Svarbiausi 2021-ųjų akcentai privačių miškų politikoje

Atminimo ženklai girininkui Jonui Mačiuliui
11 kovo, 2022
Karo akivaizdoje Tėvynę pasiruošę ginti medžiotojai nori naktinių taikiklių
14 kovo, 2022

Svarbiausi 2021-ųjų akcentai privačių miškų politikoje

Aidas Pivoriūnas

Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

Pabandysiu 2021 metus apžvelgti chronologine tvarka, išryškinant svarbesnius įvykius, kurie susiję su privačiais miškais. Taigi, praėjusieji metai prasidėjo nuo pranešimo, jog Lietuvos rinką palieka švedų investuotojas į miškus “Skogssällskapet”. To priežastis – įsigaliojęs draudimas bendrąja nuosavybe turėti ne daugiau kaip 1500 ha miškų. Rodos, puiki proga naujai valdančiajai daugumai, garsiai besireklamuojančiai vakarietiškomis vertybėmis ir modernumu, išspręsti šį Europos teisei prieštaraujantį ribojimą. Deja, net ir turint viešus pažadus tai padaryti, per visus metus to nesiėmė jokie koalicijos atstovai – drįstu sakyti, nesiims iki pat kadencijos pabaigos. Nes kaip gali keisti tai, už ką balsavai per praėjusią kadenciją kartu su valstietija? Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kuomet pažadai pamirštami tą pačią sekundę, kai užsėdi riebią kėdę. Čia dera pasakyti, kad ir kitas, ne mažiau kraujo miško savininkams nuleidęs galvosūpis, vadinamas Salamakino 5 % miško produkcijos apyvartos mokestis, iki šiol valdančiųjų darbotvarkėje nerado vietos ir giliai sukištas guli stalčiuose. 

Gerai, sakysite, miško savininkams šie klausimai rūpi, bet juk, ponai mieli, yra kur kas svarbesnių klausimų, tokių, kaip narkotikų įteisinimas ar priverstinis skiepijimas, todėl suprantame, jog reikia palaukti, kai tokios svarbos klausimai stumiasi. Miškas juk ir taip  auga… 

Matydami, jog miško savininkų godos niekam per daug neįdomios, pavasariop kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) kreipėmės į atitinkamas ministerijas dėl kitų kelių svarbių klausimų – autovežių svorio padidinimo bent iki 48-52 tonų, platesnio lietuviško biokuro naudojimo galimybių ir teisinių kazusų dėl kaimyninių valdų įsigijimo (sandorių praktikos). Galvojate  kam nors tai pasirodė įdomu? Tiek mes, tiek LPK sulaukė šakinių ministerijų atsirašymo, kad esą kova su klimato kaita va tuoj, tuoj taip startuos, jog visi bus gražūs ir laimingi. Lis pinigais, švies skaisti saulė, oras bus švarus, o dangus žydras. Taip besvaigstant sulaukėme Vyriausybės programos, o joje – išimtinai didžiojo koalicijos brolio nuostatos, nenumatant kompensacinių mechanizmų plėsti saugomų teritorijų plotus, padidinti  juos iki 20 proc. šalies teritorijos, taip pat nenumatant kompensacijų plėsti griežtai saugomų teritorijų plotus, padidinti jų apimtis iki 40 proc., palyginti su visų saugomų teritorijų plotu. Pagaliau – išpirkti ne mažiau kaip 400 ha privačių miškų. Reikia pastebėti, jog miškams išpirkti lėšas numatoma skirti iš Europos Sąjungos LIFE programos, nors  pastaroji draudžia naudoti lėšas žemei išpirkti iš privačių asmenų, nes  jau yra  labai prastų tokių iniciatyvų pavyzdžių kitose šalyse. Bet mūsų projektų įsisavintojams tai nebaisu, argi čia kliūtis, kažkokia korupcija? 

Tad jokių Aplinkos ministerijos ministro atstovaujamos partijos ikirinkiminių pažadų, tiksliau – depolitizuoti miškų valdymą ir apginti miškų savininkų teises, sudaryti palankias sąlygas privačių miškų infrastruktūrai gerinti, ekonomiškai vertingesnių medynų formavimui ir medienos iš privačių miškų pasiūlai didinti, panaikinti minėtus 5 proc. –  neliko nė kvapo. Ypač nemalonus prisiminimas iš Miškų konsultacinės tarybos, kuomet bandyta prastumti nevyriausybinių organizacijų atstovų, save vadinančių gamtininkais ir politikais, miško naudojimo ribojimus privačiuose miškuose. Šis bandymas pakirto ir taip menką pasitikėjimą tarybos nariais.

Tuomet supratome, jog iš šios kadencijos tiek įstatymus leidžiančios, tiek vykdančios valdžios nesitikime nieko. Jokioje šalyje nėra buvę taip, jog tuo pat metu būtų plečiamas miškuose esančių saugomų teritorijų tinklas kartu žadant didinti medienos pasiūlą pramonei.

Vasarop viltingai nuteikė Europoje išsišakojęs taksonomijos paketas, miškų ūkį pripažinęs pirmąja žaliąja investicija, taip pat rimtų mokslininkų straipsniai, paneigiantys mitus apie mažėjančius miškų plotus Europoje. Kita vertus, Europos Komisija susidūrė su beprecedente reputacine žala dėl nepatikrintos informacijos sklaidos ir skubėjimo priimti Miškų strategiją, sulaukusią daug miškų sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų kritikos.

Vasaros viduryje  įsibėgėjo aplinkos apsaugos inspekcijos reforma. Sektorius rudenį sustojo dėl ypač ilgai derinamų miškotvarkos projektų ir leidimų medžiapjūtei išdavimo. Ar tai techninio pobūdžio nesklandumai, administravimo ir reformos įgyvendintojų nekompetencija, ar kokios kitos priežastys, nesiimu spręsti. Tenka apgailestauti, jog dabar valstybė oficialiai vykdo miškų patikras tik privačiuose miškuose, o valstybinių miškų kontrolės neliko. Kaip tai susiję su deklaruojamu administravimo mažinimu, pasitikėjimo visuomene didinimu, lygiomis teisėmis – nesuprantu.

Vaizdžiai kalbant, Seimo politikierių politiką miškų atžvilgiu galima pavaizduoti kaip stručio  galvos kišimą į smėlį, manant, kad viskas aplink tamsu, baugu, todėl geriau pasislėpti nieko nedarant ir kaip nors pratempti  laiką, o Aplinkos, Ekonomikos ir inovacijų bei Žemės ūkio ministerijų bei Vyriausybės veikla ar neveikla dėl pernelyg prieštaringų gamtos saugojimo ir medienos pramonės plėtros iniciatyvų – lyg kelios nukirstomis galvomis padrikai bėgiojančios vištos, vis dar galvojančios, kad jos kažkam įdomios.

Iš teigiamų dalykų verta paminėti privačios iniciatyvos dėka organizuotus mokinių rašinių ir piešinių konkursus “Kodėl aš noriu būti miškininku”, Miškų plėtros ne miško žemėje Lietuvoje galimybių studiją ir “Forest Europe” deklaraciją bei rezoliuciją, kuriose nubrėžiami uždaviniai kiekvienai šaliai, kad miškai turibūti atsparūs, sveiki, produktyvūs, teikti ekonominę, socialinę, aplinkosauginę ir kultūrinę naudą. Mano vertinimu, šie dokumentai, o ne prastai režisuojamą teatrą primenantis miškų nacionalinis susitarimas yra pagrindas visuomenei sutarti dėl miškų vaidmens. Beje, aplinkos ministrui pavyko suburti tikrai rimtą viceministrų(ių) ir patarėjų korpusą, jis pastebimai stipresnis už aukštesnę vadovybę,  taip pat  ir žmones, bandančius daryti viešuosius ryšius. Gaila tik laiko ir bendro  nusivylimo, nes kol kas Aplinkos ministerijos veikla daugiau primena nesuteptą mechanizmą ir vis dažniau krypstama į asmeninius viešuosius ryšius, viešąjį administravimą paliekant kažkur paraštėse.

Nuotrauka Mariaus Čepulio