Šimtmečių sandūra gaivina prisiminimus

kovo 28, 2018
Tave studijuoti kviečia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK)!
kovo 28, 2018
Kadagio galybės
kovo 28, 2018

Šimtmečių sandūra gaivina prisiminimus

Pažymėdami Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, atsigręžiame į Vasario 16-osios akto signatarus, jų nepaprastą drąsą, įžvalgą ir pasiaukojimą Lietuvai. Laisvos demokratinės valstybės sukūrimą bei jos įtvirtinimą Europos šalių šeimoje dažnai prilyginame stebuklui, kuris atvedė mus ir į Kovo 11-ąją. Valstybės  šimtmečio istorija ir peržengtas slenkstis į naują  amžių kelia daug gražių emocijų, pilietiškumo apraiškų, gaivina prisiminimus. Vienais iš jų, rodos, visiškai nesenais, bet jau irgi tapusiais istorija dalijasi Seimo narys,  buvęs premjeras ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarnautojas ALGIRDAS BUTKEVIČIUS.   

“Man ypač malonu prisiminti ir bus smagu papasakoti savo anūkams, kuriuos nusivešiu į Vilkaviškį ir Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškę, kad asmeniškai prisidėjau prie šio signataro atminimo įamžinimo. Tai man svarbu ir dėl to, kad Vilkaviškis – mano žmonos tėviškė. Atgimimo metu pagerbdami šio krašto didžiavyrius, apie Lietuvos šimtmetį dar negalvojome.  Tiesiog jaučiau pilietinę pareigą prisidėti prie šios iškilios akcijos”,- kalba parlamentaras, tuomet   dirbęs Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto architektu, valstybinės statybos ir architektūros skyriaus inspektoriumi, kiek vėliau – šio rajono mero pavaduotoju ekonomikai ir finansams.

Į Vilkaviškį jaunas inžinierius ekonomistas atsikraustė 1982 metais ir karjerą pradėjo statybos darbų vykdytoju Vilkaviškio rajono gamybiniame susivienijime „Žemūktechnika“, o po trejų metų jam buvo patikėtos atsakingesnės pareigos rajono vykdomajame komitete.

“Atgimimo laikotarpiu apie 1988 m. kilo idėja atstatyti J.Basanavičiaus tėviškę ir pasodinti ąžuolyną.  Mes gavome žinią  iš Kauno “Drobės” fabriko, kad jis padės šią idėją įgyvendinti – pasiūlė paaukoti 100 tūkst. rublių. Tą pasiūlymą su džiaugsmu priėmėme ir pradėjome  rinkti reikiamą informaciją, ruošti bei derinti gyvenamojo namo, klėties ir kitų pastatų atstatymo projektus. 1989 m. buvo surengta ir pirmoji Tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo talka”,- prisimena A. Butkevičius.

Basanavičiaus tėviškė pritraukia galybę žmonių

Į ramų Vilkaviškį ir primirštus Ožkabalius pasipylė žmonės, reikėjo organizuoti ne tik ąžuoliukų sodinimą, bet įsteigti etatą sodybos ir parko priežiūrai.

“Žmonės atvažiuodavo, pasodindavo ąžuoliukus ir išvykdavo. Žemės plotas didžiulis, reikėjo jį tvarkyti. Pirkome įvairių padargų iš savivaldybės bei aukotų lėšų, net  važiavome į Žemaitiją ir už žmonių surinktus pinigus nusipirkome ponį. Su šiuo mažuoju arkliuku vežėme nupjautą žolę ir šieną, dirbome kitus darbus. Laukė ir maloni staigmena – po kurio laiko pastebėjome, kad mūsų poniukė laukiasi jauniklio, kuris laimingai gimė ir užaugo.  Į talkas nuolat kvietėme ir žmones iš seniūnijų, galų gale įsigijome traktoriuką. Juk visa priežiūra teko mums, be to, reikėjo išasfaltuoti kelius, sutvarkyti infrastruktūrą, nes čia buvo tik plynas laukas su keliais medžiais”,- atgaivina to meto įspūdžius Seimo narys.

Minint J. Basanavičiaus 140-ąją gimimo sukaktį,  1991 m. buvo užbaigtas gyvenamasis namas ir klėtis,  parengta ekspozicija apie signataro gyvenimą ir veiklą. Atkurtos sodybos priežiūra rūpinosi Vilkaviškio rajono kultūros skyrius, kiek vėliau patriarcho tėviškė perėjo Vilkaviškio krašto muziejaus žinion, o sodyboje apsigyveno jauno istoriko Romano Raulynaičio šeima.

“Raulynaičių šeima su mažu vaiku atvyko rudenį. Žiema tais metais buvo  labai šalta ir snieguota, per medinio namo plyšius ėmė švilpti vėjai, tad kūrenti krosnį reikėjo dieną naktį. Atsimenu, mes vežėme anglis, kurių per du mėnesius buvo sudeginta apie 5 tonas. Net vakarais su jauna šeima pasėdėdavome, kad jai būtų psichologiškai lengviau užpustytame vienkiemyje. Kartu  vėjų pagairėje žiemojome, kepėme kugelį, diskutavome”,- neeilinę žiemą mena p. Algirdas. Anot jo, viskas tuomet atrodė lengva, nes buvome jauni, gyvenome atkurtos Lietuvos nepriklausomybės džiaugsmu. Raulynaičiui išvykus mokytis į Vilnių, J. Basanavičiaus sodybą prižiūrėjo Antano ir Vilmos Klimų šeima. Nuo 2010 m. liepos signataro gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu.

Granito luitą paminklui vežė iš Ukrainos

Daug įdomių prisiminimų susiję ir su J. Basanavičiaus paminklo Vilkaviškyje statyba.

“Rajono savivaldybė palaikė idėją, kad Vilkaviškyje reikia pastatyti paminklą J. Basanavičiui. Po diskusijų ir konkurso buvo nutarta, kad tai turi būti rausvo granito paminklas, iškaltas iš vienamasio luito. Bet kur tokį granito akmenį gauti? Susisiekėme su Kauno bendrove “Granitas”, kuriai vadovavo Jonas Biržiškis, vėliau tapęs susisiekimo ministru. Jis patarė važiuoti į Ukrainą, kur yra skaldos karjerai ir galbūt atsiras galimybė tokį granito luitą atskelti. Aš išvykau į Vidurio Ukrainą, o ten – krizė, kuro nėra, karjere beveik niekas nedirba. Vėl prašėme J. Biržiškio pagelbėti. Ryšiai suveikė, ukrainiečiai paprašė atvežti kuro, kad būtų galima užkurti techniką ir pradėti dirbti. Kurą į Ukrainą nuvežėme automobiliu statinėse”,- pasakoja A. Butkevičius.

Atskelti apie 60 tonų granito luitą pavyko ne iš karto. Planuota, kad jis iki Vilniaus bus atvežtas traukiniu ir skulptorius Antanas Žukauskas galės imtis kūrybos.

“Bet nebuvo taip paprasta. Keliant luitą  į vagoną kilo sunkumų dėl didžiulio svorio, kuris  nepasiskirstė tolygiai, vagonas per vidurį išlinko. Tad traukiniu tokio krovinio nebuvo galima transportuoti. Laužėm galvą, ką daryti.  Sumanėm, kad reikia surasti tralą, kuris perveža tankus. Tokį autovežį pavyko rasti užsienyje, luitą pagaliau pakrovėm ir mašina pajudėjo… Bet mobiliųjų telefonų nebuvo, laukiam savaitę, kitą, pagaliau sužinojome, kad granitas jau Vilniuje. Pasirodo,  jis taip ilgai važiavo, nes susprogo net aštuonios padangos”,- į išskirtinę paminklinio granito kelionę mintimis sugrįžta politikas.

1996 m. A. Butkevičius Vilkaviškio rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą, o  J. Basanavičiaus paminklo statybos reikalais užsiėmė kiti. Tų metų  rugsėjį J. Basanavičiaus skulptūra atgabenta į Vilkaviškį, rajono tarybos sprendimu Atgimimo aikštė, kurioje ji iškilo, pavadinta Jono Basanavičiaus vardu.

 

Linki žmonėms įgyti pasitikėjimo savimi ir kurti stiprias bendruomenes

Ko Seimo narys tikisi iš antrojo Lietuvos laisvės šimtmečio? Anot jo, mes labai skubėjome įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, užsitikrinti valstybės ir žmonių saugumą, bet tuomet dar neįvertinome, kad gyvename globaliame pasaulyje su didžiule konkurencija, kuri reikalauja išskirtinės kompetencijos, pagrįstos ne tik žiniomis, darbo patirtimi, bet ir žmogiškosiomis vertybėmis – padorumu, paprastumu, pagarba kitam žmogui, atsakomybe, drąsa.

Šiuo metu, p. Algirdo nuomone, tvyro tam tikras chaosas daugelio žmonių sąmonėje – ne tik  Lietuvoje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje. Dalis žmonių pasitiki savimi ir jaučiasi saugūs dėl to, kad jie su vykstančiais pokyčiais tobulėja. Jiems tikrai tam yra visos sąlygos. Kita žmonių grupė, nors ir  galvoja, kad pokyčiai reikalingi, asmeniškai nenori nieko  keisti, nes gyvena tam tikroje  komforto  zonoje, tenkinančioje jų minimalius poreikius ir bijo ar negali iš tos zonos išsiveržti.

“Progresas įvyks, tik kai žmonės įgys pasitikėjimo savim, labai to linkiu. Kai žmogus pasitikės savimi, jis jausis gerai, bus kūrybingas ir nepriklausomai nuo užimamų pareigų jaus atsakomybę prieš valstybę, stengsis, kad gyvenimas joje gerėtų”,- įsitikinęs Seimo narys.  

Pasak jo, mes dažnai lyginame Lietuvą su Skandinavijos šalimis. Tačiau turime suvokti vieną dalyką, kad jos yra ekonomiškai socialiai stiprios, nes seniai suprato,  jog šalies  ekonomikos sėkmė labai priklauso nuo  bendruomeniškumo. Jos pasirinko ne individualumo, o bendruomeniškumo stiprinimo kelią.   

“Ten kur stiprios bendruomenės, niekas nekalba apie kontroliuojančių institucijų skaičiaus didinimą, apie papildomų etatų jose įvedimą ir pan., o kur vyrauja kontrolė, ten nėra pasitikėjimo tarp žmonių. Stiprios bendruomenės – stipri ir valstybė. Linkėčiau, kad mes visi  tą suprastume, pajėgtume ištrūkti iš pernelyg stipraus emocinio lauko ir suvokti,  kad pokyčiai neįvyksta per metus, kad  tam reikia  dešimtmečių – ir demokratijai, ir tvariai politinei sistemai, ir stipriai ekonomikai”,-  pažymi  A. Butkevičius.

Ką reikėtų daryti, kad Lietuva link to eitų? Pašnekovo įsitikinimu, pirmiausiai žmogus turi atsakyti į klausimą, ką jis davė valstybei ir tik po to žiūrėti, ką ji duoda jam – taip yra pasakęs ir JAV prezidentas Dž. F. Kenedis. Pas mus dažniausiai būna atvirkščiai.  

“Aš esu optimistas. Bet mes turime įvertinti ir geopolitinę situaciją – esame maža šalis, atvira ir orientuota į eksportą. Tad privalome pritraukti investicijų, kurios yra ne tik darbo vietų ar  pajamų garantija, bet ir valstybės saugumo garantija. Pažangą šioje srityje matau, bet, aišku, norisi, kad ji būtų spartesnė.  Valdžia turėtų demonstruoti vieningumą, nuoseklumą ir greičiau įgyvendinti   patvirtintas  Lietuvos strategijas. Dar norėčiau, kad politinių  reitingų vaikymasis neužgožtų sąžinės ir atsakomybės”,-  savo norais  valstybės šimtmečių sandūroje dalijasi parlamentaras.

Angelė Adomaitienė 

Foto Leonardas Skirpstas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin