Trys kartos – Dzūkijos giriose

gruodžio 26, 2017
Miškas – mano gyvenimas
gruodžio 25, 2017
Amalai – nuodingi ir naudingi
gruodžio 28, 2017

Trys kartos – Dzūkijos giriose

 

Kasmet, kai didysis laiko ratas vėl atkeliauja į Saulės sugrįžimo šventę, prie kalėdiniais gardėsiais kvepiančio stalo tėvonijos namuose Alytaus rajone, Vaikantonių kaime, susėda visa Dusevičių šeima, tiksliau  – dvi jaunesnės kartos. O pradžią čia jai davė pirmosios miškininkų kartos atstovas, jau į Amžinybę iškeliavęs senelis ir tėvas Juozas Dusevičius – ilgametis Valkininkų miškų urėdijos Vėžionių girininkijos eigulys. Jo taip mylėtą miškininko profesiją pasirinko ir sūnus Algis, o pratęsė anūkai – Daumantas ir Indrė  Dusevičiai. Kūčios ir Kalėdos tėviškėje kartu – graži giminės tradicija, per kurią irgi daug kalbama apie medžius, paukščius, žvejybą, mišką ir gyvenimą gamtos apsuptyje.

 

„Apie savo tėvą galiu pasakyti tik geriausius žodžius, nes jis buvo nuostabus tėvas ir vyras, ypatingai mylėjo motiną. Šeimoje augome du vaikai – aš  ir aštuoniais metais vyresnis brolis Petras, kuris pasirinko jūreivio kelią. Tėtis meilę miškui išsiugdė nuo mažens, nes buvo žmogus nuo žemės ir gamtos. Dirbti girininkijoje jis pradėjo traktorininku-miško traukėju, po kurio laiko tapo  eiguliu. Buvo labai darbštus, sąžiningas, apdovanotas daugybe garbės raštų, medalių.

Labai mylėjo arklius ir dirbdamas eiguliu mane dar mažą dažnai su vežimu veždavosi  į mišką, viską rodė, pasakojo. Kai baigiau pagrindinę mokyklą, man nekilo jokių abejonių, kur toliau eiti – iškart išvykau studijuoti į Kauną, į A. Kvedaro miškų technikumą, kur įgijau miško techniko kvalifikaciją“, – prisimena Algis Dusevičius, Valstybinės miškų tarnybos Alytaus teritorinio poskyrio vyresnysis specialistas.

Miškininkų šeimos dinastijai impulsą davęs J.  Dusevičius gimė 1933-ųjų  liepą Vaikantonių kaime. Nuo 1965 metų dirbo miško traukėju Vėžionių girininkijoje, o nuo 1976 m. daugiau nei dešimtmetį jos eiguliu. Šio darbo jis atsisakė tik pablogėjus sveikatai.

„Tėvas buvo šeimos žmogus, be galo mylėjęs gamtą ir savo darbą, be to, niekada nestokojo humoro“, – gerąsias tėvo savybes vardija sūnus. Anūkai Indrė ir Daumantas senelio Juozo, gaila, nepamena – kai jis išėjo, Indrutė buvo dar visai maža, o Daumantas – negimęs, bet abu su pasididžiavimu kalba apie giminės genus bei senolių perduotą pajautą miško pasauliui.          

Savo lizdo trauka

 

Tiek Algis, tiek jo vaikai tėviškei jaučia ypatingą trauką, gal todėl vėl joje įsikurta, atnaujinta visa sodyba. Be to, čia ir paveldėta žemė, ošiantys miško masyvai. Jų Varėnos rajone dabar šeima turi apie 20 ha – Lietuvos masteliu yra vidutiniai savininkai.

 

Kelias namo, kaip sakoma, ėjo per aplink. Po technikumo jaunam specialistui Algiui reikėjo atidirbti pagal paskyrimą netoli Vilniaus esančioje Sudervės girininkijoje, po to tarnauti sovietinėje armijoje, sugrįžus padirbėti Daugų žuvininkystės ūkyje, net buhalteriu Veisiejų miestelio visuomeninio maitinimo kooperatyve „Ančia“.  Žinoma, aplankė ir meilė, buvo žengta prie altoriaus su išrinktąja Birute, netrukus gimė ir Indrė.

 

Į Varėnos rajoną Algis sugrįžo 1991-ųjų pabaigoje ir čia darbo karjerą pradėjo nuo miško pjovėjo Vėžionių girininkijoje – ten, kur kadaise triūsė ir tėvas. Labai greitai jaunas vyras tapo šios girininkijos eiguliu, po keleto metų – Valkininkų miškų urėdijos privačių miškų inspektoriumi-konsultantu, o 2002 m. perėjo į Valstybinę aplinkos apsaugos inspekciją, Alytaus teritorinį  miškų kontrolės poskyrį, dar po metų užėmė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros vyresniojo specialisto pareigas bei gana greitai tapo  Valstybinės miškų tarnybos Alytaus teritorinio poskyrio vyresniuoju specialistu.

 

„Kontroliuoju apie 15 tūkst. ha teritoriją, esančią Varėnos rajone, kur miško sąvininkai  vidutiniškai turi apie 5 ha miško. Mano įprastas darbas – miško savininkų konsultavimas, projektų derinimas, miško atkūrimas, kirtimų kontrolė. Krūvis labai didelis. Laimė, popierinis darbas, t. y,, sėdėjimas kabinete per savaitę užima dvi dienas, o kitas laikas – miške. Iš vaikystės miškas man yra viskas. Esu labai patenkintas, kad ir vaikai pasuko šiuo keliu“, – džiaugiasi viduriniosios kartos atstovas.

 

Kaip pareigūnas, A. Dusevičius priduria, jog bent jo administruojamose valdose miškų savininkai vis geriau tvarkosi, pastaruoju metu savavališkų kirtimų mažėja, žmonės sąmoningėja, be to, ir juridiniai asmenys miškuose ūkininkauja racionaliai, per pastaruosius  metus didesnių pažeidimų nebuvo.

 

Kad Lietuvoje miškai gerai prižiūrimi, antrina ir į tėvų namus sugrįžęs Daumantas. Į klausimą, ką vertėtų taisyti jo, kaip jauno žmogaus, žvilgsniu, atsakė, kad nemato, jog kažką labai reikėtų keisti. Jo nuomone, valstybiniai miškai gerai prižiūrimi ir kuo puikiausiai pagal miškotvarkos projektus racionaliai tvarkomi, daug dėmesio skiriama miškų ir gamtos išsaugojimui.

Kirtimai irgi nėra pernelyg dideli, atsižvelgiama į gamtosaugos reikalavimus, kirtimų nereikėtų nei mažinti, nei didinti, nes pasiektas optimalus vidurkis, sistema subalansuota.

 

Daumantas – magistrantas. Baigęs Daugų Vlado Mirono gimnaziją, jis pasuko į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, kur įgijo miško ūkio specialisto diplomą, po to miškininkystės studijas tęsė Aleksandro Stulginskio universitete, kuriame dabar siekia miškininkystės magistro.

Daumantas į Varėnos miškų urėdijos Glūko girininkijos eigulio pareigas atvyko jau turėdamas  praktikos – beveik po dvejų metų miško darbininko triūso Škotijoje, miškininkystės paslaugų firmoje, kurioje dirba ir jo sesuo Indrė.

Kas paskatino pasirinkti miškininko profesiją bei iš užsienio sugrįžti į gimtinę?

 

„Dar vaikas su tėčiu keliaudavau į mišką ir norėjau pratęsti tradiciją – esu jau trečios kartos miškininkas. Mane miškas traukė nuo mažens, labai žavėjo gamta, nes joje ir gyvenu. Tai neatsiejamas gyvenimo dalykas –  paukščių ir žvėrių stebėjimas, grybavimas, įprasti darbai miške ir visa kita. Po kolegijos ieškojau darbo ir patraukiau į Škotiją, kur gyvena mano sesė. Dirbome toje pačioje firmoje, sodinome miškus – naujus arba iškirstuose  plotuose. Širdyje esu labai didelis Lietuvos patriotas, negalėjau jos paleisti. Man tie dveji metai užsienyje buvo vos ne kančia, traukė į Lietuvą. Taigi nesprendžiau grįžti ir pabandyti savo laimę Tėvynėje“, – pasakoja Daumantas.

 

Į Glūko girininkiją jis jau pusantrų metų kasdien važinėja, bet tai nevargina. „Dabar sėdžiu savo rogėse, širdis atsigavo grįžus, darbas pagal specialybę ir potraukį kaip ir malonumas“, –džiaugiasi jaunasis eigulys.

 

Jo dienos  susijusios su miškų priežiūra, jaunuolynų ugdymu – retinimais, kirtimais, pavasarį sodinimu, daigų tiekimu, taip pat  medienos  ruoša, išlaidavimu ir pan. Ateitį jis vienareikšmiškai sieja tik su miškais, kvalifikacijos ir  karjeros šiame sektoriuje kilimu.

 

Indrė – kartu su šeimos vyrais

Indrė, kaip ir vyrai Dusevičių šeimoje, pasirinko miškininkystę. Nuo 2013 metų ji dirba Škotijoje, privačioje miško želdinimo darbų kompanijoje. Nuo 2015 metų varėniškė studijuoja miškininkystę Inverness mieste esančiame koledže.

„Visa mūsų šeima susijusi su mišku ir nuo mažens buvau įtraukta į miškininkystę. Be to, tai mūsų kraujyje – trauka ir meilė gamtai. Pradėjau studijuoti teisę, bet supratau, kad ši sritis ne man ir tuomet nusprendžiau šiek tiek pakeliauti po pasaulį, kol atsidūriau Škotijoje ir kur atsirado galimybė dirbti minėtoje kompanijoje. Pradžia buvo nelengva – miško sodinimas, o vėliau pradėjau prižiūrėti jau mišką sodinančius žmones, dirbti su kitais projektais, naujų sodinimų schemomis. Po pusantrų tokio darbo metų nusprendžiau studijuoti miškininkystę vietiniame  koledže. Mano svajonė – baigti koledžą ir ateityje pritaikyti sukauptas žinias Lietuvoje“, – kalba Indrė.

 

Ji pastebi, kad Škotijos miško sodinimo sistema kiek kitokia nei Lietuvos. Visų pirma pati miško sodinimo technika – škotai taiko kanadietišką sodinimą, kai sodina vienas  žmogus su specialiu sodinimo krepšiu ir sodinimo kastuvu, kuris pritaikytas vienam žmogui. Lietuvoje paprastai  sodinukus sodina dviese, naudoja sunkesnius įrankius. Skiriasi ir žemės paruošimas, nes ten vyrauja durpės, daug kalnuotų vietų. Škotai susitelkę į komercinę miškininkystę, sodina sitkines egles – aukščiausią visų eglių genties rūšį, tačiau po truputį krypsta į senovinę miškininkystę.

 

„ Mes turime nuostabią gamtą ir miškus, užsieniečiai gėrisi, kad sugebėjome išsaugoti tokį grožį ir įvairovę, ypač Varėnos krašte, kur visko gausu – draustinių, grybų, uogų, ežerų, gyvosios gamtos. Privalome tą tausoti“, – linki kraštiečiams Indrė.

 

Hobis – žvejyba

 

Didžiausias Algio ir Daumanto laisvalaikio pomėgis – žvejyba. Daumantas miškinguose Varėnos  ežeruose daugiausiai sugauna lydekų, o žuvienę paprastai verda mama, kuri laiko visą namų ūkį, arba tėtis.

 

„Mano hobis – žvejyba, turiu miško sklypelį prie upeliuko, tad per atostogas dažnai ten nuvažiuoju pažvejoti. Dar mėgstu meistrauti – medis gyvas dalykas, tai ką nors įdomesnio suradęs vartalioju, drožinėju, kol išeina koks vienetinis daiktas – ar vaza, ar iš kelmo paukštis, ar koks linksmas velniūkštis. Taip puošiu namus praktiniais dalykais“, – kalba Algis ir priduria, kad vaikų patriotizmas jį giliai sujaudino ir nustebino, ypač dukros noras sugrįžti į tėvynę. Matyt, ne veltui stovėta Baltijos kelyje, budėta per Sausio 13-osios įvykius, su ašaromis akyse sutiktas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.   

 

Dusevičių šeimos vizija – klestinti, turtinga Lietuva, pilni gyvybės jos miškai, laimingi žmonės. Tai kartu ir palinkėjimas Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui.

 

Angelė Adomaitienė    

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin