Šventasis Jonas Gvalbertas – miškininkų globėjas

liepos 21, 2019
Miškininko profesija: garbingų tradicijų ir modernių technologijų jungtis
liepos 18, 2019
Sutvarkytas dar vienas Kauno rajono piliakalnis
liepos 22, 2019

Šventasis Jonas Gvalbertas – miškininkų globėjas

Jeigu šiandien paklaustume miškininkų, kas yra jų globėjas, dažnas tikriausiai susimąstytų arba spėtų, kad tai šventasis Pranciškus arba šventasis Hubertas. Vis dėlto šventasis, kuris daugiau nei prieš pusšimtį metų buvo paskelbtas miškininkų globėju ir gali užtarti miškininkus, yra  šventasis Jonas Gvalbertas. 

Jonas Gvalbertas gimė apie 995 m. Italijoje – tiksli jo gimimo data  nėra žinoma, tad šaltiniuose nurodoma skirtingai. Jis augo kilmingo florentiečio Gvalberto Visdomini šeimoje, gyvenančioje Tavarnelle Val di Pesa. Tėvai jaunuoliui suteikė išsilavinimą, skiepijo garbės ir šlovės troškimo jausmus, nes tikėjosi, kad sūnus paseks tėvo pėdomis ir taps kariškiu. Kai buvo nužudytas jo brolis Hugo, pagal tuo metu galiojančius papročius brolis Jonas turėjo surasti žudiką ir jam mirtinai atkeršyti. Didįjį penktadienį siaurose Florencijos gatvelėse jis sutiko brolio žudiką, kurio ilgai  ieškojo, tad buvo suplanavęs negailestingą kerštą. Bet Jonui užsimojus kardu žudikas puolė prieš jį ant kelių ir pradėjo maldauti pasigailėjimo. Nuoširdus prašymas ir atgaila sujaudino Joną, jis nuleido kardą, apsikabino žudiką ir jam atleido. Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą ir turėjo įtakos tolimesniems likimo posūkiams.

Sujaudintas šio nutikimo Jonas Gvalbertas pakeliui į namus užsuko į benediktinių bažnyčią pasimelsti, kur jam prie pagrindinio altoriaus apsireiškė Kristus – jis pakėlęs galvą nuo krucefikso pripažino kilnų Gvalberto poelgį. Šis įvykis paskatino Joną Gvalbertą įstoti į benediktinų ordino vienuolyną. Apsivilkęs abitą jis tapo uoliu ir pamaldžiu vienuoliu, pradėjo kovoti su simonija (bažnytinių pareigų ir privilegijų prekyba) bei nikolaizmu (dvasininkų santuokos). Toks jo elgesys nepatiko Florencijos vyskupui Petrui Mezzarabie. Negalėdamas ir nenorėdamas susitaikyti su tuo, su kuo kovojo, Jonas pasitraukė iš vienuolyno, pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą ir apsistojo Vallombrosa miškuose (Vallis Umbrosae – Paunksmės slėnis).

Įsikūrė miške

Įsikūręs miške jis po kurio laiko įkūrė bernardinų vienuolyno atšaką, kurios nariai buvo vadinami valambrozijiečiais. Vienuoliai  ištikimai laikėsi taisyklės „ora et labora“ (melskis ir dirbk), jie pripažino kuklų gyvenimo būdą, maldas ir darbą miške. Tikriausiai jie buvo pirmieji vienuoliai, kurių pagrindinis darbas – miško sodinimas. Valumbroziečiai stengėsi pažinti gamtos jėgas, valdančias mišką, rūpinosi medžiais, miško paukščiais ir gyvūnais. Jonui Gvalbertui miškas buvo turiningiausia knyga, kurią vartant ir skaitant kiekviename medyje, gyvūne ar paukštyje rasdavo paslėptą Dievo išmintį ir gerumą.

Jonas Gvalbertas mirė 1073 m. liepos 12 d. Passigniano, Toskanoje. 1193 m. popiežius Celestinas III jį kanonizavo ir paskelbė šventuoju, o 1951 m. popiežius Pijus XII šventąjį paskelbė miškininkų globėju.

Ikonografijoje šv. Jonas Gvalbertas vaizduojamas kaip vienuolis, vilkintis volumbroziečių abitą. Jo atributai: kryžius, lazda, knyga, vienuolynas, šėtonas prie kojų (kartais dvigalvis). Šv. Jono Gvalberto skulptūrą galime pamatyti Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, ten jis vaizduojamas su  vienuolynu rankoje.

Šiandieninis Vallambrosa miškas plyti apie 20-30 km į rytus nuo Florencijos, jis vienas iš didžiausių miškų masyvų centrinėje Italijoje. Įspūdingas tuo, kad  nutįsęs kalvomis ir kalnais, nuo kurių matosi Toskanos regiono toliai. Viduryje miško ir šiandien stovi didžiulė abatija, kurioje gyvena vienuoliai.

Šventojo Jono Gvalberto istorija jam taip pat suteikė „atleidimo didvyrio“ vardą dėl parodyto didelio gailestingumo. Jo įkurtas vienuolynas gyvuoja iki šių dienų, pagal valumbroziečių taisykles apie 100 vienuolių gyvena aštuoniuose vienuolynuose Italijoje, Brazilijoje ir Indijoje.

Šv. Jono Gvalberto diena – liepos 12-oji

Šventųjų gimimo diena yra jų mirties diena, nes tai diena, kai jie gimsta Danguje. Šventojo Jono Gvalberto minėjimo diena yra liepos 12-oji.

Minint šv. Jono Gvalberto dieną 1987 m. liepos 12-ąją popiežius Jonas Paulius II, atnašaudamas Italijos Dolomitinėse Alpėse mišias už miškininkus, per pamokslą pasakė: „Žvelgiant į pievas, miškus, šaltinius ir į dangų kylančias viršūnes visi pajuntame troškimą padėkoti Dievui už Jo nuostabius kūrinius ir įsiklausant į gamtos balsą maldos žodžiais išreikšti susižavėjimą… Šie gamtos stebuklai yra šio grožio Sutvėrėjo kūriniai. Jeigu mums kelia nuostabą jų buvimas ir veikimas, kiek galingesnis yra Tas, kuris juos sukūrė. Nes tik per kūrinių dydį ir grožį galime pažinti patį Kūrėją. Šios dienos iškilmės ypatingai susijusios su miškininkais dėl ekologijos, su kuria jie susiduria kasdieniniame darbe. Suvokiame, kaip svarbu šiandien skatinti pagarbą mūsų planetos resursams. Apsauga ir miškų plėtra kiekviename pasaulio regione turi pagrindinę reikšmę siekiant išlaikyti ir sugrąžinti gamtai būtiną gyvybės pusiausvyrą.“

Bažnyčia moko, kad tarp žmonių, gyvenančių žemėje ir tų, kurie jau iškeliavo į dangų, yra ryšys. Jis nematomas, bet labai stiprus, atsirandantis per maldą: šventieji globėjai mus užtaria pas Dievą. Jie meldžiasi už mus ir kai mes jų šaukiamės, gina mus Tėvo akivaizdoje kaip tikri advokatai. Jie mums gali išmelsti didelių stebuklų!

Gražina Banienė

Nuotraukose:

1.  Šv. Jonas Gvalbertas.

2. Edwardas Burne-Jones, 1863 m. Dailės galerija ir muziejus Birmingame.

3. Vallombrosa vienuolynas, 1750 m.

4. Šv. Jonas Gvalbertas ir šventieji, Florencija, Italija.

5. Šv. Jono Gvalberto skulptūra Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje.