Suvalkija – Lietuvos nepriklausomybės lopšys

Suvalkija – Lietuvos nepriklausomybės lopšys

Po trečiojo abiejų Tautų Respublikos padalijimo Suvalkija pateko Prūsijos valdžion. Ji buvo įvardinta kaip naujosios Rytų Prūsijos dalis. Tuo metu Prūsija buvo viena pažangiausių, ekonomiškai augančių Europos valstybių. Tai paliko ženklų ir Suvalkijos europėjimo procese. Ypač pagyvėjo miestai, patekę į prekybos kelius tarp Rusijos ir Prūsijos – miestuose buvo statomi mūriniai namai, tiesiamos gatvės, susirūpinta higiena, mokyklų steigimu. Ir vėlesniais laikais šis kraštas išsiskyrė lietuvybės žadinimo iniciatyvomis, švietėjiška veikla, iškiliomis asmenybėmis.

Po Prancūzijos – Prūsijos karo Suvalkija pagal Tilžės sutartį pateko į Neapoleono įkurtos Varšuvos karalystės sudėtį. Čia pradėjo veikti Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava, sulygintos piliečių teisės. Susikūrė ir palankesnės sąlygos žemės ūkiui, amatams, prekybai, stiprėjo valstiečių ūkiai.

Nors po pralaimėto 1863 metų sukilimo buvo uždraustas lietuviškas raštas, mokyklos ir knygų, laikraščių leidyba, bet Suvalkijos ūkininkų vaikai pasinaudojo caro suteikta privilegija. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose įvestos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos. Lankiusieji šias mokyklas įgijo teisę gauti stipendijas Maskvos universitete. Taip tikėtasi lietuvius atitraukti nuo noro dalyvauti kovose už Lenkijos atgimimą.

Lietuvos idėja gimė Suvalkijoje

Suvalkijos ūkininkai neskaldė ūkio, laikydamiesi „ trijų sūnų taisyklės“. Vienam ūkis paliekamas, antras leidžiamas į mokslus, dažniausiai kunigus, o trečiasis uždarbiauti vyksta į Ameriką. Tiek kunigas, tiek „amerikonas“ turėjo remti tėvų ūkį, o iš kaimo kilę inteligentai, įgiję išsilavinimą, pradėjo rūpintis gimtojo krašto ateitimi, domėtis Lietuvos senove, dažniausiai iš romantinių lenkų poetų A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės, J. Kraševskio veikalų.

Tad ne atsitiktinumas, kad ir pirmosios lietuviškos knygelės, maldaknygės buvo rašomos Suvalkijoje. Vienas iš ryškiausių lietuvybės žadintojų buvo kunigas A. Tatarė iš Sintautų parapijos.

Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų, Veiverių mokytojų seminarijos ir Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai buvo pirmieji lietuvybės žadintojai, iškėlę ir Lietuvos valstybės atkūrimo idėją.

Dr. J. Basanavičiaus ,,Aušra“ prikėlė romantiškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, o dr. V. Kudirka ėmėsi moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos – 1888 m. Varšuvos studentų įkurta organizacija „ Lietuva“ iškėlė idėją apie būsimos Lietuvos ateitį. Tai skelbė po ,,Varpo“ vėliava susibūrę jaunieji suvalkiečiai, studijuojantys Varšuvos ir Maskvos universitetuose. Lietuvybės temos nuolat gvildenamos ir Amerikos lietuvių spaudoje, kur savo straipsnius siuntė būsimasis pirmojo istorinio romano ,,Algimantas“ autorius V. Pietaris, ,,Amerikos pirtyje“ autorius Keturakis bei kiti. Tuo metu Krokuvoje mokslų siekė poetas J. A. Herbačiauskas, skulptorius Petras Rimša. Beveik čia visi paminėti garsūs asmenys yra kilę iš Vilkaviškio krašto.

Vasario 16-osios akto signatarų takais

Iš dvidešimties į Lietuvos Tarybą išrinktų narių net šeši buvo iš Suvalkijos (Sūduvos) regiono. Tai Petras Klimas, gimęs netoli Kalvarijos, dr. J. Basanavičius iš Vilkaviškio apskrities ir trys zanavykai – J. Vailokaitis, S. Banaitis, J. Staugaitis.

P. Klimas rašė istorines knygas, kūrė etnografinės Lietuvos sienas. S. Banaitis siūlė atkurti LDK, net parašė jos konstituciją, įkūrė lietuviškų leidinių spaustuvę Kaune, jo rūpesčiu vėliau pastatyta ir Kauno autobusų stotis. Signataro veiklos moto – viską aukoti Lietuvai: pinigus, protą, sveikatą.

Be bankininko, finansininko, verslininko J. Vailokaičio neįsivaizduojamas Lietuvos suklestėjimas. Jo ir brolio Juozo dėka padėti Lietuvos valstybės žemės ūkio, pramonės, bankininkystės pagrindai. Abu verslininkai – garsūs mecenatai, steigę stipendijas studentams, aukoję Klaipėdos sukilėliams, Lietuvos aviacijai.

J. Staugaitis – Steigiamojo Seimo vicepirmininkas, vyskupas, Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas.

Dr. J. Basanavičius – Tautos patriarchas, jis pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui 1904 m., Lietuvių konferencijai 1917 m. ir Vasario 16-osios Akto paskelbimo posėdžiui.

Be Kalvarijos, Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės krašto inteligentijos sunkiai įsivaizduojamas valstybės atkūrimas. Nacionalinio atgimimo istorijos tyrinėtojų teigimu, šiame judėjime XIX a. antrojoje pusėje net du trečdaliai šviesuolių buvo iš Suvalkijos (Sūduvos) regiono.

Suvalkijos savanoriai – pirmose kovų už laisvę gretose

Lietuvosnepriklausomybės įtvirtinimas pareikalavo kovų ir aukų.Vienas raudonosios armijos pleištas pasiekė Telšius, kitas dviem grupėmis brovėsi per Kėdainius ir Jiezną bei Alytų, planuota įsiveržti į Suvalkiją – pasiekti Marijampolę ir Vilkaviškį bei čia sukelti vietinių bolševikų maištus. Iškilo pavojus laikinajai sostinei Kaunui bei mirtina grėsmė jaunai atkurtai valstybei.

M. Šleževičiaus 1918 m. aistringu atsišaukimu ,,Į Lietuvos piliečius“ keturiomis kalbomis pakvietė gelbėti Lietuvą – stoti į kariuomenę savanoriais ir ginti kraštą nuo sovietų Rusijos invazijos.

Vilkaviškio krašto muziejaus duomenimis, iš Vilkaviškio krašto išėjo ginti Lietuvos per 1159 savanorių, iš jų 62 karininkai. Tarp jų ir būsimieji generolai – kariuomenės vadas Br. Skomskis (lenkų kilmės), karo prokuroras E. Wimeris (vokietis), karo gydytojas pulkininkas Mošė Dembovskis (žydas), generolai Z. Gerulaitis, V. Vitkauskas, V. Giedrys, J. Giedraitis. Net 111 Vilkaviškio krašto savanorių apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais, šeši pelnė du Vyčio Kryžiaus ordinus.

Jiezno kautynių didvyriai

1919 m. vasario pradžioje penktas lietuvių bolševikų pulkas užėmė Jiezną. Per nesėkmingą karininko St. Zaskevičiaus surengtą Jiezno puolimą vasario 10 dieną žuvo 18 savanorių. Paimtus į nelaisvę savanorius, kilusius iš Šakių ir Vilkaviškio, raudonieji išniekino subadę durtuvais. Po vasario 13 d. sėkmingų kautynių raudonieji iš Jiezno buvo išstumti ir netvarkingai traukėsi link Vilniaus.

Jiezno gyventojai liko dėkingi už laisvę kritusiems savanoriams ir juos iškilmingai perlaidojo Jiezno kapinėse bei iškilusiame paminkle įrašė didvyrių vardus. Tarp 18 žuvusių savanorių yra ir vilkaviškiečių Kazio Lukšio, Pijaus Literskio, Motiejaus Katiliaus, Alijošiaus Pumerio, Jono Paulavičiaus pavardės. Šešių palaidotų karių pavardės nežinomos, dar 14 dingo be žinios.

Lietuvos vizijos kūrėjams dr. J. Basanavičiui ir dr. V. Kudirkai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vilkaviškyje pastatyti paminklai (skulptorius A.Žukauskas). Prie jų niekada netrūksta lankytojų.

Istorikas Antanas Žilinskas

Nuotraukos Kęstučio Inkratos