Socialdemokratų pirmininkui patinka tvirti medžiai ir žmonės

gegužės 15, 2018
Pajevonys
gegužės 14, 2018
Rangovus kvies dialogui, bet medienos ruošos konkurencijos nemažins
gegužės 16, 2018

Socialdemokratų pirmininkui patinka tvirti medžiai ir žmonės

 

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, paklaustas apie labiausiai patinkantį medį, prisipažįsta neturįs tokio vienintelio, tačiau  jam, kaip ir daugeliui tvirto charakterio žmonių, arčiau širdies ąžuolai, aukštos pušys, eglės.

 

Silpnesni lieka nepastebėti

 

Gintautui Paluckui patinka medžių gausa. „Gyvename daugiabutyje, tačiau aplink jį auga daug ąžuolų. Labai smagu, kai krenta gilės. Suskrenda įvairiausi paukščiai, neša, lesa. Gražu žiūrėti, -įspūdžiais dalijasi pašnekovas. – Patinka ir pušys, eglės. Mažas prisirinkdavau kankorėžių, dabar tai daro mano vaikai. Gražūs ir beržai, nes vaikystėje po juos karsčiausi: šakos žemai, patogu įlipti. Tai ne eglė, kuri visą subado… Bet vieno medžio, kuris būtų mano, nėra. Savęs su jokiu nesutapatinu. Medžių gausa man patinka, tačiau drebulės ar alksniai simboliškai silpnesni – einu pro šalį, net nepastebiu, nieko bendro su jais neturiu“.

 

Vaikai verčia tobulėti

 

Paluckų šeimoje  auga du vaikai: Luknei – penkeri, Petrui – septyneri. Domisi viskuo ir tėtį verčia viską žinoti, pažinti.

 

„Teko nusipirkti ir naujų knygų, nes kai turi vaikų, skaitai kitaip. Eini per pievą, mišką, vaikai klausinėja, o tu negali nežinoti. Apie grybus, apie žoleles turi pasakyti, kurie nuodingi, kurie ne, iš kurių vaistažolių galima arbatos išsivirti. Tas pažinimo džiaugsmas visiškai kitoks. Edukacijai reikia paprasto turinio, moksliniai straipsniai nepadės. Buvimas su vaikais suteikia galimybę ir pačiam sužinoti ką nors naujo“, – patirtimi dalijasi šeimos tėtis.

 

O ir šeimos laisvalaikis susijęs su gamta, su mišku. Apie socialdemokratų pirmininko aistrą žvejybai teko girdėti, tačiau dabar jo komandoje jau sūnus Petras, kartais ir Luknė važiuoja kartu. Paprastai traukia į Molėtų kraštus. Žvejyba vaikams ypač patinka, kai pagauna nors keletą ešeriukų.

 

„Jei žuvys  nekibtų, gal ir nepatiktų”, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad ne tik žvejoja, bet ir grybauja, eina pažintiniais takais arba bent  pasivaikšto su šuniu miške.

 

Miesto santykis su gamta

 

Gintautas  Paluckas sako, kad pagrindinis šių laikų iššūkis gamtai – miestų plėtra.

 

„Žmonės atvažiuoja iš kaimo, statomi nauji namai, miestas plečiasi ir gamtą išstumia. Vyksta nuolatinė kova tarp gamtos išsaugojimo ir urbanizacijos, nuolatinė trintis. Turime daug pavyzdžių ir Kaune, kur buvo daug pasipriešinimo akcijų,  taip pat Vilniuje, kur kovojama dėl medžių išsaugojimo. Tai rodo įtampą tarp tų abiejų procesų. Medis buvo iki manęs, bus po manęs, tad jo nukirtimas turi gerokai didesnę reikšmę,” –  apie dabar vykstančius procesus kalba pašnekovas ir priduria, kad labai geras japonų, o ir kitų šalių santykis su gamta –  ir medį išsaugo, ir namą pastato.

 

Kalbėdamas apie asmeninį santykį su miestuose vykstančiais procesais, Gintautas Paluckas pabrėžia, kad medis, miškas, gamta negali būti matuojami tik pinigais, kai nukertama ir kompensuojama.

 

„Vieni mano, kad medis yra tik mediena, kiti, kad šis tas daugiau. Tuos iššūkius mieste tenka spręsti, – įsitikinęs pašnekovas. –  Nesu visiškai radikalus, bet esu daugiau aplinkosaugininkų pusėje. Tai turbūt priklauso ir nuo asmeninio požiūrio. Norisi, kad mieste būtų ir medžių, ir žalumos, gamtos būtų mieste, nes tik plikas betonas ir pastatai  žmones veikia depresyviai. Esu gyvenęs ir Londone, ir kituose didmiesčiuose: įbestas dirbtinis berželis, dirbtinis tvenkinėlis, išklotas tekstile, ten nieko nėra, net ir antys ten jau netikros…“

 

Europiniai pinigai tvirkina

 

Daugiausia žalos gamtai padaro žmogaus intervencija. Gintautą Palucką trikdo drąstiškos priemonės tvarkant miestų aikštes ir gatves. Daugelio tų „tvarkytojų“, pasak pašnekovo,  požiūris toks: „Ai, nereikalingi seni menkaverčiai medžiai. Juos visus galima iškirsti ir už projektines lėšas modifikuotų medelių prikaišioti. Klausimą kaip ir išsprendei, sutvarkei gatvę ir gamtą išsaugojai… Tai, kad ne. Kaip atsitiko Palangoje, kai ligos užpuolė. Konfliktas Kauno mieste, ar bus kertami seni medžiai Šiauliuose. Už europinius pinigus daroma alėjos rekonstrukcija. Nelieka unikalumo. Kaip euroremontas. Tik tai vyksta ne butuose, vyksta alėjose, parkuose, mieste. Pagal standartą – viską išvalyk ir sukaišiok naujus. Tai nėra tas santykis su gamta, kuris turėtų būti siekiamybė. Nėra paprasta paimti ir pakeisti tai, ką gamta sukūrė, sukaišioti šešerių metų genetiškai modifikuotas liepaites už europinius pinigus pagal projektą. Mes sulaukėme tokio urbanizacijos etapo, kuris turėtų pasibaigti“.

 

Kaip  būtų, jei Lietuvai nebūtų skiriama tiek pinigų. Gal taip ir nedarytume?

 

„Europiniai pinigai tvirkina, – įsitikinęs Gintautas Paluckas. – Daugybės projektų niekada nepradėtume, jei neturėtume Europos pinigų. Niekada nemokėtume po keletą tūkstančių už tą atvežtą medelį ir nepjautume senų medžių. Pasistengtume genėti tuos, kurie tikrai serga. Dabar viskas vyksta pagal projektą. Technokratai sako: viską išpjausim ir užsodinsim. Bet aš dar sakau, kad medžiai buvo iki mūsų ir bus po mūsų, o jūs atėjot ir sugadinot viską.  Yra žmonių grupės, kuriems tas nerūpi, o kitiems medis labai brangus.  Savo kieme pabandyk nupjauti medį, nekils ranka.  O kai nuo tavęs jis nutolęs, nematai asmeninio ryšio… Norisi normalesnių, nuosaikesnių santykių“.

 

Vienu metu iškertami visi medžiai

 

Kai kalba pradeda suktis ne apie miestą, o miškus, Gintautas Paluckas pirmiausiai ją pradeda nuo plynų kirtimų.

 

 “Miškas ne tik mediena, ne tik tas materialusis išteklis, – pabrėžia pašnekovas. – Kai pamatai, kad išplėšta, kaip mėsos gabalas, miško paklotė sudraskyta, visa ekosistema sunaikinta, negali suvokti, kaip gali būti toks necivilizuotas kirtimo būdas. Aš suprantu miškininkystę kaip ūkininkavimą, bet kodėl tai daroma nacionaliniuose, regioniniuose parkuose?  Tada nesuvokiu regioninio parko, kuriame ekosistema saugoma,  paskirties. Čia reikėtų dabartiniams valdantiesiems, aplinkos ministrui uždrausti plynus kirtimus. Nesuprantu, ko jis blaškosi ir vis neapsisprendžia. Mano nuostata labai aiški. Ji nėra paremta skaičiavimais. Čia pasaulėjauta: negalima šitaip išdraskyti miško, ypač to, kuris skirtas rekreacijai, poilsiui. Kaip ir pažintinių takų. Aplink medžiai iškirsti, viskas suniokota, likęs tik  takas. Ką man ten pažinti? Anksčiau buvau šventai įsitikinęs, kad parkas neliečiamas. Bet važiuodamas per Labanoro girią matau, iškirstas nemažas plotas. Galvoju, kad gal čia dar ne parkas, riba toliau. Deja…“

 

Miškų reformoje aibė klaidų

 

Aplinkos ministerija, pristatydama miškų urėdijų reformą, teigė, kad įkūrus vieną  įmonę, centralizavus valdymą, bus sutaupyta trylika milijonų eurų. Gintautas Paluckas dėl „taupomų“ milijonų griežtas: „Jeigu  kalbėtume apie vaiko teisių apsaugos reformą ir pasakyčiau – padarykime ir sutaupysime penkiolika milijonų. Jums tikrai kils klausimų: o kaip vaikai, o kaip tas? Daugybė svarbių klausimų… Šnekant apie mišką, niekam neįdomu nei medžiai, nei miškuose dirbantys žmonės. Jeigu tik apie pinigus, tai apie pinigus ir kalbėkime…“

 

Gintauto Palucko nuomone, ši reorganizacija palietė daugybę kitų dalykų. Reikia šnekėti apie regionų reformą, apie užimtumą, bendruomenes,  miškų pritaikymą rekreacijai,  investicijų paskirstymą.

 

 „Dabar viskas sukišta į centrą ir nuspręsta, kaip miške bus. Tas santykis primena senąją sistemą, kai valdžia buvo toli  ir visiems vienodai, kas tame miške darosi. O kai tu esi šalia, esi šeimininkas, rūpiniesi viskuo ir stengiesi pritraukti bendruomenę. Miškininkai darė labai daug  darbų, padėjo vietos žmonėms. Dabar siekiama gryno piniginio efektyvumo. Vien tik prasidėjus reformai, buvo padaryta aibė klaidų. Pirma, sukiršinta visa miškininkų bendruomenė, sugadinti santykiai arba tiesiog nebandyta jų ieškoti su profesinėmis sąjungomis, nesikalbėta su pačiais urėdais, kurie turėjo daug siūlymų“.

 

Ateities prognozės

 

Paklaustas apie Lietuvos miškų ir miškininkų ateitį, Lietuvos socialdemokatų partijos pirmininkas sakė, kad ši reforma, besivaikant ekonominio efektyvumo, suplėšys visus saitus su vietos bendruomene. Ji yra žalinga regioninės politikos atžvilgiu – sumažinta darbo vietų, o siekiant efektyvumo  bus daugiau plynų kirtimų, be to, uždrausti kirsti regioniniuose parkuose valdžia neišdrįs, nes parkai sudaro apie septyniolika procentų visų miškų, o tai būtų ekonomiškai nerentabilu.

 

Gintautas Paluckas girdėjęs ir  labai pragmatiškų prognozių, kad Lietuvos miškai bus privatizuoti.

 

“Geriau nei buvo, nebus. Tiesiog netikiu. Centralizavimas nuo medienos vagystės ar klastojimų neapsaugo. Niekuo. O kas atsakys? Turėsim faktą, su kuriuo turėsim gyventi… Čia patirtos sisteminės žalos klausimas. Gal Aplinkos ministerija vidinio konflikto neturi. Ministras viską tvirtina. Ir geras, ir blogas turi būti. Ir už statybą, ir plėtrą, ir už gamtą… Dualumas. Būtų logiška, jei tos funkcijos būtų išskirtos“.

 

Į provokuojantį klausimą, kuo labiau norėtų būti partijos pirmininkas, jei ministerija skiltų į dvi — aplinkos ir statybos, nesunkiai atsako.

 

“Labiau norėčiau aplinkos, – šypsosi pašnekovas. – Su gamta glaudūs santykiai nuo vaikystės, visas vasaras būdavau pas močiutę kaime. Sandūroje tarp Panevėžio ir Kupiškio rajonų ribos. Daug sentimentų, bet ir ten nuvažiavau – buvo miškas, miško nėra. Sako, kad atsodina. Net ir atsodinus, juosmens eglutė nesiekia… Anūkai sulauks… Apie santykį su gamta galime kalbėti tik per kelių kartų prizmę“.

 

Rasa Liškauskaitė

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin