Sengirės: kur dėti kablelį sakinyje: „Kirsti negalima palikti“?
Kilus diskusijų bangai dėl sengirių išsaugojimo ir Punios šilo statuso keitimo, į šią idėją skeptiškai žiūrintys politikai ir mokslininkai siūlo realiai konkrečioje vietoje susipažinti, kas atsitinka, kai miškas paliekamas egzistuoti natūraliai be žmogaus įsikišimo.
„Dubravos rezervatinės apyrubės pavyzdys labai gerai atspindi padėtį, kuri miške be jokios ūkinės veiklos susiformuoja vos per pora dešimtmečių. Ten, kur vyravo eglynai, šiandien akivaizdžiai matosi, kas liko iš sengirės“, sakė miškininkas, Seimo aplinkos apsaugos komiteto narys Kęstutis Bacvinka.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros lektorius Henrikas Stravinskas taip pat puikiai prisimena, kaip miškas, kuriame šiandien ant žemės guli eglių virtuoliai ir viską baigia užkėsti lazdynai, atrodė prieš 24 metus.
„Ten buvo brandus eglynas, natūralus miškas. Viskas pasikeitė, kai egles užpuolė žievėgraužis tipografas. Šiuo metu pažeidžiamiausia rūšis yra eglė, nes ji labiausiai reaguoja į klimato veiksnius. Kadangi eglių šaknų sistema yra paviršinė, jas dažnai išverčia vėjas. Praūžus škvalui pastebima, kad eglių šaknų sistema iškilnota, šakniaplaukiai nutraukti, tokie medžiai greitai nusilpsta. Kenkėjai pirmiausia puola nusilpusius medžius. Pats pavojingiausias eglių kenkėjas yra žievėgraužis tipografas, kuris medžius nualina ir galutinai pribaigia“,- kaip viskas klostėsi, aiškino KMAIK lektorius.
Tipografai nužudė egles, visa kita nužudys lazdynai
Dubravos rezervatinėje apyrubėje, kur vos prieš ketvirtį amžiaus ošė išlakios eglės, šiandien veši lazdynai. „Jų amžiaus vidurkis yra 120 metų, tačiau lazdynai gali gyventi ir iki 200, jie neleidžia augti kitoms rūšims. Netruks čia neliks nė miško paklotės, nes net samanoms augti reikalinga šviesa. Kai lazdynai be lapų, vaizdas ne toks gūdus, o vasarą, ypač apniukusią dieną, čia net nejauku. Ateitis be žmogaus įsikišimo niūri – čia augs tik lazdynai“,- prognozavo H. Stravinskas.
Padėčiai apibūdinti Seimo narys prisiminė gerą liaudišką posakį: „Su saule niekas negyvena“. Anot jo, tai tinka tiek žmogui, tiek medžiui. „Medį reikia pakeisti, kai ateina gamtinė branda, nes jis pats neatsikuria. Derlingose augavietėse suveši lazdynai ir iš sengirės nebelieka nieko. Palaikau mintį, kad gamtą reikia saugoti, tausoti, tačiau reikia vadovautis protingumo kriterijais“,– sakė ilgametis miškininkas.
Pasak Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario, jei jau nusprendžiama, kad tam tikras miško plotas yra sengirė, privalu nustatyti, kiek laiko ji bus saugoma, o vėliau tą plotą atkurti, sengirei paliekant kitą plotą, kuriame eglynas augtų iki maždaug 150 metų. „Tokiu būdu išsaugotume kažkiek sengirių, kad galėtume supažindinti visuomenę. Tačiau saugoti sengires nereikėtų aklai. Dabar, kai entuziastai garsiai šaukia: „Kirsti negalima, palikti“. Aš manau, kad kablelį šiame sakinyje reikėtų dėti kitur: „Kirsti, negalima palikti“,– mano K. Bacvinka.
Švaistomas visų mūsų turtas
Šiuo metu, kai yra kilęs ažiotažas dėl miškų kirtimo, gamtos „mylėtojams“ KMAIK mokslininkas siūlo atvykti į Dubravos rezervatinę apyrubę ir savo akimis pamatyti, o kas gi vyksta, kai medis sulaukia savo brandos, įvertinti, ar jie norėtų iš tokių medžių pasigaminti lentų ar kitų gaminių, įsitikinti, ar jie būtų patenkinti tokių gaminių kokybe ir techninėmis savybėmis. „Supūdome materialųjį turtą medieną ir tuo pačiu neturime normalaus miško, aš tokiai idėjai nepritariu“,– H. Stravinskui antrino K. Bacvinka.
Tinklalapio www.miskininkas.eu duomenimis, vien Tauragės rajono Pagramančio regioninio parko teritorijoje esančiose Balskų ir Pagramančio girininkijose našiose augavietėse yra daugiau kaip 200 ha brandžių, jau net gamtinę brandą pasiekusių drebulynų ir baltalksnynų. Juose apskaičiuojama apie 56 tūkst. kubinių metrų abejotinos vertės medienos. Visa tai būtų galima pakeisti medynais su ilgaamžėmis medžių rūšimis, tačiau to praktiškai neįmanoma padaryti be plyno kirtimo. Žinoma, specialistai gali pasiūlyti sodinti polajinius želdinius ir juos bandyti „ištraukti“, tačiau tam jau reiktų didelių dotacijų. Beje, netrukus prie minėto ploto prisidės dar apie 160 ha pribręstančių drebulynų ir baltalksnynų. Ar tai ne mūsų visų turto švaistymas?
Esamų sengirių pakanka
KMAIK Miškininkystės katedros lektoriaus manymu, Lietuvai esamų sengirių tikrai pakanka, nes rezervatai ir apyrubė užima 1,2 proc. turimų miško plotų. „To visiškai užtenka, norint visuomenei parodyti, kas nutinka, kai miškai neeksploatuojami. Be to, mes dar turime rekreacinius miškus, kuriuose taip pat ribojami kirtimai, tai sudaro apie 15 proc. nuo turimų miškų“,– vardijo skaičius H. Stravinskas.
Abu www.miskininkas.eu pašnekovai skeptiškai žiūri į Aplinkos ministerijos ar ministro siekį visą Punios šilą paskelbti rezervatu. „Man keista, nes Punios šilo statusas būtų keičiamas su tokia gausybe išlygų, kad kyla natūralus klausimas, o kam tuomet iš viso jį reikia keisti. Klausiau ne vieno, tačiau atsakymo į šį klausimą taip ir negavau“,– abejonių neslėpė K. Bacvinka.
H. Stravinskas pabandė nupiešti Punios šilo ateitį. „Eglės šiandien parodo miško gyvybingumą arba, kitaip tariant, jo sanitarinę būklę, mat jos neatspariausios. Jeigu laiku nekirstume kenkėjų apniktų eglynų, vaizdai netrukus būtų panašūs į tuos, kuriuos galima pamatyti Dubravos rezervatinėje apyrubėje. Šiuo metu minimalus eglių kirtimo amžius yra 71 metai, brandą ši medžių rūšis pasiekia 110-ies, o virš 111 metų eglė jau laikoma perbrendusia. Aš medžius dažnai lyginu su žmogaus organizmu. Juk sakoma, kol jaunas – viskas gerai, o vyresniame amžiuje prasideda įvairūs negalavimai. Tas pats ir su medžiais: juos puola įvairūs kenkėjai ir ligos, o čia jau žmogaus įsikišimas neišvengiamas”,– sakė KMAIK lektorius.
Ne vienerius metus miškininku Kauno rajone dirbęs Seimo narys iš savo darbinės patirties pasidalijo dar vienu pavyzdžiu. „Kauno rajone, netoli Piliuonos apie 1995–uosius augo pievokšniai ir buvo nustatyta, kad čia gyvena septynios paukščių rūšys, įrašytos į Raudonąją knygą, taip pat panašus skaičius pretendentų į ją. Teritorija buvo paskelbta saugoma. Tačiau kai kurie iš vadų žodį „saugoma“ supranta kaip nieko nedarymą. Ir tas nieko nedarymas privedė prie to, kad pievokšliai užžėlė menkaverčiais krūmais, aplinka tapo netinkama ir joje neliko nė vieno paukštelio. Štai kuo baigėsi saugojimas“,– pasakojo Seimo narys.
Šis tas apie vienintelę šalies apyrubę
Dubravos rezervatinė apyrubė yra saugoma teritorija Kauno rajone, rezervatas. Terminu „rezervatinė apyrubė“ apibrėžiamas nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija. Dubravos rezervatinė apyrubė apima kelis (51, 52, 68 ir 69) Vaišvydavos girininkijos Dubravų miško kvartalus. Ji įsteigta 1994 m., siekiant išsaugoti retas miško augavietes, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Gamtiniu požiūriu vertinga rezervatinėje apyrubėje esanti natūrali aukštapelkė.
Rezervatinėje apyrubėje apsauginis režimas palaikomas nuo 1968 m., tai reiškia, kad čia auga beveik penkis dešimtmečius žmogaus neliečiamas miškas. Per tuos metus kaupėsi sausuoliai, vėjolaužos, vėjovartos, susidarė sąlygos liemenų kenkėjams bei grybinėms ligoms plisti. Nekontroliuojamas liemenų kenkėjų židinio plitimas rezervate turėjo neigiamos įtakos aplinkinių eglynų sanitarinei būklei. Dubravos miške 1993-1997 m. dėl liemenų kenkėjų žuvo apie trečdalis eglynų.
Vilma Kasperavičienė
Nuotraukos Dainiaus Šerono