Sūduvos miškų naudojimas gamtosauginiams ir rekreaciniams tikslams

Sūduvos miškų naudojimas gamtosauginiams ir rekreaciniams tikslams 

  Miškai nepaisant to, ar jie naudojami ūkiniams tikslams, atlieka gamtosaugos bei aplinkos stabilizavimo funkcijas, lemia kraštovaizdžio būklę ir žmogaus gyvenamosios aplinkos kokybę. XIX a. gale, o ypač XX a. išplitęs gamtosaugos judėjimas dėl ūkinės veiklos ribojimo ir saugomų teritorijų steigimas daug ką pakeitė ir tradiciniame miškų ūkyje. Atsirado funkcinis miškų suskirstymas, taikant skirtingą ūkinį režimą, vis daugiau miškuose steigiama saugomų teritorijų, orientuojamasi į daugiafunkcinį, subalansuotą ir tvarų miškų ūkį. Į Lietuvą šios naujovės atėjo kiek vėliau nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse ir anksčiau nei trečiojo pasaulio šalyse. Sūduvoje šias modernias miškų ūkio kryptis konkrečiai galima išreikšti pagal tokius svarbiausius požymius: 

– miškų funkcinį suskirstymą; 

– saugomas teritorijas miškuose; 

– miškų pritaikymą rekreacijai ir kt. socialiniams visuomenės poreikiams.  

Pirmą kartą pagal funkcinę paskirtį Lietuvos miškai, naudojant gana primityvų sovietinį modelį, buvo suskirstyti pokariu. Tada Sūduvoje atsirado vadinama ypatingoji ūkinė dalis, kuriai buvo priskirti Sūduvos pusėje esantys Kauno ir Alytaus miestų, Birštono ir Druskininkų kurortų bei Žuvinto rezervatui priklausantys miškai, kurių bendras plotas sudarė apie 3,5 tūkst. ha. Šiuose miškuose buvo draudžiami pagrindiniai kirtimai. Likusieji miškai buvo suskirstyti į vadinamus I grupės arba apsauginius ir II grupės arba eksploatacinius miškus. I grupei pagal atitinkamus normatyvus buvo priskirti vandens, kelių, laukų apsauginiai miškai, miestų žaliosios zonos, kurortų apsauginės juostos bei draustiniuose esantys miškai. Normatyvai dažnai keitėsi, tad ir šių miškų plotas Sūduvoje kito nuo kelių iki 40 proc. Visi likusieji plotai buvo priskiriami II grupei. Esminis skirtumas tarp I ir II grupių režimo reikalavimų buvo vienas – atskiroms medžių rūšims I gr. miškuose buvo nustatomos nuo 10 iki 40 m. ilgesnis kirtimo amžius ir tuo pačiu mažesnės pagrindinių kirtimų apimtys.   

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvos funkcinis miškų suskirstymas buvo pertvarkytas atsižvelgiant į pasaulinę patirtį ir visuomenės interesus. Miškų įstatyme buvo įteisintos keturios grupės, o antroji grupė išskaidyta į du pogrupius. I grupei priskirti valstybinių rezervatų, rezervatinių zonų ir rezervatinių apyrubių miškai. Juose draudžiama bet kokia ūkinė veikla. II grupės miškai susideda iš dviejų pogrupių: ekosistemų apsaugos (A) ir rekreacinių miškų (B). Pagrindinė ypatybė, kad šie miškai auginami iki natūralios gamtinės brandos ir juose turi būti ūkininkaujama atrankiniais principais. Anksčiau tokių režimo reikalavimų Lietuvoje nebuvo. Šiai grupei priskirti didelės nacionalinių ir regioninių parkų, valstybinių draustinių, kitų saugomų teritorijų miškų dalys, miestų bei kurortų ir kai kurie kiti miškai. III grupės arba apsauginiams miškams priskirtos atskiros saugomų teritorijų dalys, laukų, vandenų ir kai kurių specialių apsaugos zonų miškai. Juose pagrindinis apribojimas: 10–20 m. ilgesnis kirtimo amžiaus nei IV grupės ūkiniuose miškuose, taip pat prioritetas teikiamas neplyniems kirtimams. Likusieji, nepatekę į I–III grupes bei į A ir B pogrupius miškai, priskirti IV ūkinių miškų grupei. Juose ūkinis režimas remiasi tradicine miškininkyste, tačiau yra ir gamtosauginio pobūdžio apribojimų.  

Sūduvos miškai 2018 m. sausio 1 d. pagal funkcinę paskirtį: 

– I grupės rezervatiniai miškai 3 959 ha arba 1,8 proc.

– IIA grupės ekosistemų apsaugos miškai 12 011 ha (5,4 proc.).

 – IIB grupės rekreaciniai miškai 3 548 ha (1,6 proc.). 

– III grupės apsauginiai miškai 35 750 ha (16,2 proc).

 – IV grupės ūkiniai miškai 166 141 ha (75,0 proc.). 

Iš viso: 221 409 ha (100 proc.). 

  Palyginti su visos Lietuvos miškų suskirstymu, Sūduvoje yra kiek didesnė dalis rezervatinių, apsauginių bei ūkinių miškų, mažesnė – ekosistemų apsaugos ir rekreacinių miškų.  

Svarbiausia ir seniausia Sūduvos saugoma teritorija – Žuvinto biosferos rezervatas, įsteigtas 2002 m. ir užimantis 18 490 ha plotą. Į jo sudėtį įeina ir Žuvinto gamtinis rezervatas. Dar praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Tadas Ivanauskas ėmė tirti Žuvinto ežero paukščius ir gamtą. Siekiant sudaryti palankias sąlygas daugybei ežerą ir jo apylinkes pamėgusių paukščių rūšių, apsaugoti nykstančius vandens bei pelkių paukščius, Lietuvos vidaus reikalų ministras 1928 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 15401 Žuvinto ežere ir 1 km pločio apyežerio ruože uždraudė bet kokią medžioklę. 1937 m. žemės ūkio ministro įsakymu ežere, kuris buvo išnuomotas žydų tautybės Simno žvejams, uždrausta ir žūklė, o Marijampolės urėdija, kuriai tada šis ežeras priklausė, žūklės sutartį nutraukė ir ežero apsaugai skyrė specialų eigulio etatą. Taip Lietuvoje atsirado pirmoji saugoma gamtinė teritorija, kurioje buvo uždraustas ūkinis gamtinių išteklių naudojimas. Dėl sovietų okupacijos Žuvintas prarado saugomos teritorijos statusą ir 1940 m. spalio 1 d. pateko Lietuvos SSR Maisto pramonės liaudies komisariato žinion. Vis tik pokario metais atsipeikėta ir Lietuvos SSR liaudies komisarų taryba 1946 m. vasario 5 d. pavedė Mokslų Akademijai įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu. Pirminis rezervato statusas tik dalinai saugojo žvėris ir paukščius – Žuvintas pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo mėgiama sovietinės valdžios ir partijos vadų mėgėjiškos žūklės bei medžioklės vieta. Be to, nežiūrint rezervato statuso, 1965–1975 m. numelioruota ir sunaikintos šiaurinės Žuvinto pelkės dalies tarpinė pelkė ir žemapelkė, pažeistas aukštapelkės hidrologinis režimas. Žuvinto ežero vandens lygis 1969 m. pradėtas reguliuoti Dovinės upės šliuzu. Taip pat nusausinta daugiau nei pusė greta Žuvinto ežero esančios Amalvo pelkės. Žuvinto ežeras pradėjo sparčiai pelkėti, o atviri pelkynai apaugti sumedėjusia augalija, pradėjo nykti kai kurios vandens ir atvirų pelkynų paukščių rūšys. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Žuvinto gamtinis rezervatas 1993 m. įrašytas į tarptautinės Pelkių bei seklių vandenų konvencijos (Ramsaro) saugomų teritorijų sąrašą. Įvertinus viso gamtinio komplekso aplinkosauginę vertę, Lietuvos Vyriausybė 2002 m. lapkričio 19 d. Žuvinto valstybinio gamtinio rezervato, Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio-zoologinio draustinių pagrindu įkūrė Žuvinto biosferos rezervatą. Jis 2011 m. įtrauktas į UNESCO programos Žmogus ir biosfera pasaulinį biosferos rezervatų sąrašą.  

Žuvinto biosferos rezervatas nuo 2004 m. yra Europos Sąjungos vertingiausių gamtinių teritorijų tinklo „Natura 2000“ dalis. Žuvinto biosferos rezervate saugoma 16 Europos svarbos buveinių tipų: pelkiniai miškai (3600 ha), pelkiniai lapuočių miškai (572 ha), aliuviniai miškai (861 ha), skroblynai (658 ha), žolių turtingi eglynai (26 ha), aktyvios aukštapelkės (214 ha), tarpinės pelkės Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga 253 ir liūnai (380 ha), degradavusios aukštapelkės (1158 ha), šarmingos žemapelkės (60 ha), aliuvinės pievos (62 ha), mezofitų šienaujamos pievos (10 ha), melvenynai (7 ha), eutrofiniai aukštieji žolynai (0,4 ha). Gamtinės buveinės Žuvinto rezervate palaikomos ir atkuriamos pagal 2006 m. patvirtintą Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo planą, todėl 2010 m. atsisakyta dirbtinio vandens lygio reguliavimo Žuvinto ežere. Kai kurie plotai valomi nuo apaugimo sumedėjusia augalija. Lankytojų srautas rezervate yra ribojamas. Jame įrengtas pažintinis takas (1,7 km) ir apžvalgos aikštelė.  Žuvinto biosferos rezervate svarbiausios ir didžiausią plotą užimančios zonos turi griežčiausiai saugomų teritorijų – gamtinių rezervatų statusą. Žuvinto gamtinis rezervatas (5983 ha), esantis biosferos rezervato centrinėje dalyje, saugo didžiausią Lietuvoje pelkinį kompleksą – aukštapelkę, tarpines pelkes ir žemapelkes kartu su nepaprastai sekliu, apaugusiu vandens ir pelkių augmenija Žuvinto ežeru. Dvi palyginti nedidelės gamtinių rezervatų zonos yra Buktos girioje. Liūliškynės gamtinio rezervato (41 ha) tikslas – išsaugoti drėgnų plačialapių miškų su skroblais bendrijas ir Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšių augavietes, o Buktbalės gamtinio rezervato (98 ha) – išsaugoti etalonines Lietuvos plačialapių miškų bendrijas ir Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšių augavietes. Gamtiniuose rezervatuose ūkinė veikla yra iš esmės draudžiama.  

Žuvinto biosferos rezervate yra išskirti 6 draustiniai atskiroms gamtinėms vertybėms ir jų kompleksams išsaugoti, šiuose draustiniuose leidžiama ūkinė veikla, jeigu ji nekliudo išsaugoti gamtines vertybes:  

Liepakojų botaninis draustinis (65 ha) įsteigtas pelkinių pievų bendrijoms išsaugoti. Šis draustinis – vienintelė žinoma dvilapio purvuolio augavietė Žuvinto biosferos rezervate;  

Kiaulyčios botaniniame-zoologiniame draustinyje (730 ha) saugomi žemapelkės ir liūnai bei juose gyvenantys pelkių ir pievų paukščiai, viksvinių pievų bendrijos. Kiaulyčios draustinio viksvynuose aptinkamos meldinės nendrinukės – patys rečiausi Europoje nedideli paukščiai giesmininkai;  

Paželsvių botaninis-zoologinis draustinis (199 ha) Buktos girioje saugo etalonines drėgnų plačialapių miškų su guobomis bendrijas, plačialapių miškų su skroblais ir blakstienotosiomis viksvomis bendrijas, juodalksnynų bendrijas, saugomų augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knyga augavietes;  

Želsvos botaninio-zoologinio draustinio (204 ha) Buktos girioje tikslas – išsaugoti Pietvakarių Lietuvai būdingas etalonines plačialapių miškų su skroblais bendrijas ir jų gyvūniją, Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšių augavietes;   

Žaltyčio botaninis-zoologinis draustinis (410 ha) saugo gausia paukščių įvairove pasižymintį tipinį eutrofinį Žaltyčio ežerą;  

Amalvo botaninis-zoologinis draustinis (1479 ha) įsteigtas botaniniu ir zoologiniu požiūriais vertingos Amalvo pelkės dalies ir Amalvo ežero apsaugai. 

http://miskininkas.eu/suduvos-girios/