Susitvarkykime savo kiemą – biokuro yra sočiai

Jautri miškininko širdis
22 rugpjūčio, 2021
Kodėl noriu būti miškininku
25 rugpjūčio, 2021

Susitvarkykime savo kiemą – biokuro yra sočiai

Marius Valukynas

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas

Prieš keletą dienų Šilumos tiekėjų asociacijos vadovai tradiciškai nuteikė tautą žiemos sezonui – šildymas tikrai brangs, nes be atvangos brangsta biokuras arba jo tiesiog nėra. Argumentai kieti kaip pamiškių sausuoliai.

Bet kuris žmogus nuklydęs į mišką pagrybauti bet kuriam portalui galės atsiųsti šimtus nuotraukų su tūkstančiais kubinių metrų medžių viršūnių, šakų, kelmų, atraižų ir dar velniai žino kuo, kas turėtų papulti į biokuro kategoriją. Dažnai tokius vaizdus lydi pasakymai: „Baisuokliškas miškas, o va, japonai net medžių spyglius susirenka.“

Prieš 15 metų švedų ir lietuvių mokslininkai, atlikę Lietuvos miškų apžvalgą, konstatavo, kad šalyje kasmet galima panaudoti apie 3 mln. kubinių metrų kirtimo atliekų net nepadidinus kirtimo apimčių.

Mūsų skaičiavimais, ateinančiam šildymo sezonui mūsų šalies šilumos ūkiui reikėtų vos 1mln. kietmetrių biokuro žaliavos.

Tad kur slypi Gordijaus mazgas? Nuojauta kužda, kad ir privačiam, ir valstybiniam miškų sektoriui tiesiog stinga motyvacijos ar ekonominių paskatų gaminti daugiau biokuro, nes nestabdomai importuojamas iš Baltarusijos biokuras dempinguoja bet kokią racionalią vietinę ekonomiką.

O gal laikas padaryti kaip civilizuotose šalyse, kur valstybės, siekdamos įtvirtinti energetinę nepriklausomybę, skatina vietinės žaliavos tiekėjus ir moka už kiekvieną patiektą kubinį metrą biokuro tiekėjams? Taip yra ir Švedijoje, ir Prancūzijoje, kur vietinis biokuras prilyginamas strateginei žaliavai: jo negalima eksportuoti, jis ilgalaikiais ekonomiškai pasvertais kontraktais tiekiamas į šilumos jėgaines.

Akylas skaitytojas klausimus gali pasukti dar kitu kampu. O gal šilumos tiekimo įmonės tiesiog nenori vargti su viršūnėmis ir šakomis? Gal joms kur kas parankiau rusiškų dujų vamzdis ar bent jau į „čipsus“ sumalti smalingi rąstai, kurių kaina pasaulinėje žaliavų rinkoje muša rekordus ir neša rekordinius pelnus tarpininkams?

Tad klausimų kur kas daugiau nei atsakymų. Aišku tik viena: biokuro paklausa didėja, o tai verčia sunerimti. Nėra duomenų apie tai, kiek biokuro šalies šilumos ūkiui reikės artimiausiu metu ir ateityje, kokios šios žaliavos gamybos galimybės bei sąlygos. Būtina išsami šios srities studija, esamos situacijos ir perspektyvos analizė. Tai būtina ir Valstybinių miškų urėdijai, ir privačiam miškų sektoriui.

LITBIOMA vienija biokuro gamintojus ir tiekėjus, šilumos energijos gamintojus, todėl konstruktyvus bendravimas tikrai įmanomas. Praėjusių 2–3 metų patirtis, kai didžiąją biokuro dalį įvežant iš Baltarusijos vos nebuvo paralyžiuoti vietinių biokuro gamintojų, yra karti. Iš jos reiktų pasimokyti, nes atgaivinti vietinį gamybos sektorių tikrai prireiks laiko.

Siūlytume priimti veikiančią, ekonomiškai pagrįstą atsinaujinančių resursų veiksmų programą. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis, roges reikia ruošti žiemą – tai reiškia, kad vasarą turime sukaupti biokuro žaliavos atsargas, aktyvinti sandorius. Šiuo metu dar galima įsigyti biokuro žaliavos 2016 –2017 m. kainomis, tad galimybė sutaupyti ir pasirūpinti, kad nedidėtų šildymo kainos vartotojams, tikrai yra.