Smulkieji rangovai: „Maži įkainiai varo žmones iš miško“

Smulkieji rangovai:  „Maži įkainiai varo žmones iš miško“

Smulkieji miško darbų rangovai vis dar tikisi, kad už kirtimo, ištraukimo, sodinimo , miškų priežiūros ir kitas paslaugas, kurias jie jau daugelį metų atlieka valstybiniuose miškuose,   pavyks išsiderėti bent kiek  didesnius įkainius. Priešingu atveju dalis konkursų pagal  Valstybinių miškų urėdijos (VMU) 2019 metų  medienos ruošos ir kitų paslaugų pirkimo sąlygas gali neįvykti. Jau  strigo kirtimo konkursai keliuose VMU  regioniniuose  padaliniuose, o dabar girininkijų laukia galvos skausmas, kaip  prisišaukti žmonių į miškasodį, kuris turi prasidėti jau netrukus. Dalis kalbintų rangovų už jiems siūlomus sodinimo įkainius  neketina net teikti viešųjų pirkimų paraiškų ir dairosi į Skandinaviją ar Vokietiją, kiti kalba apie darbininkų  mažinimą, net bankrotą.  

Miško darbų rangovų asociacijos (MDRA) bei  kitų miške dirbančių smulkiųjų įmonių atstovai, tarpininkaujant Seimo nariams, jau kelis kartus, iš jų susitikimuose Prienuose ir Girionyse, derėjosi su VMU vadovais dėl  palankesnių paslaugų pirkimo sąlygų, tačiau kol kas pavyko susitarti tik dėl   išankstinio 5 proc. metų apyvartos  dydžio  garanto, kuris mažai  įmonei praktiškai neįkandamas. Užstato ir garanto VMU atsisakė, o vietoj jo taikys baudas, siekiančias iki 1000 eurų. Smulkiųjų rangovų nuomone, išsikovota vis šis tas, bet baudos pernelyg grėsmingos. Vis dėlto viliamasi, kad  darbus pavyks padaryti laiku ir netesybų  mokėti nereikės, o pagrindinė problema  išliko įkainiai, kurių dalis net mažesni nei buvo iki urėdijų reformos. Rangovai tikėjosi, kad reforma atneš teigiamų permainų ir miške dirbantys žmonės jas pajus – bus mažiau biurokratijos, skaidrumo bei didesnis atlygis, pavyks išsaugoti darbo vietas regionuose, pristabdyti emigraciją. Deja, deja …

VMU pelnai neguodžia

Valstybinių miškų urėdija paskelbė, kad 2018 m. gavo 180 mln. eurų pajamų arba dešimtadaliu daugiau nei 2017 metais, kai pajamos sudarė beveik 162 mln. eurų. Naujoji valstybinių miškų valdytoja giriasi, kad pajamos ir pelnas pranoko lūkesčius. Iš žaliavinės medienos pardavimo pernai gauta 168 mln. eurų – 12 proc. daugiau nei 2017 m. (siekė beveik 150 mln. eurų), nors parduotas  kiekis sumažėjo.

Iš viso pernai parduota 3,4 mln. kub. m žaliavinės medienos – 9 proc. mažiau nei 2017 m. (3,7 mln. kub. m). Tam įtakos turėjo ir reorganizacija, ir sustoję kirtimai, bet smukusias apimtis kompensavo pabrangusi mediena. Vidutinė kubinio metro žaliavinės medienos kaina  per metus išaugo beveik 22 proc.  iki 50 eurų už kubinį metrą.

Negalutiniais duomenimis, VMU pernai gavo 52 mln. eurų agreguoto pelno, o planavo uždirbti 40 mln. eurų. Vien grynojo pelno 2018 m. uždirbta 22,5 mln. eurų.  

Skaičiai gražūs, bet rangovai klausia, kieno sąskaita – ar milijonų dalis neprikapsėjo ir iš jų  vergiško darbo, visiško naujos VMU valdžios nesiskaitymo, nenoro tartis ir įsigilinti į realią situaciją, kiek per paskutinius metus pabrango darbo vieta miške – įrankiai, jų remontas, spec. drabužiai, kuras, minimalus darbo užmokestis šalyje ir pan. Viską suskaičiavus akivaizdu, kad  valstybiniuose miškuose už siūlomus įkainius neapsimoka dirbti, nes jie dažnai nepadengia kaštų. Išlaikyti likusius žmones už minimalius ar dar mažesnius atlyginimus rangos įmonėms kažin ar pavyks, tad klausimas, ar pelnai, kuriais taip džiaugiamasi, valstybei neapkars naujais bankrotais bei tuščiais kaimų namais. Apie tai savo nuomonę išsakė ir kelių rangos įmonių vadovai.    

Individualios įmonės iš Kaišiadorių rajono savininkas Arūnas Šeškas

Mano mažoje įmonėje dirba apie 10 žmonių, iš esmės miško ruošos ir kiti darbai atliekami rankiniu būdu. Kokios mūsų, kaip rangovų, problemos?

Tas besaikis centralizavimas neduoda tokio efekto,  kokio tikėtasi.  Su šia urėdijų reforma, manau, sugrįžome į gūdžius savietinius laikus, kai viskas buvo centralizuota ir vienas vadas sprendė  viską. VMU regioninių padalinių vadovai  realiai yra bejėgiai, neturi jokios manevro laisvės nei dėl  įkainių, nei dėl  kitų reikalų, žiūri, ką pasakys administracija Vilniuje. O  ten  susirinkę žmonės iš esmės niekad nedirbę miškuose, ne profesionalai. Atrodo, ši reforma patyrė visišką fiasko, nes daug kur gamyba nevyksta. Jau metai praėjo, kaip įsteigta nauja įmonė, bet  stebina visiškas Vilniaus kontoros abuojumas – gamybai praleistas pats darbingiausias žiemos laikas, kuomet buvo galima lengviausiomis sąlygomis dirbti  ir daug  padaryti. O kad nesugebama parengti normalių viešųjų konkurso sąlygų, tai – žodžių trūksta. 

Ne tik nuleisti įkainiai problema, kurie manęs, kaip mikro įmonės savininko, netenkina, nes pas  mus –  rankinis pjovimas ir mums jie per maži. Aišku, mes, esant reikalui, kooperuojamės su tais, kurie turi kirtimo mašinas, be to,  patys  svarstome įsigyti medkirtę (harvesterį). Kaip minėjau, padalinys dabar neturi jokio lankstumo, kad galėtų pareguliuoti kainas. Pavyzdžiui, biržėje dirbant su medkirte ir gaunant geresnes biržes galbūt tas įkainis ir tenkina, bet pjaunant motopjūklais rankiniu būdu  jis per mažas. Trakų regioniniame padalinyje dabar  kirtimo įkainis 7,10 euro už kubą, o ištraukimas – 5,70 euro. Pjaunant pušyną gal 7,10 euro gana, bet jei ateini į biržes, kur vien rankinis kirtimas ir trako daug,  tai žmogus už minimumą tikrai nedirbs. Reikėtų, kad kirtimas prasidėtų  bent nuo 8 eurų už kubą, tuomet jau galima įtilpti į savikainą ir žmogui mokėti apie 800 eurų mėnesinį atlyginimą į rankas. Ištraukimas – visiems vienodas, bet jei jis netolimas, galbūt  jo gana, o jei per šlapią raistą ir toli, reikėtų įvertinti lanksčiau.

Šiemet miškasodyje Trakų padalinyje dalyvausime tik iš patriotinių paskatų,  nes mes – miško patriotai: ne tik kertame, bet ir sodiname, ugdome, prižiūrime, be to, sodinti  prašo ir girininkai. Vis dėlto  priežiūrai skiriami tikrai ne tie pinigai, net pasiūlymo tam  neteikiau.  Kam tuos žmones veltui tampyti, jau geriau mažinti jų skaičių ir šiuo darbu neužsiimti. Už  pernykščius įkainius  šiemetiniai gerokai  mažesni, be to,  buvo galima priežiūrą išskaidyti į dalis, o ne viską suversti į vieną krūvą.

Mano galva, užsakovai greitai gali pajusti medienos stygių, nes  gamyba vyksta labai vangiai, pavyzdžiui, man artimiausiose girininkijose – Kruonio ir Žiežmarių –  šiemet  nebuvo paruošta  nė vieno kubo.  Kaip bus toliau?  Nerimą kelia ir aplinkosaugininkų klanas, gaunantis europinius milijonus ir ketinantis įvesti didžiulius  apribojimus. Tad medkirčiai svarsto, gal keisti profilį ar „pasiduoti“  į Norvegiją ar Švediją, nes mano įmonėje vyrai tikrai neblogi ir dirbti nori.

Rankinių paslaugų ir Lietuvoje reikia, nes vien mašinomis visko nepadarysi, miškai pas mus įvairiarūšiai – viename sklype gali būti ir ąžuolas, ir  beržas, ir drebulė, ir eglė, ir pušis. Rankinis darbas yra gražesnis, tvarkingesnis, ypač saugomose teritorijose, paukščių perėjimo metu – daug visokių niuansų. Pavyzdžiui, buvusioje Kaišiadorių urėdijoje buvome vertinami ir kur jau niekas negalėjo darbų padaryti, tai  mes važiuodavome ir padarydavome, o urėdija atitinkamai galėjo pakoreguoti kainą. Deja, dabar viskas centralizuota ir sprendžiama Vilniuje. 

Švenčionių rajono UAB „Kukmedis“ vadovas Mečislovas Kukėnas

Pagrindinė problema, kad įkainiai maži ir negalime išlaikyti specialistų. Turėjome žmonių, kurie jautė  potraukį miškui ir norėjo dirbti miške, yra  profesionalai, bet juos didesniu užmokesčiu nuviliojo statybos, baldininkai ir kiti.  Visuomet stengiausi turėti iki 10 žmonių, o sezono metu   ūkiniams darbams, per miškasodį – daugiau.  Dabar  iš esmės dirbame su motopjūklais, esame smulkūs rangovai, stengiamės laviruoti ir išlaikyti iki 10 žmonių su penkiais pjūklais, nors  buvome likę ir trise.

Dėl ūkinių darbų, sodinimo mes jau sunkiai konkuravome pernai, o šiemet įkainius dar  labiau sumažino. Švenčionėlių urėdija pernai samdė žmones ir pagal paslaugų kvitus bei sumokėjo daugiau, nei mes savo darbuotojams –  mes buvome pasamdę vidutiniškai iki 35 eurų už dieną, o urėdija mokėjo 40-45 eurus, tai žmonės turėjo pretenzijų. Šiemet sodinti  pagal paslaugų kvitus taip pat patvirtino didesnius nei siūlo mums su visais mokesčiais. Tai kur logika?  Rangovams konkurse nurodė  maždaug 30 proc. žemesnes kainos lubas. Įkainis už 1000 vnt. pasodintų sodinukų šiemet 1 euru mažesnis, o už tokio kiekio atsodinimą mažesnis iki 1,38 euro. Be to, viskas sublokuota – kaina nesiskiria nei dėl augalų amžiaus, nei  rūšies, nei nuo dirvožemio. Šiemet mes net neruošiame popierių ir sodinimo konkurse nedalyvausime, nes negalime sudurti galų su galais. Pernai buvo paliekama įmonei iki 15 proc. pelningumo, o šiemet vos 3-4 proc., tai kaip išsilaikyti?

Kiek teko girdėti, šiemet miškasodyje niekas iš smulkiųjų nesirengia dalyvauti. VMU regioninis padalinys galbūt žmonės samdys pagal kvitus, bet konkursas dar neįvyko, be to,  jo sąlygose nėra nuvežimo į darbo vietą paslaugų, kas papildomai kainuoja.

Kirtimo ir ištraukimo kainos, palyginti su pernai, irgi sumažintos, nors tepalai, transportas, remontas pabrango, šalyje pakeltas minimalus atlyginimas. Dalyvavome Švenčionėlių padalinio konkurse iškirsti 1000 kubų, tikėjomės, kad kitame galbūt  įkainį pakels nors 50 centų – bus kurui ir mokesčiams, bet vėl paskelbė konkursą tomis pačiomis sąlygomis. Mano įmonės žmonės prašė dalyvauti, tai dar paėmiau 3000 kubų kirtimą ir  jau beveik 1000  išpjovėme. Bet sužinojome,  kad nuo kovo 15 d.  iki  rugpjūčio iš viso gali būti uždrausti kirtimai –  tai  bus bankrotas, žmonės tiek nelauks, išeis. Anksčiau kai sustodavo kirtimai, eidavome  ūkinių  darbų, atostogų, dabar – visiška nežinia.

Kad sąlygos tenkintų bent minimaliai ir kad būtų galima išsaugoti esamus žmones, prie dabartinių įkainių reikėtų pridėti bent eurą: dabar moka  6,79 euro už kubą, o jei siektų 8 eurus, lėšų liktų darbo drabužiams, detalėms,  naujiems pjūklams, servisui, susikauptų  atostogoms.

Be to,  prastėja ir miškai – už mažą kainą perkame katę maiše ir dar suvyniotą į celofaną. Nežinai, ar gausi kokią balą, ar brūzgyną, ar kitokį  plotą, o geriausias biržes pasiima VMU padalinys ir kerta savo technika.

Mintys? Ieškome kito darbo,  galvojame, kad  reikės užsidaryti ir nebegrįžti į šį barą. Perspektyvos liūdnokos. Išvažiuoti į užsienį žmonės irgi nenori, nes čia provincija, kur  kiekvienas turi savo namą, šeimą …

Dabar mus gąsdina, kad atvažiuos į mišką dirbti iš kitur, bet padalinyje įvyko du kirtimo konkursai, tačiau užsieniečių – nė kvapo. Tik vietiniai rangovai paėmė po 1000 kubų, dabar – kiek daugiau, darbo dar užteks  mėnesiui dviems. O kas toliau, ar vėl tie patys įkainiai ir tie patys pažadai?

Pakruojo UAB „ Linksmučių miškas“ vadovas Algimantas Libonas

Bendrovėje  dirba apie 30 žmonių, iš jų apie 15 pjūklininkų su pjūklais, tiek pat ir pagalbinių darbininkų. Skaičiuoju ir planuoju, gal kokią paramą pavyktų  gauti medkirtei įsigyti.

Didžiausi rūpesčiai yra dėl  įkainių,  jei jie būtų nors vidutiniai, spręstųsi ir visos kitos problemos. Nors neįvyko dalis konkursų,  VMU nuleidžia lubas padaliniams ir sako, kad atiduota spęsti vietoje, o šie, kad sprendžia Vilnius – taip meluoja į akis. Konkursai neįvyko Radviliškyje, Joniškyje, Kuršėnuose, Tauragėje – rangovai neis ir nedirbs, nes negali žmonėms mokėti net minimumo. Dėl to per rangovų asociacijos susitikimą bandžiau aiškintis ir su VMU pavaduotoju  Valdu Kaubre.

Miške dirbu nuo 1980 metų, per šiuos keturis dešimtmečius daug kas pasikeitė – reikalavimai, technologijos, miškų valdymas, pagaliau – kainos. Kažkodėl  valstybiniuose miškuose užmokestis jau keletą metų tėra  įšaldytas – nuo 2011-ųjų dirbame pagal tuos pačius kirtimo ir ištraukimo įkainius, nors viskas pabrango. VMU, gaudama didesnius pelnus, galėtų ir rangovams nors kokią kapeiką pridėti, bet to nenori nė girdėti. Po urėdijų pertvarkos tikėjausi, kad  bus lengviau, būsime suprasti, bet dar pasunkėjo –  man iš kirtimo numušė 30 centų, o iš ištraukimo net 85 centus. Ištraukimas buvo 6,30 euro už kubą,  dabar  liko 5,55 euro, kirtimas buvo 7,60,  dabar – 7,30 euro. 

Šiuo metu dirbu aplink Radviliškį, dalyvavau  antrame konkurse, kuriam paraiškas pateikė  8 rangovai, tai pareiškė, kad jei nors vienu centu pakelsime kainą, pasiūlymą atmes. Mes turime įsipareigojimų bankams, tą užsakovai žino ir, matyt, tuo naudojasi.  Daug kartų sakiau – pakelkime įkainius, išsaugokime žmones kaime, kurių kasmet mažėja.

Šiemet dalyvavome tik kirtimo ir ištraukimo konkursuose, keli žmones dar eis jaunuolynų tvarkyti, o miškasodyje nedalyvausime. Šiuo metu kirtimo turime Joniškyje, gavau Radviliškyje, o toliau – žiūrėsim. Bendrovėje liko tik senieji pjovėjai, kurie įgudę  ir moka dirbti, o jaunimo niekaip nepriviliosi.

Vidutiniškai žmogus per mėnesį uždirba minimumą, pavyzdžiui, kai 7 eurai už kubą, tai su pjūklininku dirba dar antras pagalbinis žmogus, trečia – reikia nusipirkti pjūklą, detalių,  kuro, tepalų, reikia mašinos į darbą važinėti, kainuoja techninė apžiūra ir visa kita, plius mokesčiai. Tad tuos 7 eurus reikia dalinti iš trijų –  vienam žmogui belieka vos 2 su trupučiu.

Pas mane geras pjūklininkas per mėnesį pagamina 200 kubų ir uždirba  šiek tiek daugiau nei 400 eurų, o jei išpjauna 250 kubų –  tai labai jau geras pjūklininkas, kuris gauna kiek daugiau nei 500 eurų. Didesnio kiekio žmogus jau nepajėgia padaryti.

Kas toliau?  VMU giriasi pelnais, bet jie surinko tuos milijonus ir iš mūsų triūso bei prakaito. Visą  gyvenimą mes kito darbo nedirbom ir kaip bus toliau – nežinome: technika labai brangi, paskolas bankams reikia atiduoti,  mūsų padėtis  katastrofiška. Atlyginimai dabar  visiems sumažinti iki minimumo, o norint žmones išlaikyti ir išgyventi, reikia eiti į bankus skolintis apyvartinių lėšų.

Asociacijai tik pavyko išsikovoti, kad nereikės mokėti  garanto už pasiūlymą ir garanto pasirašant sutartį, tačiau visos baudos liko. Vietoj to, kad žmonėms padėti ir paprašyti eiti  į mišką, dar grasina didžiulėmis baudomis sutartyse.

Sodinti  mišką Joniškio regioniniame padalinyje girininkai jau prašo, bet žmonės klausia, kiek  uždirbs. Mums už 1000 vnt. siūlo 79 eurus, o sąlygos lauke tikrai sunkios, žmonės dažniausiai suvalgo kokį sumuštinį ant kelmelio atsisėdę, atsigeria vandens ar arbatos ir triūsia toliau. Jei darbininkų samdys iš biržos, tai, manau, daug daigų bus pasodinta neteisingai ir neprigis.

Šiauliškės UAB „Intava“ direktorius Petras Butavičius

Viena iš pagrindinių problemų, kaip ir kitiems smulkiems rangovams, – įkainiai. Mano pagrindinis įrankis yra motopjūklas, dar 2008 m. jį pirkdavau už 512 eurų, o 2019 m. reikia mokėti  jau 696 eurus.  Antra –  visi mūsų miškai sertifikuojami, tai  norint dirbti  pagal reikalavimus, darbininkai turi būti aprengti spec. rūbais, šalmai turi būti keičiami kas trejus metus. Viską supirkti ir keisti, kaip reikalauja sertifikatoriai, kai už pagrindinių kirtimų kubą moka 7 eurus,  negali net eiti į mišką, nes neįstengi aprengti žmonių, kaip priklauso. Net gaunant 8 eurus šiandien pakaktų tik užkišti didelę skylę bačkoje ir kaip nors trumpai pragyventi.

Darbo vieta, palyginti su 2008 m., pabrango daugiau negu dvigubai: 2008 m. minimaliai žmogui su mokesčiais kainavo apie 353 eurus,  2018 m. – 696, o 2019 m. – 748 eurus. Pagal dabartinius įkainius tiek žmogui neįmanoma mokėti. Seniau pas mane dirbti į mišką važiuodavo trimis mikroautobusais, turėjau 24  pjovėjus, dabar  surenku iki 16 žmonių. Iš  rangos įmonių dėl mažo  užmokesčio žmonės išvažiuoja į Vakarus. Girdėjau, kaip dabar grįžę keli vyrukai iš Vokietijos sako, kad visur gerai, o Lietuvoje geriausia, bet ne už tokius pinigus. Tad ne vien mums, bet ir miškų valdžiai turėtų būti svarbu, kaip parvykusius išlaikyti.     

Mes dabar dirbame Šiaulių regione, anksčiau, kai urėdijos skelbė konkursus, esu pavažinėjęs po visą Lietuvą – dirbau ir Molėtuose, ir Prienuose, ir kitur.  Šiemet siekiu išsaugoti esamus žmones – įsipareigojome Šiauliuose iškirsti pora tūkst. kubų ir kaip nors  pragyventi. Dar dirbame pas privatininkus, jei randu vieną kitą gabaliuką, nuperku stačiu mišku ir ten sutvarkome, ką reikia,  bet pas privatininkus darbas nepastovus – tai yra, tai ne.  

Sodinime  už tokius įkainius neplanuojame dalyvauti.  2008 m. buvo 7 euro centai už daigą, o dabar vidutiniškai siūlo apie 9 centus, nors darbo vieta pabrango dvigubai. Kad kaimo žmogus eitų į šį darbą, už daigą turėtų mokėti bent 12-13 centų. 

VMU padalinių vadovai yra tiek įbauginti, kad bijo pasakyti žodį, dėl  įkainių jokio balso neturi, nors ir jie, ir girininkai supranta realią padėtį,  bet negali nieko pakeisti. VMU skaičiuoja automatiškai: jei du žmonės už 9 centus sodina, tai vidutiniškai už 1000 daigų uždirba 45 eurus, bet kur mokesčiai, kur nuvežimas ir visa kita, kai atmeti išlaidas, žmogui telieka 20-25 eurai.

Kokia perspektyva? Reikia, kad  valstybinių miškų valdžia atsigręžtų į žmones, nes išvažiuos paskutiniai. Jei  pakeltų įkainius, įmonė gautų daugiau pinigų, žmonės daugiau uždirbtų, sumokėtų mokesčius, daugiau nusipirktų parduotuvėje, augtų paklausa ir šalies ekonomika, gerai  būtų visiems. Dabar remia skandinavus – perka jų kirtimo ir traukimo mašinas, pjūklus, skolinasi iš jų bankų.

Mes irgi važinėjame į komandiruotes į Švediją, kur kitas uždarbis. Dabar grupė iš Kauno ten  važiuoja sodinti. Tad laviruojame tarp darbų  užsienyje, nupirkto ir tvarkomo stačio miško, bet kalbame,  kad gal reikia baigti čia vargti ir eiti dirbti  kitur.

Užrašė Angelė Adomaitienė