Septynios didžiosios nuodėmės miškų karuose
Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas
Bandydamas pratęsti paskelbtas gerbiamo Algirdo Bruko publikacijos mintis apie nuosekliai vykdomą inkvizicinį karą prieš visą miškų sektorių in corpore, šias autoriaus įžvalgas norėčiau papildyti keliais, labiau ar mažiau plačiai viešojoje erdvėje paplitusiais epizodais. Šių epizodų konstruktorius vienas iš vienijančių bruožų – tekstu ir vaizdu pateikti ne esamą, bet apokaliptiškai katastrofišką mūsų miškų vaizdą. Kita ypatybė – investuoti į melo tiražavimą.
Esame girdėję apie septynias didžiąsias nuodėmes. Tas klasikines, mirtinas, kuriomis laikomas išpuikimas, pavydas, šykštumas, tinginystė, rūstumas, gašlumas ir apsirijimas.
Pradėkime nuo IŠPUIKIMO
Tūla Marija Dabrišiūtė anglų kalba, beje, už ES lėšas, pakankamai rimtam leidiniui parašė ataskaitą apie siaubiamus valstybiniu lygiu miškus Lietuvoje. Opusas – ne rašinys. Jame esti tokių teiginių! Ten kiekvienas sakinys – gyvas netiesos ir fantazijos miškas. Žiūrėkim, ką rašo autorė, kaip save pristato: aplinkosaugos aktyvistė ir viešųjų ryšių specialistė.
2018 metai, Lietuva – išaugęs plynųjų kirtimų kiekis Natura 2000 teritorijose. Teiginys tvirtas. O kur statistika, kur skaičiai, kur faktai? Nėra. Toliau: įkurta centralizuota miškų valdymo struktūra, kad būtų paskatintas didelių miško plotų pardavimas ir į savininkus būtų pritrauktas privatus investuotojas, toks, kaip Ikea. Na tikrai, tai kaip tik ta veikla, kuria užsiima strateginę reikšmę turinti valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija, įstatymais įtraukta į neprivatizuojamų įmonių sąrašą. Puikystė ar paikystė autorės lūpomis toliau liejasi laisvai: per 2017 metus išduota 15 tūkstančių plynojo miško kirtimo leidimų, daugumą jų – parkuose ir Natura 2000 teritorijose.
Pagaliau rašinyje atsiranda pirmieji skaičiai. Bėda ta, kad jie netikslūs. Bendras metinis pagrindinio ir tarpinio miško naudojimo leidimų skaičius padidintas bent 3 tūkstančiais, nekalbant apie tai, kad šiose dviejose vietovėse kasmetiniai medžiapjūtės leidimų skaičiai – mažuma. Bet čia niekis autorei, reikia suapvalinti – gražiau atrodo. Tada autorė meta dar vieną kozirį. Dėl klaikiai išaugusių kirtimų saugomose teritorijose masiškai žūsta vietinė augmenija ir gyvūnija. Na taip, taip žūsta, bet gervė braukiama iš Raudonosios knygos, o vilkų, nekalbant apie kanopinius žėris, yra tiek, kiek mūsų šalyje niekada dar nėra buvę.
Kai gerai įsuki pėdalus, sunku sustoti. Autorė tęsia: protesto maršas, sutraukęs pusantro tūkstančio žvaigždžių surengtas atkreipti dėmesį į miškų naikinimą ir reikalauti sustabdyti miško naudojimą. Esu senas vilnietis, gyvenu netoli Gedimino prospekto, skyriau tądien laiko savo akimis pamatyti, kas vyksta. Pamačiau saujelės aktyvistų, pasidabinusių vienos politinės partijos vėliavomis ir plakatais anglų kalba, eiseną. Gausiausioje vietoje, kur žygeiviai susirinko pašūkaut ant Nacionalinės bibliotekos laiptų, suskaičiavau 84 žmones ir nė vienos žvaigždės. Ūkanota diena buvo, matyt, tik dėl rūko žvaigždžių nesimatė.
Kad Europa labiau pasibaisėtų mumis, skvarbus Marijos žodis sminga konroliniu šūviu: o tuo tarpu didelio masto plyno kirtimo biržių daugėja. O juk esame šalis, garsėjanti vienu iš mažiausių biržių plotų, viršijančiu kiek daugiau nei vieną hektarą.
