Unikaliu pamario krašto grožiu rūpinasi ir urėdija, ir regioninis parkas

liepos 17, 2017
Šauklių riedulyno-kadagyno buveines atkuria ir saugo muflonai
liepos 17, 2017
Į vieną įmonę jungiamų miškų urėdijų centras – Panevėžys
liepos 23, 2017

„Mūsų urėdijoje per  60 procentų teritorijų yra saugomos. Turime du regioninius parkus – Rambyno ir Nemuno deltos. Pastarasis apima išties unikalų pamario kraštą, tad, norėdami išsaugoti jo vertybes, bendradarbiaujame su Nemuno deltos nacionalinio parko direkcija ir turime kuo pasidžiaugti“, – sakė Šilutės miškų urėdijos urėdas Vaidas Bendaravičius.

Jo žodžiams pritarė ir Šilutės miškų urėdijos  vyriausiasis miškininkas Viktoras Aužbikavičius bei Nemuno deltos nacionalinio parko direktoriaus pareigas einantis parko ekologas Robertas Kubilius, savo ruožtu pastebėję, jog ir norų, ir teorinių galimybių dar glaudžiau bendradarbiauti bei draugauti išties esama. Tačiau geriems norams koją kiša netobuli teisės aktai.

Draugystė ir bendrystė sieja nuo seno

„Anksčiau urėdijos ir Nemuno deltos nacionalinio parko bendrystė ir draugystė buvo gerokai glaudesnė, kai turėjome bendrus projektus. O šiandien, deja, bendrų projektų beveik nėra. Džiaugiamės įgyvendintais ir tikimės, kad jų dar bus“, – sakė Šilutės miškų urėdijos vadovas V. Bendaravičius.

Pasak vyriausiojo miškininko V. Aužbikavičius, bendri projektai siekia dar tuos laikus – praėjusį šimtmetį, – kai miškininkai turėjo savo ministeriją. Tada, kai Miškų ministerijai vadovavo profesorius Albertas Vasiliauskas, urėdijos net buvo įpareigotos sudaryti trišales sutartis.

„Pagal trišales sutartis mes tam tikras lėšas iš savo pusės skirdavome parkui, jie, savo ruožtu, gaudavo pinigus iš ES struktūrinių fondų pagal atitinkamus projektus, – pasakojo vyriausiasis miškininkas. – Vienas iš tokių projektų – Žalgirio miške įrengtas pažintinis takas, kurį finansavo danai, berods, per LIFE programą. Mes teikėme medieną, už ją buvo apmokėta iš projekto lėšų, paskui, tą taką įrengus, jį prižiūrėjome, šienaudavom, tvarkydavom aplinką. Lankytojų srautas buvo išties gausus, be to, buvo rengiamos pažintinės ekskursijos mokiniams“.

Urėdas V. Bendaravičius pabrėžė, kad bendradarbiavimas ir šią dieną vyksta: „Parkas yra suskirstytas tam tikromis zonomis, kuriose atitinkamai koordinuojama jo veikla, o kadangi tose zonose, tose teritorijose esančius miškus patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, pagal galiojančius įstatymus parkai patys teritorijų valdyti negali, tad bet kurią ūkinę veiklą mes vykdome atsižvelgdami į parko zonavimo schemas. Ir, rengdami miškotvarkos projektus – dabar turime parengtą dešimčiai metų ir galiojantį iki 2024-ųjų, – mes atsižvelgiame, kokie reikalavimai yra keliami saugomoms teritorijoms. Atsižvelgiame, kas leidžiama, kas draudžiama – tarkim, yra ribojami tam tikri kirtimai bei kirtimų laikas, – kad būtų laikomasi minėtų reikalavimų“.

„Žalgirio take priežiūros darbai tebevyksta, tačiau kadangi tas takas buvo rengiamas iš projekto lėšų ir finansavimas „ėjo“ per parką, kaip per juridinį asmenį, ir buhalterija visa taip pat, tad dabar jis yra parko balanse, – tęsė vyriausiais miškininkas V. Aužbikavičius. – Tačiau, aišku, jo būklė yra jau pablogėjusi, jį reikia kapitaliai remontuoti, tad dabar derinamės su parku dėl būsimų darbų – jie ketina vėl gauti lėšų. Mes, urėdija, finansuoti remonto darbų negalime, nes, kaip minėta, teisiškai takas yra parko balanse“.

Didžiausia problema – neapibrėžtumas

Paklausti, kokių bendrų skaudulių turi parkas ir urėdija bei kas trukdo toliau plėtoti bendrus projektus, ir miškininkai, ir parko direkcijos atstovas vienu balsu sako: trukdo, švelniai tariant, netobuli teisės aktai.

„Kalbant iš esmės, labiausiai skauda dėl neapibrėžtumo: urėdija iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gamtosauginei veiklai negali teikti paraiškų ir gauti finansavimo, – aiškino V. Aužbikavičius. – Tai gali daryti tik saugomų teritorijų, nacionalinių ar regioninių parkų direkcijos. Ir jos, žinoma, tai daro. Teritoriją gi  patikėjimo teise valdo urėdijos. Projektų įgyvendinimą koordinuoja parkai, išleidžiama nemažai lėšų. O paskui viskas lieka lyg ir „pakabinta“: objektas apskaitomas jų balanse, o mes, jeigu norime kažkuo truputį prisidėti ar paremti, juridiškai to daryti negalime. Tai toks juridinis neapibrėžtumas, švelniai tariant, vargina“.

Kaip pavyzdį ir urėdas, ir vyriausiais miškininkas, ir parko ekologas paminėjo prieš kurį laiką įvykusią nelaimę ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje išskirtiniame Aukštumalės (dar vadinama Aukštumalos) telmologiniame draustinyje, kuriame sudegė neseniai įrengtas gausiai lankomas pažintinis takas.

„Urėdija nori prisidėti prie jo sutvarkymo, atstatymo, bet įteisinti, tarkim, lėšas, kurias galėtume skirti, nėra juridinio pagrindo.  Net mediena negalime prisidėti. Taip, be abejo, mes draugaujame, bendraujame, tariamės, bet to neužtenka. Mes juk irgi nusimatome, kiek lėšų galime skirti – ir skiriame – rekreacijai, rekreaciniams objektams, bet prie tokių bendrų projektų, jeigu objektas užregistruotas parko balanse, prisidėti negalime“, – akcentavo V. Aužbikavičius.

Tačiau vis dėlto tikimasi, kad, kartu su parko direkcija bei Valstybine saugomų teritorijų tarnyba pavyks rasti būdų, kaip juridiškai išspręsti klausimą, kad urėdija turėtų galimybę prisidėti prie tako atstatymo.

Kad nepasirodytų, jog bendri projektai – vien tik skaudama tema, urėdas V. Bendaravičius paminėjo ir ateities planus:  „Numatyta gaunant Europos paramą derinti ir statyti Nemuno deltos apžvalgos bokštą Atmatos žemupyje. Kadangi numatytoji jo vieta patenka į mūsų teritoriją, neprieštaravome, kad būtų suformuotas sklypas, kuriame iškiltų šis bokštas, nes manome, kad šis objektas tikrai pritrauks nemažai lankytojų – išties yra ką pamatyti, žvelgiant į Nemuno deltą iš viršaus“.

Yra kuo pasidžiaugt, yra kuo pasigrožėti

Paminėję didžiausią skaudulį bei užsiminę apie ateities perspektyvas, miškininkai patikino, jog ir dabar esama daug džiugių dalykų, kuriais, kalbant apie  draugystę bei bendrystę su parku, galima pasidžiaugti.

„Pasidžiaugti galima daug kuo. Parkas dabar aktyviai dirba gamtosauginėje srityje, yra įsirengęs puikius informacinius centrus, o kai yra daug lankytojų, kai atvažiuoja daug svečių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio, kai jie domisi mūsų gamta, mūsų miškais, džiaugiamės ir mes. Savo ruožtu, kai atvažiuoja svečiai pas mus, miškininkus, visada kviečiame apsilankyti ir parkų informaciniuose centruose, kur jau jie supažindina, kas saugotina yra miškuos, pristato savo veiklą ir pasakoja, kaip ją reiktų plėsti. Tad išties draugaujame ir bendradarbiaujame, kur tik galime“, – sakė Šilutės miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas.

O paklaustas, ką jis pats, ne tik didelį darbo stažą turintis, bet ir nuoširdžiai mylintis mišką žmogus, pasiūlytų visų pirma aplankyti Nemuno deltos parke ir kokios vietos įdomiausios ir vertingiausios jo požiūriu, atsakė, jog reikia stengtis pamatyti kuo daugiau.

„Visa pamario gamta yra tokia, kurią verta pamatyti. Ir pats pamario kraštas – išskirtinis, lankytinų vietų labai daug. Daug saugomų teritorijų – mūsų urėdijoje per 60 proc. – daug lankytinų objektų, du parkai su puikiais informaciniais centrais. Yra išskirtos Natura 2000 teritorijos, daug vietovių, kuriose peri paukščiai – beje, jaučiama, kad perinčių paukščių gausėja. Tad pamatyti mūsų krašte – tiek miškuose, tiek ne miškuose – yra ko. Pastaruoju metu ypač daug svečių pas mus atvyksta paukščių migracijos metu. Ir ne tik į Ventės ragą, bet ir į pelkes atvyksta vis daugiau žmonių, kuriems tiesiog patinka stebėti paukščius, o čia turime išskirtų teritorijų, pavyzdžiui, kur yra juodųjų gandrų, vapsvaėdžių – Vainuto biosferos poligone. Tiesa, ten daugiau vadinamieji buitiniai miškai, bet yra išskirtos perėjimo vietos, apsaugos zonos. Nors ornitologai nepataria labai intensyviai lankyti perėjimo vietų“, – priminė V. Aužbikavičius.

Ir saugo, ir gražina

Pasak vyriausiojo miškininko, urėdija ir savo jėgomis daro viską, kad į pamario kraštą atvykę svečiai turėtų kuo pasigrožėti: įgyvendinta ir didelių projektų, ir ne tokių didelių, skirtų lankytojų pamėgtiems objektams sutvarkyti. Vienas pastarųjų, vadinamų mažesniųjų – Raganos eglės prieigų sutvarkymas.

„Vilkyčiuose dažnai lankoma Raganų eglė – pernai mes iki jos pratęsėme ir žmonėms su negalia pritaikėme lentinį taką, – pasakojo V. Aužbikavičius. – Parkas savo ruožtu užsakė tyrimus, mat eglę po truputį naikina kenkėjai, ir pradėjo ją pamažu gydyti ir gaivinti, kad ji dar ilgai galėtų mus visus džiugint.  Tad, galima sakyti, jog čia irgi buvo tam tikras bendras projektas su parku: jie stengiasi įpūsti gyvybės eglei, mes pagerinome sąlygas norintiems prie jos prieiti. Be to, aptvėrėme pačią eglę, kad į ją nebūtų galima įlipti – nes atsirasdavo ir tokių lankytojų…“

Prakalbus apie Raganų eglę, vyriausiasis miškininkas negalėjo nepaminėti dar vieno Kintų girininkijoje – pačiuose Kintuose – esančio galiūno, kurį pasiekti galima paėjėjus raudonaisiais ąžuolais apsodinta rekreacinio tako alėja. Prie praėjusio šimtmečio pradžioje statytos šio krašto architektūra išsiskiriančios Kintų girininkijos pastato auga antroji pagal dydį Europoje didžioji tuja. Spėjama, kad ji buvo pasodinta tuo pat metu, kai statyta girininkija, tad tujai dabar apie 110 metų. 2012-aisiais jos aukštis siekė 19,5 metro.

O grįžtant prie Nemuno deltos regioninio parko ir Šilutės miškų urėdijos draugystės, V. Aužbikavičius pabrėžė, jog urėdija ir iš savo lėšų parko teritorijoje yra įgyvendinusi keletą projektų. Vienas pavyzdžių – Kintų girininkijos teritorijoje palei marias įrengtas pažintinis takas, kuris yra išties gausiai lankomas.

„Žinoma, jį rengdami derinomės su parku: jo direkcija siūlė, ką reikėtų įrengti, į ką reikėtų atkreipti lankytojų dėmesį, ką tame take lankytojams parodyti – kas čia saugoma ir saugotina, turint omeny, kad takas eina ir per Ventės rago kraštovaizdžio draustinį, – žodžiu, derinome akcentus. Ir man pačiam, asmeniškai, tikrai džiugu, kai matau, kiek daug svečių aplanko šį taką: ir pėsčiomis pasivaikšto, pasigrožėdami atsiveriančiais marių ir Kuršių neriją vaizdais, ir dviračiais pramina, važiuodami į vieną garsiausių ir gausiausiai lankomų pamario objektų – Ventės ragą“, – sakė Šilutės miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas V. Aužbikavičius, pažadėjęs kartu su Nemuno deltos regioninio parko ekologu R. Kubiliumi dar papasakoti apie didžiausią pastarųjų metų bendrą projektą – Aukštumalos aukštapelkės atkūrimą.

Marija Skiauterytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *