Švenčioniškiams biokuro ruošą trikdė pernelyg įšlapę miškai

Didžiausia pagal plotą  Švenčionėlių miškų urėdija, kaip ir  Tauragės bei Valkininkų urėdijos, užpernai pasinaudojo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) parama, už kurią įsigijo modernios biokuro gamybos ir transportavimo technikos, o pernai  į naują skiedrovežį   investavo iš savo lėšų.

Įgyta patirtis ir technika padidino malkinės medienos bei kirtimo atliekų smulkinimo apimtis, tačiau didelių sunkumų šiemet kilo dėl lietingų orų ir pažliugusių miško kelių – tai pristabdė kirtimus bei kitus darbus miške.

 „Šie metai tikrai nelengvi, nes miškininkų, biokuro gamintojų ir kitų gamtoje dirbančių gamybininkų nelepino klimato sąlygos. Gausūs lietūs, vanduo miške, pažliugę keliai – iš esmės įvažiavimas į visus urėdijos miškų plotus yra sudėtingas. Atrodo, geras kelias ir danga, bet dėl to, kad ištisai lijo, sunkiasvorės mašinos negali įvažiuoti, o mūsų sandėlių daugiausia yra miške. Ir vasarą, ir rudens pradžioje normalus darbas buvo neįmanomas“, – apie neeilinius sunkius metus kalba Švenčionėlių miškų urėdas Nauris Jotautas.

Anot jo, dar niekad nėra buvę, kad vadinamos vasarinės biržės, kurias kirsdavo vasarą ir kur visad būdavo sausa bei nekildavo jokių problemų, šiemet sunkiai privažiuojamos, ypač Adutiškio ir Antanų girininkijose, taip pat Švenčionių girininkijoje, kur miškai ribojasi su Baltarusijos siena. Daugelyje vietų telkšo vanduo ir išvežti malkinės medienos bei kirtimo atliekų neįmanoma.

Gelbsti biokuro rezervo sandėliai 

Kaip suktasi iš sudėtingos padėties? Ten, kur iki malkinės medienos rietuvės ar aikštelės buvo galima privažiuoti su prie traktoriaus montuojama skiedros kapokle, tiesiog ant kelio ar šalia aikštelės buvo statomas skiedrovežis ir kapoklė bei biokuras malamas vietoje.

„Reikia džiaugtis, kad urėdijoje kelių tinklas  net ten, kur anksčiau buvo problemiškas, pvz., Adutiškio girininkijoje, yra geras, nes buvo nutiesta naujų kelių, nemažai investuota į visą kelių infrastruktūrą. Šiandien ir gelbsti, kad per praėjusius dešimtmečius pasirūpinta, jog būtų galima dirbti bet kokiomis sąlygomis“, – miško kelių tinklą giria urėdas.

Nepaisant nepalankių orų, nuo gamybos planų nelabai atsiliekama. Kiek vėluojama su kirtimais, nes ne visur galima kirsti. Iki metų pabaigos urėdija planuoja pagaminti apie 6 tūkst. kub. metrų malkų, bet todėl, kad ne į visas biržes galima įvažiuoti, kiekis gali būti ir kitoks.

„Metų pradžioje nusprendėme ruošti skiedros rezervo sandėlius ir susidėliojome biokuro gamybos apimtis. Dabar turime du tokius biomasės rezervo sandėlius – vieną Švenčionėliuose mūsų gamybinėje bazėje, kur laikome 700 kubų skiedros, antrą Antanų girininkijoje su 900 kubų skiedros. Tai garantuoja, jog nebus jokių prastovų ir katilinės bus aprūpintos skiedra, net jei sugestų technika ar gamybą sutrikdytų gamtos sąlygos. Iš rezervo katilinėms skiedrą galėtume vežti vos ne visą mėnesį“, – sako N. Jotautas.

Urėdija paruošė ir specialų pakrovėją biomasei iš rezervo sandėlių krauti į skiedrovežius. Vasarą, kai biokuras į katilines nebuvo gabenamas ir kad technika veltui nestovėtų, buvo užpildytos abi rezervo aikštelės.

„Per naują 2017–2018 m. sezoną malkinės medienos biokurui ir jau esame pardavę bei turime sutartis  su katilinėmis 16,5 tūkst. kubų, arba dvigubai daugiau nei 2016–2017 m. sezoną, kai buvo parduota apie 8,8 tūkst. kietmetrių malkų ir kirtimo atliekų. Šiemet iki Naujų metų į katilines turime nuvežti 11781 kubų biomasės“, – komentuoja Švenčionėlių miškų urėdijos vadovas.

Jo teigimu, apimtys didėja, nes įgyta patirties, efektyviau sutvarkyta logistika. Vis dėlto pagal kirtimo apimtis ir turimos malkinės medienos kiekius urėdija biokuro galėtų patiekti gerokai daugiau, tačiau tai riboja techninės galimybės. Dabar turimi du skiedrovežiai, keturi konteineriai ir  skiedrų kapoklė įdarbinti visu pajėgumu. Į naują modernų skiedrovežį – balninį vilkiką su puspriekabe slankiojamomis grindimis urėdija investavo apie 160 tūkst. eurų. Anksčiau su LAAIF parama įsigyta kapoklė spėja aptarnauti abu skiedrovežius, tačiau teko peržiūrėti ir iš naujo susidėlioti  logistiką, kuri ypač svarbi: sandėlių išdėstymas, rezervo sukaupimas, atstumai iki katilinių ir pan.  

Tolimesnių katilinių atsisakė

Dabar urėdija yra sudariusi dvi sutartis su Molėtų katiline, septynias – su Utenos katiline, kuri labai didelė, ir vieną su Didžiasaliu, 3,8 tūkst. kub. m apimties. 

„Mums labai pasisekė, kad Didžiasalis atidarė katilinę ir dalyvauja biržoje. Mums iki jo iš Antanų girininkijos tik apie 12 km. Apie 50 proc. malkinės medienos mes kaip tik sukaupiame Adutiškio ir Antanų girininkijose, kadangi ten miškai šlapesni, daug drebulės ir kitų lapuočių“, – nauju patogiu užsakovu džiaugiasi N. Jotautas.

Į Švenčionis ir Švenčionėlius urėdija biomasę planuoja pradėti vežti kitais metais, nes šiems metams sutartys jau sudarytos. Dabar skiedra vežama tik į artimesnes katilines, o į tolimesnes ir Vilnių nesižvalgoma.

Iš viso prie biokuro ruošos nuolat užimti 6 žmonės: du dirba su kapokle, po vieną – prie skiedrovežių, vienas dar yra pakaitinis, komandai taip pat priklauso vadybininkas.

Biokuro kaina, palyginti su praėjusiu sezonu, šiek tiek pakilo – tai lemia besiartinanti žiema ir biokuro trūkumas dėl oro sąlygų. Švenčionėlių urėdijos parduodamo biokuro kaina vidutiniškai svyruoja apie 145 Eur/ tne.

Kokie planai dėl biokuro ruošos kitąmet? Urėdo teigimu, šioje srityje nemažai neaiškumų. Dėl urėdijų reformos investicijos į techniką buvo sustabdytos, sudėtinga kalbėti ir apie strategijas.

„Po reformos gamyba gali būti permesta ir į gretimas urėdijas, bet turimos technikos mums ir dabar trūksta, be to, ją tampyti nelabai apsimoka. Jei būtume turėję didesnių investicinių galimybių,  kapoklę būtume pirkę montuojamą ant automobilio. Dabar ji agreguojama su traktoriumi, kuris ne toks mobilus. Be to, biokuro kiekius pirmiausia diktuoja ir užprašo katilinės, jos biržoje yra pagrindinis dirigentas, o biokuro ruošėjas šio verslo žaidimą sau naudingai gali žaisti įvertindamas atstumus, sandorių trukmę, sezoniškumą ir kitus dalykus“, – tikina urėdas.

Anot jo, biokuro ruoša ir tiekimas iš esmės regioninis verslas, skraidyti su skiedrovežiu po Lietuvą nelabai gali. Vienas urėdijų valdymo centras gali reguliuoti tik normas, pelningumą, o konkretus darbas ir toliau turėtų vykti padaliniuose kuo mažiau  kišantis „iš viršaus“.

Angelė Adomaitienė