PAVYDAS
Prieš metus, valstiečiams kartu su konservatoriais ėmus dirbti ranka rankon įvedant Europoje (ką ten Europoje – pasaulyje) nematytus negirdėtus ribojimus privačios miško valdos dydžiui, iš miško glūdimos užgimė tokia nauja, skambiu pavadinimu Miško pramonininkų asociacija. Kaip užgimė plaštakė, paplasnojo, taip ir numirė, įsisavinusi nemenkus pinigus ribojimams prastumti Seime. Negvildensiu to fakto, kad tai buvo vienintelė organizacija miškų sektoriuje, kuri rėmė ribojimų įvedimą ir visaip skatino seimūnus.
Akylesni miško žmonės pastebėjo ir juokėsi, kad ši asociacija prisistatydama naudoja efektingą, žalią, su saulės spindulėliais vaizdinį iš miško ar tai girios tankmės. Bet juk pavaizduoti ne medžiai, o žolė! Bambukai… Dabar pasakykite man, kuris iš nors kiek apie miškus nusimanančių, be to, iš miško pramonininkų padarytų tokią klaidą? Gal atsilikęs, gal aš kažko nežinau? Gal šalyje nuo seno auginamos bambukų plantacijos ir bent jau regione garsėjame savo bambukų pramonininkais, kurie šturmuoja eksportų rinkas, įdarbina tūkstančius kaimuose, o masinė emigracija dėl tokio nacionalinio verslo sprogimo tėra tik gūdus prisiminimas?
Tikroji priežastis ta, kad reikėjo efektyvaus vaizdo, o dizaineris, kuris yra matęs mišką tik pro kompiutero ekraną, įlindo į google paiešką, rado pirmą pasitaikiusią, kaip jam atrodė gražią nuotrauką, kurią, galvą guldau, nesumokėdamas tikram autoriui nu(si)siurbė, sumaketavo vaizdus, liko patenkintas greitu darbu ir nusiuntė užsakovui, o tas greituoju būdu approvino – taip šaunuoliai miško pramonininkai ją pradėjo naudoti reklaminei savivizualizacijai. Who cares, ar čia beržas, ar bambukas, svarbu – miško pramonė, pasisakanti už ribojimus. Bet juk tai oksimoronas, panašu jei taip analogiškos projektinės mergaitės vakar-stop-skalūnai-šiandien-apsikabink-medį-rytoj-noriu-palangoj-tualetų agituotų už medžiapjūtės apimčių didinimą.
ŠYKŠTUMAS
Kai kiek sumažėjo srauniai tekančios tik į tam tikrų nevyriausybininkų kišenes europinių pinigų upės, apokaliptinius miškų niokojimo vaizdus Punioje propagandos konstruktoriai atitinkamai pritaikė prie situacijos ir stengiasi baisumus vaizduoti taupiau. Kam vykti į vietą, jei gali iš to pačio visagalio interneto paimti Pabradės ar Ruklos poligonų plėtrai skirtos medžiapjūtės vaizdus ir gąsdinti visuomenę esą valstybiniai miškininkai taip pjauna Punią, kad tik nuskustos plynės lieka, o rąsteliai atrodo nelyg degtukai. Tokie tad vienintelės sengirės išpjovimo mastai.
Pamenate, koks skandalas kilo, kai mūsų šalį pristatyti užsieniui užsimoję tik-patys-sau-faini-piarščikai šūkiu Real is Beautiful naudojo ne mūsų nuostabiai gražų kraštą apibūdinančias nuotraukas? Arba nuleido į kanalizaciją didelius pinigus ne Lietuvą, bet pasaulinį furbolo klubą reklamuoti. Čia lygiai tas pats.
Save pristatantis didžiausiu, o iš tiesų – neskaidrumo ir propagandos etalonu jau senokai tapęs portalas taip pat nesibodi publikuoti ne faktines, o bet kokias jiems pateiktas nuotraukas, kurios nieko bendro su tekstu neturi. Negali žmogus pykti, portalo berniukai ir mergaitės skelbia, kas jiems paduodama. Ne šilai, ne kinivarpos, ne žmonės gyvenantys aplinkui, ne veiklos planavimas svarbu. To neparduosi, kompiuterių užstalės masėms parduodama emocija, komentarai, o juose pyktis.
TINGINYSTĖ
Aplinkos ministerija kasmet skiria apie 10 mln. europinių pinigų bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti. Tam sukurta speciali programa, o kam skirti lėšas pagal nustatytos formos paraiškas dukart per metus sprendžia ministerijos tarnautojai. Ne vieną kartą įvairūs valstybiniai auditai ir Finansų ministerija pastebėjo bei ragino, kad taip surėdytos programos neturėtų būti. Ministerijai nusišvilpt ant tokių pastebėjimų. Urėdijos krito, o programa kaip buvo, taip ir liko. Sakysite, kodėl? Gal todėl, kad tai yra miškų sektorių aplipusių konsultacinių, teisinių bendrovių, reklamos ir viešųjų ryšių agentūrų pajamų iš mokesčių, kuriuos sumokėjo valstybinis miškų operatorius ir privatūs miškų savininkai, šėrykla?
Apie panaudotas lėšas viešojoje erdvėje nerasite jokios informacijos, na tik… penkių mokslo darbų ataskaitas. Viskas. Pinigine prasme tos pateiktos ataskaitos atspindi net… pusę procento visos programos biudžeto lėšų. Sakysite, tik tinginiai gali nepateikti visuomenei susipažinti, kur išleidžiami viešieji pinigai? O gal nėra informacijos dėl kitų priežasčių? Gal paaiškėtų, kad kelių tvarkymui išleidžiama nepagrįstai didelė suma. O gal pagaliau pamatytume, kas tampo įvairių reformų lėles? Arba įsitikintume, jog iki begalybės saugomos teritorijos kuriamos tik tam, kad būtų galima įsisavinti gamtovarkos priemonėms skiriamas lėšas ar sužinotume, jog prieš miškų sektorių ir miškininkus nukreiptos politikos klounų ir ekokioskų mušamo būgno maršų iniciatyvos yra dosniai remiamos ir iš šios programos?
RŪSTUMAS
Nesmagu matyti darkomą gamtą. Ar ji būtų teršiama, ar niokojamos saugomos vertybės. Bet kodėl bandoma primesti svetimą valią miško savininkams ir valdytojui? Dabar tampa madinga nieko nedaryti miške, neva taip geriausia miškui. Perdėtas šios tiesos skiepijimo uolumas veda bolševizmo link. Bėda, kad jis gimsta dėl miškininkystės žinių trūkumo, kurį bandoma užmaskuoti abejotinomis iniciatyvomis.
Turėjome pavlikų morozovų – ministro ir viceministro pavyzdžių, kai jie, būdami oficialūs asmenys ir neįsigilinę į situaciją, oficialiai skundė Europos Sąjungai mūsų šalį dėl neva prastai įgyvendinamų direktyvų, o kai Europos biurokratai pradėjo raukyti antakius, pamatė, kad skundžia ne ką kitą, bet pačius save.
Štai kitas didelio neišmanymo pavyzdys. Natura 2000 teritorijos (kaip ir kertinės miško buveinės) pagal nacionalinį teisyną nėra saugomos teritorijos. Kaip tik dėl to garsiai, efektingai, be ne efektyviai šaukiantys veikėjai ir veikėjos dažnai lieka nieko nepešę teismuose. Dar kitas skiedalas ir įkyriai mums brukamas melas, jog neva miškų ūkinei veiklai nustatyti saugomose teritrorijose reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą pilna apimtimi, esą to reikalauja Europos Sąjunga. Nei reikalauja, nei ką, o ir praktikos tokios niekur aplink Europoje nėra. Svarbu parėkti.
Beje, ši negyvos medienos garbintojų organizacija su dailiomis, bet nemandagiomis panomis priešakyje kelia ir daugiau klausimų – pradedant finansavimo šaltiniais ir lobistine veikla interesams iš Rytų, baigiant neblogai įvaldytomis kiršinimo ir miškų sektoriaus juodinimo technologijomis. Čia verta paklausti valstybės institucijų atstovų, kas tokio vyksta, kad šios panelės, apie miškus žinančios ne daugiau, kad tai nuostabiai gera terpė klestėti erkėms, taip maloniai kviečiamos į posėdžius, aptarimus, darbo grupes ir konferencijas? Ir kodėl net neprastą reputaciją turintys, dirbę ar tebedirbantys valstybiniuose ir privačiuose miškuose specialistai prisistato šios ekoteroristinės organizacijos rėmėjais, žygiuoja eisenose arba pasirašinėja po menkinančiomis miškų sektorių peticijomis?
GAŠLUMAS
Čia sau vietos surado Aplinkos ministerija, tiksliau iki koktumo prisifantazavę jos tarnautojai. Štai kaip ypatingos svarbos dokumentą – Biologinės įvairovės strategiją pristato Europos Komisijos pirmininkė Ursula Von Der Leyen specialiai tam skirtame pranešime spaudai:
Ir štai kaip tą patį dokumentą bei spaudos pranešimą pristato mūsų šalies aplinkos politiką įgyvendinanti pagrindinė institucija:
Nė žodžio apie 3 mlrd. medžių sodinimą ar 25 tūkst. kilometrų upių atkūrimą. Užtat atsiranda netikslūs, it laisvųjų profesijų menininkų vertimai iš anglų kalbos, kurie iš nerišlių svajonių sėklos įgauna solidžius uždavinius, kuriems esą mus įpareigoja Komisija – apie sengires ir apie 10 proc. teritorijų pavertimą griežtai saugomomis teritorijomis, t. y. rezervatais. Realybėje šių teiginių nėra ne tik pristatymo bukletuose, bet ir pačiame biologinės įvairovės iki 2030 metų išsaugojimo dokumente – tai gryna mūsų „aplinkosauga-kaip-man-patinka-ir-naudinga-tai-taip-ir-bus-jus-lochai“ fantazija.
Beje, ar ne laikas mūsų valstybės institucijoms pradėti sekti Skandinavijos praktika, kuomet visi oficialūs tekstai, išleidžiami ministerijos, žinybos, tarnybos, ar dar bet kokios „-ybos“ pateikiami su tiksliu autoriumi ir jo tiesioginiais kontaktais, teksto ar vaizdo medžiagos išleidimo data ir laiku, skaitymo ar žiūrėjimo trukme, kad net paskutiniam Seimo neišprusėliui būtų aišku. Gal tuomet būtų labiau paisoma teksto kokybės ir turinio, mažiau vietos paliekama nuasmenintoms ir sąmoningoms interpetacijoms.
APSIRIJIMAS
Epizodas, kuris kilo verdant elementaraus miškininkystės teorijos ir praktikos neišprusimo košę, pagardintą pūdais pykčio – nenuilstantis idee fixe generatorius, šventesnis už patį Popiežių. Pykčio apsirijimo laikotarpiai trunka ir bandant paflirtuoti su vienu kitu jaunu ar senu politiku – seni politikieriai žino ir saugosi atokiai, o nauji pakimba. Taip neseniai atsitiko su užmoju pasitarnauti statybų ištroškusiems statybininkams, kurie nori turėti mažiau miško miške. Ėmė Valera su Andriuša ir įregistravo Miškų įstatymo pataisas, kad kirtavietė nelaikoma mišku.
Po tokio šūvio sau į kojas jau ne tik politikos vilkai nėrė į krūmus. Gamtininkai atvirai atsiprašinėjo už nebepaslepiamą kolegos ir niekaip savo politsusireikšminimo orientacijos nerandančio politiko iš Šiaulių nusišnekėjimą. Užtat koks efektas pasiektas! Neturėtume ramintis, kad šįkart vyrams nekrito korta – iš esmės tamsoka mūsų liaudis pasigavo plačiai paskleistą idėją išmiškinti bent dešimt tūkstančių ha kasmet – visi myli mišką, kaip ir visi nori miške trobos, o va – šitie niekadėjai miškininkai neleidžia.
Sudėliojus septynias didžiąsias nuodėmes, kryptingai ir koordinuotai brukamas visuomenei, bandžiau prisiminti, ar kažką panašaus būtų padarę miškų mokslo, valstybinių ir privačių miškų, medienos pramonės atstovai, miško darbų rangovai? Turiu pripažinti, kad neprisiminiau tokių atvejų. Gal kad su atmintimi prastai, o gal jų, tų atvejų, tiesiog nebuvo? Štai čia ir matome akivaizdžius skirtumus ir tai yra didžioji mūsų nūdienos laimė.