti naujomis sąlygomis. Kas gali užtikrinti, kad ten atsiras prisitaikiusios naujesnės rūšys. Kirsti ar nekirsti? Nemanau, kad mokslų daktaras gali to nežinoti? Galbūt riboti  tam tikrose vietose, kur ypatingai saugoma. Bet tai  vienas procentas ar du, o  mes turime 10 procentų tokių Lietuvos miškų. Negalime viso to paleisti vėjais, tai mūsų atsakomybė  – leiskime žmonėms pasistatyti stovyklavietes, nusitiesti takus, kad būtų judėjimas, kad turistai galėtų pasidžiaugti. Bet čia reikia strateginio mąstymo, negalima tik pasakyti – kirsime arba nekirsime. O jeigu jau užfiksuota kenkėjų, tai nereikia to klausti,  nes tai tik laiko tempimas –  kuo ilgiau lauksime, tuo labiau kenkėjai išplis. Be to, koks mūsų tikslas, ar mes norime išsaugoti gamtą, ar užsispyrę būtent tik tą vietą. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi Italijoje alyvmedžių giraitės savininkas, kai užplūsta nauja bakterija ir paskelbiamas  mokslininkų verdiktas: buferinė zona turi būti. Ir neužkrėstus medžius tenka iškirsti, kad liga neplistų“…

M. Maciulevičiaus nuomone, gamtinės buveinės svarbu, diskusija dėl jų reikalinga. Bet tokių teritorijų  be galo daug, tad ar reikia dar papildomai riboti kirtimus ir nieko nedaryti, neleisti ūkininkauti? Dabartinė tvarka Lietuvoje, anot jo, net pavyzdinė Europoje, labai aiškiai reglamentuota.

M. Maciulevičius pažymi, kad visada suklūsta, kai papildomai prašoma sengires įtraukti į neliečiamųjų sąrašą. „Mes turime suprasti, kad niekas iš to naudos negaus  –  nei gamta, nei ekonomika, nei klimato kaita. Dėl to sakau, kad tai labai labai savanaudiška, būtent, pabrėžiu – savanaudiška sakyti, kad kirsdami miškus, juos naikiname. Mes turime ir privalome atnaujinti mišką, įgalinti jį sugerti iš atmosferos CO2, vykdyti fotosintezę.  Juk aišku, kad sengirės daugiau CO2 į atmosferą išleidžia nei sugeria. Kažkokią jų dalį galime palikti rekreacijai, kultūrai, bet neturime visiškai apriboti ūkinės veiklos. Turime labai aiškiai išdiskutuoti dėl tų saugomų  teritorijų: ar išties ten yra ką saugoti,  ar tik norima “įsisavinti” europines lėšas?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos Dainiaus Šerono