Svetimžemių sumedėjusių augalų natūralizacija Lietuvoje

balandžio 9, 2018
Miškų politikai skirta konferencija – išskirtinė proga diskutuoti apie šalies miškų ateitį
balandžio 6, 2018
Premjerui – medienos verslo prašymai
balandžio 9, 2018

Svetimžemių sumedėjusių augalų natūralizacija Lietuvoje

 

Svetimžemiai sumedėję augalai šalia Lietuvos kunigaikščių ir didikų pilių pradėti auginti XV a. pirmoje pusėje. Ypač egzotiniais medžiais ir krūmais susidomėta antroje XVII a. pusėje, kada Lietuvos žemvaldžiai, sekdami Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, savo dvaruose pradėjo kurti parkus.

XVIII–XIX a. šalies dvarų parkuose greta vietinių medžių bei krūmų jau buvo auginami tokie egzotiniai augalai, kaip vakarinė ir didžioji tujos, paprastasis kaštonas, paprastosios alyvos, darželinis jazminas, didžialapė liepa ir kiti.

 Kryptingos, daugiau ar mažiau moksliškai pagrįstos sumedėjusių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos pradžia Lietuvoje siejama su Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrimu (1781 m.). Manoma, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvos dekoratyviniuose želdynuose (Vilniaus botanikos sode, dvarų parkuose bei didikų sodybose) jau buvo auginama per 400 sumedėjusių svetimžemių augalų rūšių bei formų. Ryškų postūmį sumedėjusių augalų introdukcijai ir aklimatizacijai šalyje padarė 1923 m. įkurtas Kaune Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas.

Tarybiniais metais šalies introdukuotos dendrofloros genofondą labai praturtino šalies sodininkai mėgėjai. Kai kurios jų sukurtos dendrologinės kolekcijos augalų gausumu ir įvairove prilygo botanikos sodams (K. Kaltenio sukurtas Skinderiškio dendroparkas Kėdainių rajone,  prof. S. Juknevičiaus Beržoto dendrologinė kolekcija Panevėžio rajone). Tautinio atgimimo metais daug naujų sumedėjusių augalų rūšių ir ypač įvairių dekoratyvinių formų atkeliavo į Lietuvą iš įvairių Lenkijos, Olandijos bei Vokietijos medelynų per augalais prekiaujančias komercines firmas.

 Mūsų tyrimų duomenimis, šiuo metu šalies želdynuose (botanikos soduose, individualiose dendrologinėse kolekcijose, senuose dvarų parkuose) auginama per 3000 sumedėjusių introdukuotų augalų rūšių bei žemesnio rango taksonų. Bene daugiausia šių augalų (apie 2800 rūšių bei žemesnio rango taksonų) auginama šalies botanikos sodų kolekcijose. Apie 1400 augalų taksonų sukaupta šalies individualiose dendrologinėse kolekcijose bei sodybose ir per 300 – senuose dvarų parkuose. Gana daug šių augalų buvo sėkmingai aklimatizuoti mūsų šalyje ir plačiai paplito dekoratyviniuose bei kitos paskirties želdynuose. Nemažai introdukuotų sumedėjusių augalų natūralizavosi mūsų šalyje, taip prisitaikydami prie klimatinių ir kitų ekologinių sąlygų, kad gali augti ir daugintis savaime, be žmogaus pagalbos ir priežiūros, sėkmingai išlaikydami vietinių (autochtoninių) rūšių konkurenciją ir netgi atskirose vietose daugiau ar mažiau įsiterpdami į natūralias fitocenozes. Kai kurie iš jų pastaraisiais metais priskirti vadinamųjų invazinių rūšių kategorijai ir laikomi nepageidautinais, netgi naikintinais.

  Šio straipsnio tikslas – daugiau ar mažiau apibendrinti šiuo metu šalies želdynuose auginamų adventyvinių sumedėjusių augalų rūšių tyrimų duomenis, įvertinant jų bioekologines savybes, turinčias didesnės ar mažesnės įtakos  savaiminiam paplitimui šalies teritorijoje, jų natūralizacijos lygį bei auginimo perspektyvas,  aptariant ir vadinamųjų invazinių rūšių problemas.

         Introdukuotų sumedėjusių augalų natūralizacijos Lietuvoje tyrimai buvo vykdomi 1980–2017 m. laikotarpiu kartu su šalies botanikos sodų, individualių dendrologinių kolekcijų bei senųjų dvarų parkų introdukuotos dendrofloros inventorizacija bei bioekologiniais tyrimais. Papildant šių tyrimų duomenis, buvo atliekami introdukuotų sumedėjusių augalų miško kultūrų tyrimai ir stebėjimai, pagrindinį dėmesį skiriant savaiminio atsiželdymo įvertinimui. Bene ryškiausiai sumedėjusių introducentų sugebėjimas sulaukėti pastebimas apleistuose senuose dvarų parkuose ir senose sodybose, kur likimo valiai paliktos introdukuotos medžių bei krūmų rūšys turi išlaikyti negailestingą vietinės dendrofloros rūšių konkurenciją. Iš viso buvo ištirta per 300 senųjų dvarų parkų, senų sodybų, introducentų miško želdinių.

         Introdukuotų rūšių aklimatizacijos bei natūralizacijos laipsnis buvo vertinamas pagal mūsų pasiūlytą 7 laipsnių skalę:

A0 – augalai nušąla iki žemės ar sniego paviršiaus, nežydi, nedera ir bandomi auginti tik šalies botanikos soduose bei arboretumuose.

A1 – augalai stipriai apšąla, kartais žydi (budlėjos), bet sėklų nesubrandina ir dauginami tik vegetatyviškai, želdynuose labai reti.

A2 – augalai apšąla vidutiniškai, neretai žydi, bet sėklų nesubrandina ir dauginami tik vegetatyviškai, želdynuose mažai paplitę.

A3 – augalai apšąla nežymiai, žydi ir dera, bet sėklos nedaigios arba nedidelio daigumo. Dauginami sėklomis ir vegetatyviškai, kartais savaime plinta šakninėmis atžalomis. Želdynuose gana dažni.

 

A4 – augalai neapšąla, žydi ir dera, subrandina kokybiškas, daigias sėklas. Želdynuose dažni, augimo vietose negausiai savaime plinta sėklomis ir šaknų atžalomis.

A5 – augalai neapšąla, žydi ir dera, subrandina kokybiškas, daigias sėklas. Želdynuose labai dažni, augimo vietose gausiai savaime plinta sėklomis ir šaknų atžalomis.

A6 – augalai neapšąla, gausiai žydi ir dera, subrandina kokybiškas, daigias sėklas. Želdynuose labai dažni, gausiai savaime plinta sėklomis ir šaknų atžalomis, sėkmingai, be žmogaus pagalbos, išlaiko vietinės augalijos konkurenciją ir neretai įsiterpia į natūralias fitocenozes.

      Ši skalė pritaikyta vidutinio klimato juostai, kur pagrindiniai kriterijai, nulemiantys didesnį ar mažesnį augalų aklimatizacijos laipsnį, yra jų atsparumas žiemai, žydėjimas ir derėjimas bei sugebėjimas savaime atsiželdyti. Dažniausiai visos minėtos bioekologinės savybės koreliuoja, nors pasitaiko atvejų, kai šie kriterijai ne visai sutampa. Pavyzdžiui, mandžiūrinė aralija (Aralia elata (Miq.) Seem), rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.), plaukuotoji ir netgi baltažiedė robinijos (Robinia hispida L., R. pseudoacacia L.) šaltesnėmis žiemomis neretai daugiau ar mažiau apšąla, tačiau gausiai plinta šakninėmis atžalomis ir apleistuose parkuose ir senose sodybose puikiai išlaiko daugelio vietinių rūšių konkurenciją.

Natūralizacija – tai aukščiausias vienų ar kitų rūšių augalų aklimatizacijos laipsnis, kada jie tiek prisitaiko prie introdukcijos vietos ekologinių sąlygų, kad gali savarankiškai, be žmogaus pagalbos, augti, daugintis (tiek sėklomis, tiek vegetatyviškai), sėkmingai išlaikydami vietinių rūšių konkurenciją, įsiterpdami į natūralias introdukcijos vietos ir netgi labiau nutolusias fitocenozes. Mūsų nuomone,  visiškai (pilnai) augalų aklimatizacijai nėra būtinas sėklinis (generatyvinis) savaiminis atsiželdymas. Kaip rodo ilgametė introdukuotų sumedėjusių augalų auginimo želdynuose praktika, tam kartais žymiai didesnės įtakos turi augalų sugebėjimas savaime plisti ne sėklomis, o šakninėmis atžalomis. Iš tokių augalų rūšių galima paminėti šermukšnialapę lanksvūnę (Sorbaria sorbifolia (L.) A. Braun), gluosnialapę (Spiraea salicifolia L.), guobalapę (S. chamaedrifolia L.), stačiašakę (S. media F. Schmidt) ir Bilardo (S. x bilardii Hering) lanksvas, baltauogę meškytę (Symphoricarpos albus (L.) Black) ir kt. Šie augalai apleistuose šalies dvarų parkuose neretai sudaro ištisus sąžalynus, kai, tuo tarpu, sėklomis savaime plintančios rūšys (platanalapis ir uosialapis klevai, didžialapė liepa ir kt.) tokių sąžalynų niekada nesuformuoja. Tačiau  šakninėmis atžalomis savaime plintančių rūšių paplitimas yra lokalizuotas ir  apsiriboja jų ir greta esančiomis augimvietėmis, tuo tarpu sėklomis augalai gali plisti didelėje teritorijoe. Kalbant apie svetimžemių augalų aklimatizaciją svarbiausia yra tai, kad vienos ar kitos rūšies augalai aplamai sugebėtų savaime atsiželdyti, neakcentuojant sėklinio savaiminio atsiželdymo svarbos.

Kaip jau aukščiau minėta, iš viso šalies gamtotyros mokslinių įstaigų, individualiose dendrologinėse kolekcijose bei senuose dvarų parkuose šiuo metu auginama gerokai per 3000 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir formų, priklausančių 75 šeimoms ir 237 gentims (pušūnai – 7 šeimos ir 23 gentys, magnolijūnai – 68 ir 214) (pateikiami duomenys yra daugiau ar mažiau orientaciniai, nes situacija kiekvienais metais kinta). Pagal atsparumą žiemai (žemoms minusinėms temperatūroms, staigiems temperatūriniams svyravimams, ankstyvoms rudeninėms ir vėlyvoms pavasarinėms šalnoms) šie augalai pasiskirsto taip: visiškai atsparūs – apie 1500 rūšių ir formų (46% visų augalų), vidutiniškai atsparūs – apie 1250 (38 %), mažai atsparūs ir neatsparūs – 600 (16 %).

Žydi ir dera apie 1200 rūšių ir formų. Lietuvoje visiškai aklimatizuotomis gali būti laikomos apie 250 rūšių ir 800 dekoratyvinių formų ( apie 34 % visų augalų). Didesnį ar mažesnį natūralizacijos laipsnį (A5, A6) pasiekė 86 rūšys (pušūnai – 15, magnolijūnai – 71). Iš jų paminėtinos: kazokinis kadagys (Juniperus sabina L.), vakarinė tuja (Thuja occidentalis L.), balzaminis kėnis (Abies balsamea (L.) Mill.), europinis maumedis (Larix decidua Mill.) ir lenkinis jo porūšis (L. decidua Mill. ssp. polonica (Racib.) Domin.), baltoji ir dygioji eglės (Picea glauca (Moench.) Voss., P. pungens Engelm.), kalninė, balkaninė, juodoji ir veimutinė pušys (Pinus mugo Turra, P. peuce Griseb., P. nigra Arn., P. strobus L.), didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco bei jos pilkaspyglis varietetas bei melsvaspyglis porūšis (P. menziesii (Mirb.) Franco var. caesia (Schwerin) Franco, P. menziesii (Mirb.) Franco ssp. glauca (Beissn.) E. Murray), trakinis, uosialapis, ginalinis, totorinis ir platanalapis klevai (Acer campestre L., A. negundo L., A. ginnala Maxim., A. tataricum L., A. pseudoplatanus L.), margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta (Rupr. et Maxim.) Maxim.), mažoji žiemė (Vinca minor L.), totorinis sausmedis (Lonicera tatarica L.), juoduogis ir raudonuogis šeivamedžiai (Sambucus nigra L., S. racemosa L.), vėlyvoji ieva (Padus serotina (Ehrh.) Borkh.) ir kt. Lietuvoje visiškai natūralizuotomis kol kas galima laikyti tik 13 lapuočių rūšių: uosialapis ir platanalapis klevai, juoduogis ir raudonuogis šeivamedžiai, baltauogė meškytė, paprastosios alyvos (Syringa vulgaris L..), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia L.), didžialapė liepa (Tilia platyphyllos Scop.), raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.) trešnė (Cerasus avium (L.) Moench), šermukšnialapė lanksvūnė, plikoji, stačiašakė ir gluosnialapė lanksvos ( Sorbaria sorbifolia (L.) A. Braun., Spiraea chamaedrifolia L., Spiraea salicifolia L. ). Ant natūralizacijos ribos balansuoja žymiai daugiau rūšių: trakinis, ginalinis ir totorinis klevai ( Acer campestre L., A. ginnala Maxim., A. tataricum L. ), totorinis sausmedis ( Lonicera tatarica L. ), sodinis putinas (Viburnum lantana L.), baltoji ir palaipinė sedulos (Cornus alba L., C. sericea L.) sidabrinis žilakrūmis (Elaeagnus argentea Pursh), dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.), pilkasis ir mandžiūrinis riešutmedžiai (Juglans cinerea L., Juglans mandshurica Maxim.), paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.) ir kt.

 

Kaip jau buvo minėta, atskirų augalų rūšių polinkis į natūralizaciją ypač ryškiai matomas ir pastebimas apleistuose senuose dvarų parkuose bei sodybose, kur kai kurios minėtos rūšys ne tik išlaikė vietinių rūšių konkurenciją, bet ir sėkmingai išplito savaime, kartais užimdamos įspūdingai didelius plotus. Ypač tai pasakytina apie rūšis, plintančias šakninėmis atžalomis (šermukšnialapė lanksvūnė, gluosnialapė, plikoji, stačiašakė ir Bilardo lanksvos, baltauogė meškytė ir kt.).

Tiriant sumedėjusių introducentų aklimatizacijos ir natūralizacijos eigą išryškėjo ir kai kurie kiti labai įdomūs, anksčiau rašytiniuose šaltiniuose nekomentuoti faktai. Neretai natūralizuotis yra linkę ne tik rūšys, bet ir gana nemažai sumedėjusių augalų dekoratyvinių formų, savaime plintančių tiek sėklomis, tiek ir šakninėmis atžalomis. Iš tokių paminėtinos: kazokinio kadagio eglūnaspyglė forma (Juniperus sabina ‘Tamariscifolia’), europinio kukmedžio pažeme besidriekiančios formos (Taxus baccata ‘Repanda’,‘Procumbens’), uosialapio klevo geltonlapės formos (Acer negundo ‘Auratum’,‘Odessanum’), paprastojo klevo rausvalapės formos (Acer platanoides ‘Reitenbachii’ ir ‘Schwedleri’), platanalapio klevo raudonlapė forma (Acer pseudoplatanus ‘Purpurascens’), kaukazinės slyvos raudonlapės formos (Prunus cerasifera ‘Atropurpurea‘, ‘Nigra‘), paprastojo lazdyno raudonlapė forma (Corylus avellana ‘Fuscorubra‘), rūgščiojo žagrenio karpytalapė forma (Rhus typhina ‘Dissecta’), paprastosios gebenės geltonlapės ir margalapės formos (Hedera helix ‘Aureovariegata’,‘Goldheart’), mažosios žiemės geltonlapė ir margalapė formos (Vinca minor ‘Variegata’ ir ‘Argenteovariegata’), baltosios sedulos dekoratyvinės formos (‘Argenteomarginata’, ‘Kesselringii’, ‘Sibirica Variegata’, ‘Spaethii’) ir daugelis kitų. Šie faktai gerokai išplečia svetimžemių sumedėjusių augalų aklimatizacijos ir natūralizacijos sampratą ir skatina labiau susidomėti šiuo įdomiu procesu.

Ne visi introdukuoti augalai yra gėris. Pavyzdžiui, Sosnovskio barštis yra netgi žalingas žmonių sveikatai. Sumedėjusių augalų tarpe tokių nėra, bet agresyvios natūralizuotos rūšys, pasižyminčios greitu plitimu ir konkurenciniu pranašumu, gali sudaryti grėsmę kai kurioms vietinėms rūšims bei susiformavusiai biologinei įvairovei. Tai vadinamosios invazinės rūšys. Tačiau adventyvinių rūšių priskyrimas šiai kategorijai bei elgsenos su jomis nustatymas turi būti labai pamatuotas.

 

Vartant literatūros šaltinius, stebina tai, kad kai kurie botanikai linkusioms natūralizuotis rūšims priskiria augalus, kurie šių savybių visiškai neturi. Sunku suprasti, kaip į sulaukėjusių augalų sąrašus pateko gulsčiasis kaulenis (Cotoneaster horizontalis Decne), trilapė ptelija (Ptelea trifoliata L.), paprastasis persikas (Persica vulgaris Mill.), apskritalapis sausmedis (Lonicera caprifolium L.), virgininė ieva (Padus virginiana (L.) Mill.), amerikinis uosis (Fraxinus americana L.), baltasis šilkmedis (Morus alba L.) ir kai kurios kitos rūšys, kurių sulaukėjusių niekur  neteko matyti. Iš kitos gi pusės, šiai grupei nepriskirti tokie augalai kaip pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica Marsh.), Bilardo, gluosnialapė ir stačiašakė lanksvos, rūgštusis žagrenis, mandžiūrinė aralija ir kitos, kurių savaiminis plitimas ryškiai pastebimas.

Šiuo metu aplinkos ministro patvirtintame invazinių rūšių sąraše yra 6 sumedėjusių augalų rūšys: uosialapis klevas, baltažiedė robinija, vėlyvoji ieva, raukšlėtalapis erškėtis, varpinė medlieva ir šluotinis sausakrūmis (zuikiakrūmis). Kuo motyvuotas  šių rūšių priskyrimas? Juk šios rūšys, išskyrus uosialapį klevą, nors žydi ir dera, bet plinta daugiausia atžalomis, o tokių rūšių yra ir daugiau, bet jų „agresyvumas“ yra vietinio pobūdžio.

  Be reikalo, mūsų nuomone, eskaluojamas priešiškumas linkusių sulaukėti („agresyvių“) sumedėjusių svetimžemių augalų rūšių atžvilgiu. Ilgamečiai introdukuotos dendrofloros tyrimai akivaizdžiai įrodo, kad nuogąstavimai, jog šie augalai gali išstumti vietines (autochtonines) rūšis iš joms būdingų augaviečių, neturi jokio realaus pagrindo. Todėl stebina, o, jei kalbėti atvirai, tiesiog šokiruoja ne tiek to invazinių rūšių sąrašo sudarymas, kiek kategoriškas Aplinkos ministerijos reikalavimas naikinti tas rūšis visuose šalies želdynuose, nepriklausomai nuo jų paskirties. Apie tokius ketinimus akivaizdžiai byloja kad ir tokia ištrauka iš Aplinkos ministerijos atitinkamų dokumentų: „Kadangi invazinių augalų sėklos plinta dėl vėjo, vandens, gyvūnų ar žmogaus įtakos, iš Lietuvoje invazinių rūšių sąrašo išbraukta sąvoka, kad tam tikrų invazinių augalų rūšių individai „urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikinami“. Todėl invazinius augalus, tokius kaip – uosialapis klevas (Acer negundo), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), varpinė medlieva (Amelanchier spicata) reikės naikinti ir miestuose, gyvenvietėse ir pan., nes iš jų šios invazinės augalų rūšys plinta į kitas teritorijas.“ Taigi, šie augalai, galima sakyti, jau pasmerkti… O juk kai kurie iš jų, kaip antai baltažiedė robinija, jau senokai įėjo į mūsų folklorą, minimi poetų eilėse, be kvapnių jos žiedų sunku būtų įsivaizduoti mūsų vasaras… Šios rūšies žiedai ne tik aromatingi, bet ir pasižymi aukštos kokybės nektaru, o baltažiedės robinijos medus – puikiomis vaistinėmis savybėmis ir ilgai nesikristalizuoja. Jauname amžiuje baltažiedė robinija pasižymi ir labai sparčiu augimu ir daugelyje Vidurio bei  Vakarų Europos šalių auginama biokurui. Jos mediena priskiriama tauriosios medienos grupei ir yra labai kaitri. Atskirose Europos šalyse šiuo metu atliekama baltažiedės robinijos selekcija, norint gauti tiesesniais stiebais augančius individus.  Be to, pradėjus šią Servanteso herojaus vertą kovą su invazinėmis sumedėjusiomis rūšimis, nereiktų užmiršti, kad, pakėlus kirvį prieš uosialapį klevą, reikės jį pakelti ir prieš gausias jo dekoratyvines formas, gausiai auginamas ir labai mėgstamas mūsų dekoratyviniuose želdynuose, kurios beveik visos gausiai dera, o iš sėklų išaugę šių augalų sėjinukai dažniausiai paveldi rūšiai būdingus požymius. Panaši situacija laukia ir su šluotiniu zuikiakrūmiu (sausakrūmiu), kuriam taip pat priklauso gana daug puošniai žydinčių dekoratyvinių formų. Keletą derančių dekoratyvinių formų turi ir raukšlėtalapis erškėtis. Be to, jis nepaprastai vertingas  pustomo smėlio, ypač pajūrio kopų, sutvirtinimo tikslams. Taigi situacija klostosi gana įdomi, o entuziazmo užvaldyti „akcijos“ organizatoriai, matyt, apie tai net nepagalvojo…

Ko gero, ne per daug buvo susimąstyta ir ribojant miškuose augintinų rūšių sąrašą. Po nelengvų diskusijų pagaliau buvo įteisintas tokių medžių, kaip paprastasis bukas, europinis ir plačiažvynis maumedžiai, hibridinė drebulė, kalninė pušis, tuopa ir jos hibridai auginimas miško želdiniuose. Deja, kai kurių iš jų tik ne miško žemėje. Tačiau šiame sąraše nėra daugelio spygliuočių ir lapuočių medžių rūšių, kurios jau senokai sėkmingai auginamos Vidurio ir Vakarų Europos miškuose. Gana daug šių rūšių  bandomųjų želdinių mūsų šalyje buvo įveista praėjusio amžiaus šeštame ir vėlesniais dešimtmečiais. Dėka novatoriškų tuometinių miškininkų mokslininkų ir praktikų darbų  šiandien galime pasigrožėti svetimžemių medžių rūšių želdiniais beveik visoje Lietuvoje. Didžiausiais svetimžemių medžių rūšių auginimo miškuose entuziastais buvo mokslininkai dr. Vytautas Ramanauskas, Stasys Tuminauskas, dr. Julius Danusevičius bei girininkas Antanas Olšauskas. Miškuose buvo bandoma auginti įvairias maumedžių rūšis, pocūges, veimutinę pušį, sitkinę eglę, raudonąjį ąžuolą, mandžiūrinį ir pilkąjį riešutmedžius, platanalapį klevą, hibridines drebules ir kai kurias kitas svetimžemes   rūšis.

Dėka šių darbų šiandien jau galima kalbėti ir spręsti apie vienos ar kitos medžių rūšies platesnio auginimo perspektyvas ir ekonominį efektą. Remiantis minėtų medžių rūšių auginimo parkuose ir miškuose specialių tyrimų duomenimis šiandien jau galima tvirtai teigti, kad šias medžių rūšis galima sėkmingai auginti medienos poreikiams tenkinti ir šalies ūkiniuose miškuose. Deja,  pagal šiuo metu priimtas ir galiojančias gamtosaugines nuostatas tam užkirstos visos galimybės. Ne taip seniai buvusioje Kėdainių miškų urėdijoje norėta įveisti Lietuvoje atrinktų rinktinių hibridinių drebulių platesnius kloninius bandomuosius želdinius IVA miškų  grupės kirtavietėse, tačiau Aplinkos ministerijos valdininkai tam paprieštaravo. Jų įsitikinimu, tai gali pakenkti esamoms natūralioms ekosistemoms. Be to, tokių želdinių įveisimo galimybės nenumato ir šiuo metu galiojantys teisės aktai.

Surasta ir dar viena kliūtis – minėta Kėdainių miškų urėdija neeksperimentinė. Kitaip sakant, atskirų žmonių iniciatyva yra nieko verta, nes griauna sveiku protu sunkiai suvokiamą biurokratų nustatytą tvarką. O juk kiekvienai miškuose numatomai auginti medžių rūšiai būtina plati selekcinė atranka  Lietuvoje augančiuose želdiniuose, o išvados dėl atskirų rūšių tinkamumo neįmanomos be įvairiapusių tyrimų. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką spaudoje buvo pasirodęs neigiamas straipsnis apie didžiąją pocūgę. Tačiau juk Lietuvoje yra gana daug atskirų šios rūšies medžių, kurie ne tik atsparūs ligoms ir kenkėjams, bet ir pasižymi sparčiu augimu. Tokių šios rūšies individų galima pamatyti ir eksperimentinės Dubravos miškų urėdijos sėklinėje plantacijoje. Čia derėtų paminėti ir taip pat į nepageidautinų mūsų miškuose medžių rūšių sąrašą įtrauktą platanalapį klevą, kuris  dėl labai vertingos medienos auginamas ir labai vertinamas beveik visoje Europoje, žinoma, išskyrus Lietuvą…

Nejaugi ekonominiai svertai mūsų valstybei jau tapo nesvarbūs? Ar taip jau ir nesvarbu, kad buvusioje Kėdainių miškų urėdijoje penkiolikos metų amžiuje derlingos augavietės kirtavietėje lietuviško hibridinės drebulės klono Nr. 51DF1001 medynėlio vieno hektaro tūris siekia 197 kubinius metrus, o su savaiminėmis medžių rūšimis – net 240 kubinių metrų? Jeigu paskaičiuotume, kiek per metus hibridinė drebulė priaugina medienos, o, tuo pačiu, ir pinigų, tai vargu ar atsiras našesnė vietinė medžių rūšis. Taigi, ar tokių medžių rūšių Lietuvos ūkiui tikrai nereikia?   

 Be to, mūsų nuomone, ir į vietinę (autochtoninę) dendroflorą ir visą florą apskritai, nereikėtų žiūrėti  kaip į kažkokį nekintantį dydį („konstantą“). Juk keičiantis klimatinėms sąlygoms, o šis procesas gamtoje vyksta nuolat ir nenutrūkstamai ir ypač ryškiai pastebimas ir jaučiamas paskutiniais dešimtmečiais, neišvengiamai kinta ir augalija ir bet kokios pastangos ilgiau ar trumpiau „užkonservuoti“ vietinės floros rūšinį sąstatą vargu ar bus vaisingos. Tai kažkuria prasme tikrai primena kovą su vėjo malūnais, kurioje laimėtojais vargu ar tapsime, o juokingais – tikrai.

 

Prof.habil.dr. S. Karazija, dr.L. Januškevičius, ASU arboretumo vedėjas J. Girinas

 

Pridedamų paveikslų sąrašas:

Hibridinės tuopos miško želdiniai Kėdainių miškuose

Hibridinis maumedis Girionių parke

Juoduogiai šeivamedžiai upės pakrantėje

Kanadinių cūgų medynas miške šalia Girionių

Mandžiūrinės aralijos

Mandžiūrinės aralijos

Paprastųjų alyvų sąžalynas Joniškėlio dvaro parke

Pilkojo ir mandžiūrinio riešutmedžių savaiminukai miške

Platanalapio klevo raudonlapės formos lapai

Šermukšnialapės lanksvūnės sąžalynas Ilzenbergo dvaro parke

Šluotinio zuikiakrūmio (sausakrūmio) forma Red Wings

Uosialapio klevo geltonlapė forma

Varpinės medlievos vaisiai

Baltažiedės robinijos žiedai

Platanalapio klevo žiedai

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin