Su miško paslaptimis supažindino tėčio pusbrolis miškininkas
Sveiki, ar kada nors susimąstėte, ką daro miškininkai? Juk be jų nebūtų miškų, nes nuolat kažkas iškerta medžius, o miškininkai juos atsodina. Taigi šiandien papasakosiu, kaip aš susipažinau su šia profesija: kaip miškininkai dirba, kokios jų pareigos ir panašiai.
Mano tėčio pusbrolis yra miškininkas. Jis gyvena Dzūkijos miškuose. Kai buvau mažas, didžiausias džiaugsmas man buvo nuvykti į svečius pas dėdę. Tik atvažiavęs skubėdavau apžiūrėti, kas pasikeitė miške netoli namų. Dėdė kantriai pasakodavo, kuris medis paaugo, kuriam trūksta šviesos, o kuris jau paseno ir bus pažymėtas kirtimui. Daug įdomių istorijų dėdė papasakojo, kaip jis susižavėjo mišku, kaip nusprendė tapti miškininku, ką veikia jo profesijos žmonės.
Norint tapti miškininku pirmiausiai reikia labai mylėti gamtą, o ypač miškus. Būsimi specialistai turi būti atsakingi, darbštūs žmonės, pasirengę fiziniam krūviui ir fiziniam darbui. Jiems dažnai gali tekti nuvažiuoti didelius atstumus, dirbti su pjūklu, kastuvu ar kitais įrankiais. Miškininkas taip pat turi būti labai drąsus, nes jam gali tekti susidurti su nelegaliais miško kirtėjais ar niokotojais.
Lietuvos miškai užima trečdalį teritorijos, o jiems tvarkyti reikalingi gerai mišką pažįstantys kvalifikuoti specialistai. Tokius specialistus ruošia Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakultetas. Universitete studentai mokomi dalykų nuo sėklų surinkimo, sodmenų išauginimo, miško įveisimo, medynų formavimo, medžių žymėjimo iki medienos pardavimo bei dokumentų ruošimo. Aukštesnėse studijose studentai atlieka miško augalų genetinius tyrimus. Turint tokių žinių jie gali teikti konsultacijas gamybininkams, kaip formuoti medynus, atsparius dažnėjančioms audroms ar kenkėjų invazijoms.
Dabar papasakosiu, su kokiomis užduotimis susiduria mano dėdė dirbdamas miške. Dėdė pasakojo, kad kiekvienam miškininkui būna priskirtas miško sklypas, už kurį jis yra atsakingas. Tokiame savame plote miškininkas nuolat prižiūri tvarką. Jei jis pamato įtartinus žmones, kurie kerta medžius ar medžioja, patikrina jų dokumentus, ar jie turi teisę kirsti, medžioti ir pan. Vasarą, kai oras itin karštas, miškininko pareiga įsitikinti, ar niekas nedega. Kartais pakanka tik patarimo: žmonėms pakanka paprasčiausiai paaiškinti, kad kai kurios gėlės yra iš Raudonosios knygos, kad šiukšlinti negalima, kad stiklinis butelis, numestas tarp samanų, gali būti nematomas ir sužeisti žmogų, sukelti net gaisrą. Žmones, kurie taisykles pažeidžia, miškininkas turi teisę sulaikyti arba surašyti miško pažeidimo aktą.
Miškininkas ne tik saugo nuo nelegalios veiklos ar baudžia pažeidėjus, bet taip pat paskirsto darbus kitiems miško darbuotojams: organizuoja miško sodinimą, sėklų ir vaisių rinkimą, paskirsto sklypus kirtimui, pažymi medžius, kuriuos galima kirsti.
Medžiai, kuriuos galima iškirsti, žymimi balta arba raudona spalva. Tokius ženklus miškininkai vadina kleimais. Žymėjimas reikalingas, kad per klaidą nebūtų iškirsti ne tie medžiai bei vėliau nekiltų nesusipratimų, kad visuomet būtų aišku, kas davė leidimą nukirsti tam tikrą medį. Medžių žymėjimas visoje Lietuvoje yra vienodas. Naudojami sutartiniai ženklai: kryžius (arba iksas), ištisinis brūkšnys arba du brūkšniai. Priklausomai nuo medžio kokybės, storio ir kitų savybių pagal šiuos žymėjimus medžiai skirstomi į skirtingas rūšis. Jie gali būti priskiriami prie malkinės medienos, apvaliosios medienos, skirtos perdirbimui, statybinės medienos arba medienos, skirtos popieriui, fanerai gaminti.
Įdomus faktas, kad iškirstame plote turi būti palikta apie dešimt stiprių sveikų medžių, kurie galėtų barstyti sėklas ir tapti prieglobsčiu paukščiams bei kitiems miško gyventojams. Tokie medžiai vadinami sėkliniais ir žymimi raudonais dažais.
Iš mano pasakojimo supratote, jog miškininko darbas nėra nuobodus. Jei myli gamtą, esi stiprus ir sveikas, drąsiai gali pasvajoti apie tokią profesiją. Kartais pasvajoju ir aš.
Liudas Š., 12 metų
Bronislovo Ambrozo nuotrauka