A. Stanislovaitis: „Saugomi objektai kasmet  pritraukia apie  milijoną lankytojų, tad turime tobulėti“

lapkričio 29, 2017
Druskininkietė reformą vadina dar vienu iššūkiu
lapkričio 29, 2017
Sudarytos galimybės visiems įsigyti medienos konkurencijos sąlygomis
gruodžio 1, 2017

Stanislovaitis: „Saugomi objektai kasmet  pritraukia apie  milijoną lankytojų, tad turime tobulėti“

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) prie Aplinkos ministerijos, kurios žinioje yra Kuršių nerijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniai parkai, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniai gamtiniai rezervatai bei Žuvinto biosferos rezervatas, taip pat apie trisdešimt regioninių parkų, džiaugiasi kasmet augančiu lankytojų srautu į šias unikalias  vietoves bei siekia sukurti kuo palankesnes sąlygas pažintiniam turizmui po saugomus objektus.

Apie didėjančią trauką į gamtą, aktyvų poilsį joje, ekologinį švietimą ir laukiančius naujus iššūkius į portalo www.miskininkas.eu klausimus atsako VSTT direktorius ALBERTAS  STANISLOVAITIS.

Pagal išsilavinimą esate miško inžinierius, dirbote Kėdainių miškų urėdijoje, Miškų ūkio ministerijoje, Generalinėje miškų urėdijoje, o 2015 m. pradėjote vadovauti  Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Ką pavyko per trejus metus joje nuveikti, ką naujo įdiegėte saugomose teritorijose?

Su šypsena galiu atsakyti, kad nepadariau nieko tokio, kas būtų pabloginę situaciją struktūroje ar gamtoje. O jeigu rimtai, tai viskas, kas nuveikta, yra kamandos nuopelnas, nes aš atėjau į jau susiformavusį ir labai profesionalų kolektyvą. Esu už komandinį darbą ir galiu tik džiaugtis, jog sistemoje darniai dirba beveik 470 žmonių, o visų mūsų atliktų darbų net neįmanoma išvardinti. 

Paminėkite svarbiausius…

Mano darbo pradžia sutapo su buvusio ES finansinės paramos laikotarpio pabaiga, kuomet  baigta įgyvendinti nemažai įdomių projektų. Saugomose teritorijose atidarėme naujų apžvalgos bokštų, iš kurių unikalus ir ambicingas Medžių lajų takas Anykščių regioniniame parke, taip pat gamtos mokyklų, pažintinių takų ir pan., kuriuos pritaikėme lankymui. Tai smagus baigiamasis šio periodo akordas.

Vis dėlto didžioji dalis darbų – kasdieninė saugomų teritorijų priežiūra ir tvarkymas, iššūkių įveikimas, nes finansavimas mažėja, o darbų daugėja. Pastaruoju metu kartu su Aplinkos ministerija diskutuojame apie tarnybos struktūrinius pertvarkymus, kaip su tais pačiais resursais geriau panaudoti turimus išteklius, padidinti atlyginimus, efektyviau organizuoti veiklą. Atlyginimai – seniai skaudi tema, nes vidutinis darbo užmokestis saugomų teritorijų žmogui Aplinkos ministerijos sistemoje yra vienas iš žemiausių.

Kaip pasitinkate lankytojus, atvykusius į saugomą teritoriją?

Iš esmės visos saugomos teritorijos – nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai turi lankytojų centrus, kuriuose įrengtos modernios ir įdomios ekspozicijos. Užsukęs į lankytojų centrą, turistas gauna visą informaciją apie parko vertybes, lankytinas vietas, o po to – iš lankytojo centro į gamtą.

Lankytojų  centrų ekspozicijos pristato saugomą teritoriją ir objektus – gamtos, kultūros, istorijos, etnografijos bei kitas vertybes.  Daug kur saugomas ir nematerialusis paveldas, tarkim, dzūkų ar žemaičių tradicijos, senovinė bitininkystė bei pan.

Tiesa, Kuršių nerijos nacionaliniame parke stambesnio centro neturime, tačiau artimiausiu ES finansavimo laikotarpiu tikimės jį įrengti, nes Kuršių neriją, ypač vasarą, aplanko tikrai daug lankytojų.

Vien valstybės saugomų gamtos paveldo objektų turime apie 670. Tai įvairūs gamtos paminklai – atskiras ar tankias gamtos grupes sudarantys kraštovaizdžio elementai: rieduliai, uolos, smegduobės, raguvos, šaltiniai, versmės, senvagės, kriokliai, vertingi medžiai ir krūmai, parkai, gyvūnai bei jų kolonijos ir kt.

Ar saugomų objektų lankymas didėja? Atrodo, jau tapo madinga laisvalaikį su šeima ar draugais praleisti Lietuvos gamtoje.

Žmonių saugomose teritorijose tikrai padaugėjo, nes jiems atsirado galimybė lankytis pažintiniam turizmui naujai pritaikytose vietose. Ne mažiau kaip milijonas lankytojų per metus aplanko objektus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Iš esmės tai savaitgalio laisvalaikis – žmonės kopia į apžvalgos bokštus, keliauja pažintiniais takais, populiarėja išvykos ir į natūralią gamtą, žygiai saugomų teritorijų direkcijų siūlomais maršrutais. Juolab kad mes turime galimybę jų srautus orientuoti – pateikti pažintinę informaciją ir kryptingai nukreipti. Lankytojai paprastai po tokių išvykų lieka patenkinti ir tuo, ką pamatė, ir kad aktyviai pailsėjo.

Kokie traukos centrai dabar populiariausi?

Be Kuršių nerijos, kur trauka  didžiulė, labai populiarus Anykščių šilelio Medžių lajų takas –  pirmasis toks Baltijos valstybėse ir Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Medžių lajų tako kompleksą sudaro informacinis centras, pats lajų takas ir apžvalgos bokštas. Žmones traukia ir Kadagių slėnis Kauno marių regioniniame parke. Daug lankytojų sulaukia ir 2015 m. Biržų regioniniame parke atidarytas  Kirkilų apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria unikalus Kirkilų karstinių ežerėlių kraštovaizdis. Taip pat Pojūčių takas Krekenavos regioniniame parke, Pajūrio regioninis parkas – gamtos oazė tarp Klaipėdos ir Palangos. Vienas iš paskutinių naujai įrengtų pažintinių objektų – Nemuno deltos regioniniame parke esantis Aukštumalos pelkės pažintinis takas, tiesa, šiemet pavasarį nukentėjęs nuo gaisro. Tokių patrauklių objektų labai daug.

Lankytojų srautas pagyvėjo, kai sukūrėme kompleksą – lankytojų centrą, pažintinį taką, gamtos objektą, apžvalgos bokštą ir pan. Jame suaugusieji ir vaikai gali praleisti visą dieną nedarydami jokios žalos gamtai, net po rezervatus galima pasižvalgyti, tiesa, tik kartu su rezervato darbuotoju, pavyzdžiui, pasivaikščioti pažintiniu taku.

Yra regioninių parkų, kartu su vietos bendruomene sukūrusių ilgametes įvairių švenčių tradicijas, pavyzdžiui,  Žagarės regioninis parkas pritraukia daug žmonių per  Žagarės vyšnių šventę, kuri šiemet buvo skirta ir parko 25-mečiui pažymėti.

Daug objektų sutvarkyta ir pritaikyta lankyti iš europinių lėšų, bet toliau išlaikyti jų infrastruktūrą irgi reikės pinigų…

ES parama tikrai daug kuo prisidėjo, o tolesnis infrastruktūros išlaikymas – kompleksinis klausimas. Jau įrengiant objektus buvo galvojama apie tai, kad jų priežiūra būtų minimali, be to,  tai daug priklauso ir nuo vietos savivaldos, su kuria bendradarbiaujame. Kai kuriuos objektus savo žinion net perima savivaldybės, pavyzdžiui, Mindūnų apžvalgos bokštą Labanoro regioniniame parke, kur sukurtas poilsio kompleksas, mero iniciatyva perėmė Molėtų rajono savivaldybė. Kalbame ir su Biržų rajono savivaldybe apie Kirkilų apžvalgos bokšto priežiūrą, Anykščių rajono savivaldybė prisideda prie Medžių lajų tako ir jo prieigų tvarkymo, kelių remonto.

Dabar nuo apžvalgos bokštų galima grožėtis gamtovaizdžiu Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose, Anykščių, Biržų, Krekenavos, Labanoro, Metelių, Veisiejų, Ventos, Kauno marių, Salantų, Varnių ir kituose regioniniuose parkuose. Iš viso saugomose teritorijose yra apie 20 bokštų, aukštesnių nei 15 m.

Ar gamtos objektų lankymas išliks nemokamas?

Nuo 2015 m. Aplinkos ministerija įvedė lankytojų bilietus. Lankytojas, kuris lieka patenkintas tuo, ką mato saugomoje teritorijoje, savanoriškai gali įsigyti tokį bilietą, o pinigai skiriami objekto tvarkymui bei gamtosauginiams projektams.

Galiu tik džiaugtis, kad po Lietuvą keliaujantys žmonės juos perka – atspausdintus  ar išsiunčiant  SMS žinutę. Už juos kasmet surenkama apie du šimtai tūkstančių eurų, šios lėšos pagal nustatytą tvarką gali būti naudojamos gamtosauginiams tikslams.

Didžiausia problema yra ne nusidėvėjimas, o vis dar pasitaikantis vandalizmas, kai sulaužoma, supjaustoma, sudeginama ar net pavagiama. Deja, negaliu sakyti, kad tai pavieniai atvejai, ypač laužymas, stendų gadinimas, Europos Sąjungos simbolių išpjovimas ar apipurškimas dažais. Pavyzdžiui, gaisras Aukštumalos pažintiniame take šį pavasarį kilo ne be žmogaus pagalbos. Tytuvėnų regioniniame parke Radviliškio rajono teritorijoje buvo pavogti baldai,  prie Kauno esančiame Jiesios draustinyje taip pat pavogti stalai, suolai. Tai mums kainuoja – iš surinktų pinigėlių ar biudžeto lėšų vėl reikia viską atstatyti. 

Žmonių srautai į gamtos objektus dažnai suaktyvina ir vietos verslą… 

Saugoma teritorija tikrai yra pagalba ir verslui. Jos unikalumas leidžia plėtotis poilsiui, nors   galbūt šiek tiek riboja nekilnojamojo turto plėtrą, bet iš esmės ji verslui naudinga, tik bėda, kad verslininkai dar velkasi iš paskos. Pavyzdžiui, kai atsidarė Medžių lajų takas Anykščių regioniniame parke, iš  pradžių buvo problema, kur pavalgyti ar išgerti kavos puodelį. Anykščių miestas į tai sureagavo ir dabar  teikia įvairių paslaugų, tas pats Kadagių slėnyje. Tie įdėjimai į objektą sudaro galimybę kurtis ir verslams. Vietos verslininkai siekia gauti Saugomų teritorijų produkto ženklą. Būtent šis ženklas pažymi, kad produktas yra ekologiškas, kad verslas vykdomas atsakingai ir draugiškai gamtai.

Dabar vyksta diskusija dėl ornitologinio turizmo Nemuno deltoje, kuris gali duoti  naudos regionui, ypač paukščių migracijos metu.

Aplinkos ministro teigimu, sistemos laukia reforma. Kaip Jūs ją įsivaizduojate be žalos sistemai ir gamtai, kokia turėtų būti optimaliausia struktūra?

Sistema yra kuriama. Pirmas dalykas – saugojimas, konservacinė funkcija, antras – pritaikyti teritorijas ar objektus lankymui, trečias svarbus elementas – šviesti žmogų. Mes tai vadiname gamtos mokyklomis – turime tokius centrus kai kuriose direkcijose su atitinkamomis klasėmis, kuriose  galima priimti moksleivius ir aiškinti, kaip elgtis gamtoje, be to, esame parengę specialią informaciją, į kur galima atvykti su šeima, keliauti bei mokytis stovyklauti, susipažinti su vertybėmis ir turiningai bei sveikai praleisti laiką. Pagal švietijišką misiją tokiose gamtos mokyklose daugiau stengiamės dirbti su vaikais, mūsų ateitimi.

Visa tai atlieka 33 direkcijos, kurios yra biudžetinės įstaigos. Vertinant turimą turtą ir kaip jis naudojamas, matome, kad struktūra ne pati idealiausia. Ji galbūt pasiteisina ta prasme, kad direkcijos patogios vietos bendruomenėms ir kartu galima greitai priimti sprendimus, tačiau vis dėlto jų veikla ribota ir ne visada gali pasiekti rezultatą, be to,  dauguma jų mažos – nuo 5 iki 9 darbuotojų, tad specialistams užkraunama daug bendrųjų funkcijų.

Manau, kad turėtų išlikti keturių VSTT administruojamų nacionalinių parkų direkcijos (penktasis – Trakų istorinis nacionalinis parkas yra Kultūros ministerijos žinioje), o regioninių parkų ir rezervatų administracijas būtų galima sujungti į regionines direkcijas, kurių Lietuvoje būtų 4 ar 5. Visa saugomų teritorijų sistema kažkada kūrėsi regioniniu principu, tokiu pačiu regioniniu principu turėtume jungti ir regioninių parkų valdymą  – direkcijos būtų stambesnės ir efektyvesnės.

Patys  parkai kaip  teritorijos išliktų, taip pat ten dirbantys žmonės, tačiau būtų centralizuotos bendrosios funkcijos, pavyzdžiui, buhalterija. Ekologų ir kitų specialistų užduotis būtų rūpintis teritorija, bendrauti  su lankytojais, vietos gyventojais, švietėjiška prevencinė veikla ir pan.

Dėl reformos modelio dabar diskutuojame su Aplinkos ministerija, kokius turėtume atlikti struktūrinius pakeitimus ir kad jie nesustabdytų  darbų bei europinės paramos. Mano tikslas –diskusijų būdu pasiekti geriausią rezultatą, nes privalome keistis kartu su laikmečiu ir tobulėti.

Dėkojame už išsamius atsakymus.

Kalbėjosi Angelė Adomaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin