Sveiki medžiai mieste aplinkos ministrui – ne prioritetas

Sveiki medžiai mieste aplinkos ministrui – ne prioritetas

Lietuvoje  dėl diletantiško  genėjimo  negailestingai žalojami medžiai, visiškai nesilaikant net galiojančių genėjimo taisyklių, beje, beviltiškai pasenusių, taip pat pasitelkiant sunkiąją techniką,  traiškančią medžių šaknis, „tvarkomi“ parkai, o pasipiktinusi visuomenė rengia protestus dėl kertamų medžių miestuose bei mažesniuose miesteliuose… Apmaudu,  bet Aplinkos ministerijai tai nelabai rūpi ir jokios oficialios jos pozicijos šiuo opiu klausimu neteko girdėti. Be to, paskutiniu metu stebint aplinkos ministro veiklą atrodo,  kad jam svarbiausia tenkinti atskirų grupių norus, o ne paisyti visuomenės interesų.

Pasiūlymai dūla ministerijos stalčiuose

Lietuvos arboristų asociacija (LARA) yra parengusi raštiškų pasiūlymų ir nusiuntusi juos ministerijai, tačiau iš valdininkų nesulaukėme net patvirtinimo, kad ji juos gavo ir svarstys.  LARA vienija per 30 profesionalių ir būsimų arboristų. Kiekvieną dieną esame susiję su medžių, augančių urbanizuotose teritorijose, priežiūra. Dažniausiai tenka gelbėti prieš tai netaisyklingai ir nemokšiškai nugenėtus, o dažnai ir nepataisomai sužalotus medžius. Skauda širdį tai matant ir žinant, kad niekas už mūsų visų brangaus turto – medžių – sąmoningą žalojimą  nebaudžiamas. Priešingai – už tai dar mokami mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai…

Kaip minėjau, želdinių priežiūros taisyklės beviltiškai pasenusios – želdinių priežiūra reglamentuota  prieš 12 metų LR aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis „Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis“. Apie medžių priežiūrą kalbama taisyklių V ir VI skirsnyje. Nors jos ir pasenusios, bet vis dar galioja. Koks paradoksas: taisyklės yra, tačiau genint medžius jų nesilaikoma! Dažniausiai pažeidžiami  33, 36, 37, 40 punktai (medžių genėjimo būdai, šakų pjūvio taisyklė, sausų šakų pjovimas, draudimas nustuobrinti).

Medžius žaloja legaliai

Didžiausią nerimą kelia tai, kad iki šiol vis dar toleruojama medžių viršūnių nupjovimas, paliekant pliką stiebą („topinimas“), taip pat neteisingai suprantamas toks specifinis genėjimas, kaip poliardiravimas, kai nupjaustomos visos smulkiosios šakos, viršūnės, paliekant tik stiebą su keletu stipriai sutrumpintų skeletinių šakų.

Topingas – žymus medžio fiziologinio gyvybingumo sumažinimas, kas neretai, turint galvoje augavietės apribojimus miesto sąlygomis, veda link medžio žūties. Kaip nebūtų keista, tai ne tik toleruojama, tačiau ir propaguojama kaip geriausia išeitis miestuose norint kontroliuoti medžio aukštį! Taip „apgenėtas“ medis, jeigu išgyvena, tampa merdinčiu augalu ir per keletą metų tampa pavojingu arba avariniu.

Antroji dažniausia klaida – medžio lajos pakėlimas, siekiant padidinti insoliaciją (saulės šviesos patekimą) ir geresnį matomumą. Taisyklių 33.2 punktas teigia, kad lajų pakėlimas turi būti vykdomas palaipsniui, per kelis metus. Kaip rodo praktika, neprofesionalūs genėtojai, visiškai nepagrįstai save vadinantys arboristais, tai daro vienu ypu ir nepaisydami taisyklių reikalavimo. Dažniausiai būna suformuojamos vadinamosios „palmės“, kai paliekamas vos ne trečdalis  arba dar mažiau lajos pačioje viršūnėje. Taip vėl sumažinamas medžio fiziologinis gyvybingumas, jo svorio centras perkeliamas į viršų, kas žymiai padidina jo išvirtimo ar išlūžimo pavojų.

Trečioji klaida – medžių skeletinių šakų arba kamienų kodominantų pašalinimas, padarant didelio skersmens žaizdas. Tai sumažina gyvybingumą, pablogina medžio biomechaninį stabilumą, pagreitina kamieno ir šakų puvinio plitimą, o tai prisideda  prie daug greitesnio medžio sunykimo.

Ketvirtoji klaida – netaisyklingai atlikti pjūviai, kai paliekamas šakos kelmelis arba pjaunant šaką nupjaunama ne tik ji, bet pažeidžiama ir kamieno ar stambiosios šakos mediena, t. y. nupjaunama per arti. Palikus kelmelį padidėja puvinio patekimo į kamieną ar šaką tikimybė, ši vieta tampa nuolatiniu infekcijos plitimo į kamieno ar šakos vidų kanalu, kadangi medis nepajėgia apauginti žaizdos. Tam trukdo pjūvio vietoje styrantis kelmelis. Be to, prie palikto kelmelio išauga visa eilė stresinių ūglių. Šitaip pašalinę vieną šaką jos vietoje po poros metų turėsime 3-6 arba dar daugiau naujų šakų. Nupjovus per arti kamieno ar stambiosios šakos padaroma didelio skersmens žaizda, pažeidžiama kamieno ar storosios šakos mediena, kas neleidžia kaliusui per trumpą laiką apauginti žaizdos. Taip formuojasi drevės, kurios sumažina medžio ar šakos biomechaninį stabilumą ir padidina lūžio tikimybę.

Penktoji klaida – medžiai dažniausiai genimi grandininiu pjūklu, pritaikytu medžių kirtimui. Tai – galingi pjūklai, jų pjovimo juostos ir grandinės nepritaikytos genėti, jų pjūvių vietos būna nelygios, dažnai išdraskytos.  Taip dirbant pažeidžiami kamienai, greta augančios šakos.

Darbai parkuose – šiurpina

Pateiksiu tik keletą blogo genėjimo pavyzdžių.

Trakų Vokės dvaro parko Baltųjų vartų alėja. Išgenėta vidinė ir išorinės alėjos dalys. Konstatuota, kad 90 proc. padarytų pjūvių yra atlikti neprofesionaliai: nupjauti šakų kakleliai, pjaustant sausas šakas nupjautas jau susiformavęs kaliusas, palikti šakų kelmeliai, atliekant redukcinius pjūvius nesilaikoma taisyklingo šakos nupjovimo kampo (didelis žaizdos plotas), iš šakų formuojamos „liūto uodegos“ ir pan. Genėjimas vyko  naudojant tik grandininį pjūklą, dėl to pažeistos kitos šakos ar medžių kamienai. Medžiai genimi naudojant automobilinę kėlimo platformą, o genėjimui vadovauja platformos operatorius, bet toli gražu ne darbus turintis prižiūrėti arboristas.

Tokie veiksmai kelia pagrįstas abejones dėl genėjimo darbus atliekančių darbininkų kvalifikacijos. Baltųjų vartų alėja iki šio genėjimo buvo vienintelė geriausiai išsilaikiusi iš visų kitų alėjų, yra dvaro prezentacinė alėja, todėl tokie genėjimo darbai negalėjo būti toleruojami. Tai ne pratęsė medžių gyvavimo laikotarpį, o jį ženkliai sumažino. Toks genėjimas tik pagreitino medžių senėjimą ir susilpnino jų imunitetą – atsparumą ligoms ir puvinio plitimui.

Graudu pasidairius ir po Žagarės dvaro parką: medžių šakų pjūviai atlikti nemokšiškai, naudojant tik grandininį pjūklą, palikti kelmeliai, pažeisti kamienai ir gretimos šakos. Genėjimo metu pašalinti dideli kiekiai lapijos ir šakų, taip stipriai sumažinant medžių fiziologinį gyvybingumą ir padidinant jų lūžio ar išvirtimo pavojų. Nupjautos didelio skersmens skeletinės šakos, tad netolimoje ateityje pjūvių vietoje formuosis drevės ir potencialios lūžio vietos.  Lajų sutvirtinimas specialiais lynais atliktas neprofesionaliai, nesilaikant gamintojo instrukcijų, perkrovos atveju tokie surišimai nelaikys šakų ar kamienų, t.y. neatliks savo funkcijos.   

Ne ką geriau ir Danės skvere Klaipėdoje. Didžiajai medžių daliai taikytas lajų sukėlimo būdas. Lajų viršutinė dalis neretinta. Greičiausiai genėjimas vyko iš kilnojamojo bokštelio. Šiuo būdu genint medį sudėtinga praretinti lają, kadangi bokštelio lopšys trukdo patekti prie kamieno neaplaužant šakų. Reikėjo taikyti laipiojimo medžio lajoje būdą, bet akivaizdžiai tai nebuvo padaryta arba tokiu būdu apgenėti tik vienetai. Nepraretintos ir sukeltos lajos padidina medžių lūžių ir išvirtimų riziką, ypač dėl pajūryje siautėjančių vėjų.

Iš esmės apsidairius, kaip parkuose nugenėti medžiai, atrodo, kad juos norima ne išsaugoti, o sunaikinti. Negi medis Lietuvoje, ypač brandus, nėra jokia vertybė?..

Didžiulį nerimą kelia ir AB „Kelių priežiūra“ darbininkų apgenėti pakelių medžiai. Jiems apskritai negalioja jokios medžių priežiūros taisyklės – darbininkai pjausto šakas ir kamienus taip, kaip jiems atrodo geriau. Svarbiausia, kad jie neišsikištų į važiuojamąją dalį, nesvarbu, kokiame aukštyje, o šakos ar kamienų kodominantai šniojami be jokios sistemos ar vizijos, kaip tie medžiai augs toliau. Didžiulės pjūvių žaizdos, sukeltos, išbalansuotos lajos tik trumpam sumažina pakelės medžių keliamą grėsmę, tačiau ženkliai sutrumpina jų amžių ir gyvybingumą, jau nekalbant apie estetinį vaizdą. Laikui bėgant taip sužaloti medžiai tampa avariniais ir šalinami.

Panaši situacija bei tos pačios klaidos būdingos ir  AB ESO samdomoms įmonėms ar asmenims, vykdantiems želdinių priežiūrą po elektros perdavimo oro linijomis arba prie jų. Negailestingai pjaustomos tiek jaunų, tiek brandžių medžių viršūnės ir stambiosios šakos, nesilaikant jokių taisyklių. Svarbiausia taisyklė, kad būtų išlaikomi reikalaujami atstumai nuo želdinių iki elektros laidų. Visiškai neatsižvelgiama į medžių fiziologiją ir gyvybines funkcijas, medžiai pasmerkiami sunykti.

Specialistai nereikalingi

Profesionalūs ir sertifikuoti arboristai vadovaujasi ne tik Lietuvoje galiojančiomis taisyklėmis, bet ir Europoje galiojančiais medžių priežiūros standartais. Tam reikalinga ne tik patirtis, bet ir specialios žinios. Tuo tarpu stebint Lietuvoje „apgenėtus“ medžius, peršasi išvada, kad specialių žinių nereikia ir jų niekas nereikalauja. Taisyklės yra, tačiau jų galima nepaisyti, nes niekas už jų nesilaikymą nebaudžia. Pasigendame Aplinkos apsaugos departamento (AAD) prie Aplinkos ministerijos atsakingų pareigūnų principingo požiūrio ir pozicijos. Taisyklių nepaisymas paprastai gimsta  toleruojant pažeidimus ir nesant tvirtos pozicijos.

Tiesa,  LR Administracinių nusižengimų kodekso 281 str. numato administracinę atsakomybę už taisyklių pažeidimus. Tad AAD rankose yra visi svertai, kad nors ir pasenusių, tačiau vis dar galiojančių taisyklių būtų paisoma bei miestuose ir miesteliuose būtų stabdomas augančių medžių luošinimas. Labai svarbu, kad AAD pareigūnai atkreiptų ypatingą dėmesį į aukščiau išvardytas klaidas, o ne susikoncentruotų tik į medžių žaizdų uždažymą, kuris Europoje jau seniai netaikomas.

Negalima ne visiems…

Želdynų įstatymo pakeitimo projektą planuojama svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tačiau jo priėmimas užtruks. LARA yra parengusi ir jau seniai pateikusi Aplinkos ministerijos atstovams naujų taisyklių variantą. Tačiau ilgą laiką buvo teigta, kad kol nepatvirtintas naujas Želdynų įstatymas, jokie poįstatyminiai aktai negalimi. Tad ir naujų taisyklių teks laukti. Bet pasirodo, kas negalima jaučiui – galima Jupiteriui: nuo 2020 01 08 įsigaliojo nauja  2008 m. sausio 31 d. Nr. D1-87 LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo“ redakcija. Šio įsakymo 21 punkto nuostata draudžia medžius kirsti ir genėti intensyviausiu laukinių paukščių veisimosi laikotarpiu – nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus atvejus, kai medžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, saugiam eismui, saugiam elektros energijos, šilumos, dujų, naftos ir jos produktų tiekimo atnaujinimui arba pateikiama eksperto, baigusio biologijos krypties studijas ir įgijusio kompetencijų ornitologijos srityje, pažyma, kad kertamame ir (ar) genimame medyje ir greta augančiuose medžiuose nėra besiveisiančių laukinių paukščių. Draudimas genėti netaikomas, jeigu genimos ne didesnės kaip 5 cm skersmens (pjūvio vietoje) šakos.

Remiantis Europos šalių patirtimi, kur arboristikos tradicijos daug gilesnės nei Lietuvoje, geriausias metas genėti medžius yra vasara, t. y.  vegetacijos laikotarpiu. Tada medžiai gyvybingiausi, lengviau perneša genėjimą, geriau užsigydo žaizdas. Tai įtvirtinta ir kai kurių šalių želdinių priežiūros standartuose bei rekomenduojama Europos arboristikos tarybos (EAC) išleistame Europos medžių priežiūros vadove (jį galite pastudijuoti čia: https://www.eac-arboriculture.com/eac_guides.aspx (41 psl. 10 p.)). Deja, Lietuvoje vadovaujantis minėtu ministro įsakymu, geriausias laikas genėjimui – išeliminuojamas. Numatytos tam tikros išimtys, tačiau kaip jas įgyvendinti praktikoje – nenumatyta.

Paukščiai nesirenka kur perėti

Keista nuostata, kad draudimas netaikomas, jei genimos ne didesnės nei 5 cm skersmens šakos pjūvio vietoje. Tokiu atveju draudimas genėti intensyviausiu paukščių perėjimo metu netenka prasmės. Medį galima genėti, nors jame ir yra paukščio perimvietė. Vadinasi, pripažįstama, kad genėjimas neturi didelės įtakos paukščių veisimuisi. Tačiau jei akivaizdžiai matoma, kad medyje perimviečių nėra, bet reikia pašalinti storesnę nei 5 cm skersmens šaką, įsakymas to atlikti neleidžia. Dar vienas dalykas, rodantis, kad ne paukščiai čia svarbiausia, yra teiginys, kad šie draudimai galioja tik saugotiniems medžiams. Tai reiškia, kad nesaugotinų medžių genėjimui sprendimą galima priimti be ornitologo, o saugotiniems – tik su ornitologo leidimu.  Tad pagrįstai kyla klausimas, ką siekiama saugoti šio įsakymo punktu? Juk paukštis vietą perėti renkasi neatsižvelgdamas, ar tas medis saugotinas, ar pripažintas invaziniu ir nesaugotinu.

Ar apskritai  verta genėjimą įtraukti į įsakymo 21 straipsnio formuluotę? Dėl tokio pataisymo su LARA konsultuotasi nebuvo, nors vienijame beveik visus profesionalius šalies arboristus ir turime daugiausia  sertifikuotų specialistų. Kartais atrodo, kad tik su mumis ir nesitariama, nors profesionalūs ir sertifikuoti arboristai rengiami ir apmokomi prieš pradedant genėjimo darbus įvertinti medžio būklę.  Tarp visų faktorių yra ir perimviečių, ir kitų gyventojų – smulkių žinduolių, bičių, vapsvų – buveinių pastebėjimas ir įvertinimas. Tai reikalinga ne tik bioįvairovei išsaugoti, bet ir paties asmens saugumui. Arboristai mokomi, kaip elgtis, jei genint medį aptinkama perimvietė – ta vieta paprasčiausiai negenima.

Profesionalūs arboristai ir kompetentingi specialistai miestų medžiams genėti  naudoja rankinius pjūklelius ir akumuliatorinius grandininius pjūklus, skirtus genėjimui. Drąsiai galima teigti, kad jų skleidžiamas triukšmas nėra didesnis už miesto triukšmo foną ir tikrai nebaido paukščių iš perimviečių, jeigu jų yra tiek genimame medyje, tiek greta augančiuose. Kita vertus, laipiodamas laja arboristas nestovi vienoje vietoje, tad net ir esant lizde dėčiai bei laikinai išbaidžius paukštį, ji nespės atšalti.

Miesto želdiniai, o ypač gatvių želdiniai, nėra pati geriausia vieta paukščiams perėti (su tam tikromis išimtimis), tad toks draudimas, kuris taikomas miškuose, miesto sąlygomis yra perteklinis. Be to, didžioji dalis perimviečių yra krūmuose ir krūmokšniuose. Atrodo, kad nauja įstatymo redakcija skirta absoliutiems diletantams, kurie nesuvokia, kaip elgtis su medžiu, nes profesionalus arboristas niekada nenupjaus šakos su perinčio paukščio lizdu ir nebaidys perinčio sparnuočio.

Laiko genėjimui lieka mažai

Yra ir dar viena problema – savivaldybės biudžetus patvirtina apie vasario mėnesį, tad joms pavasarį faktiškai lieka tik apie  mėnesį medžiams prižiūrėti. Vėliau prisideda dar rudens laikotarpis, kada ženkliai padidėja nepalankių orų. Turint omenyje, kad medžių genėti nerekomenduojama skleidžiantis lapams ir juos metant, prarandamas dar vienas mėnuo. Medžiams genėti lieka visai nedaug laiko – vos keturi mėnesiai per metus. Tad šis draudimas genėti nepalankus ir ekonominiu aspektu: norint suspėti atlikti darbus  ne visada samdomi kompetentingi specialistai. Skubant įgyvendinti numatytus genėjimus, stengiamasi tai atlikti kuo greičiau, neieškant profesionalių arboristų: medžiai žalojami ir luošinami, jų pakartotinam genėjimui vėl reikia skirti lėšų, nėra profesionalios priežiūros tęstinumo.

Dar vienas labai svarbus dalykas: kadangi straipsnio formuluotėje yra neaiškumų, be to, prisideda ornitologo būtinumas (reikia ieškoti šio specialisto, ne visur jų yra), savivaldybės pareiškia, kad šiuo laikotarpiu ( kovo 15 d. – rugpjūčio 1 d.)  leidimai genėjimui nebus išduodami. Tai oficialiai savo paskyroje buvo  paskelbusi Marijampolės savivaldybė. Manau, kad ir daugelio kitų savivaldybių administracijos mąsto panašiai, siekdamos išvengti nereikalingos sumaišties.  LARA yra nusiuntusi ministerijai savo siūlymus, tačiau į juos nereaguojama.

Mūsų nuomone, prioritetas mieste pirmiausiai turi ir privalo būti sveikas medis. Jei nebus tinkamai prižiūrėtų ir sutvarkytų sveikų medžių, nebus ne tik kur perėti, o greitu laiku neliks ir kam. Turėdami sveikų gražių medžių mieste, turėsime ir perinčių paukščių, kurių populiacija tik didės. Būtų tiesiog neatsakinga drausti genėti medžius miestuose ir miesteliuose pačiu naudingiausiu ir geriausiu medžiams, o ne žmonėms ar paukščiams, laiku.

Į prašymus nereaguoja

LARA siūlė ir tiesiog primygtinai prašė aplinkos ministro organizuoti apskritojo stalo diskusiją su ministerijos atsakingais pareigūnais, AAD pareigūnais, AB „Kelių priežiūra“, AB ESO bei Savivaldybių asociacijos atstovais. Karantino sąlygomis tai įmanoma atlikti ir nuotoliniu būdu. Tačiau jokio atsakymo ar pasiūlymo iš Aplinkos ministerijos nesulaukėme… Aplinkos ministrui, matyt, labiau rūpėjo prastumti Medžioklės taisyklėse leidimą medžioti su lankais nei pagaliau patvirtinti naujas želdinių priežiūros taisykles. Koks procentas Lietuvos gyventojų trokšta medžioti su lankais ir kiek jų trokšta matyti pavyzdingai prižiūrėtus želdinius bei mėgautis jų teikiama nauda?! Kam tarnauja aplinkos ministras: saujelei medžiotojų, ar Lietuvos žmonėms? Pasipiktinimui jau nėra ribų – svyra rankos…

Renaldas Žilinskas,

Lietuvos arboristų asociacijos vadovas

Nuotraukos autoriaus