Užaugę su „Girinio taku“ miško neužmiršta

Išmestų padangų miškuose daugėja – miškininkai surinko rekordinį jų kiekį
10 liepos, 2020
Vištyčio vėjo malūnas vėl suka sparnus
13 liepos, 2020

Užaugę su „Girinio taku“  miško neužmiršta  

Jeigu ne pandemija, šį pavasarį krekenaviškiai būtų minėję vaikų susibūrimo girininkijoje dvidešimtmetį. Tiek metų šio krašto moksleiviai draugauja su Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio Krekenavos girininku Jonu Leika. Apie ilgą draugystę su miškininkais gali pasakoti ir Miežiškių pagrindinės mokyklos mokytoja Vaida Sarapienė. Abi istorijas labai lengva sujungti į vieną ir klausimo, kodėl žinyboms jaunųjų miškininkų būreliai nerūpi, o jie vis vien gyvuoja –  nekyla:  Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mokytoja Auksė Leikienė girininko žmona, o Vaida  –  Pyvesos girininkijos girininko Valentino Sarapo žmona.

Sujungė – „Girinio takas“

Prieš dvidešimt metų, kai dar niekas nežinojo apie Europos Sąjungos pinigus, o ir Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške prie Linkavos upelio dar nebuvo įrengtas mokomasis pažintinis “Girinio takas”, skirtas susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, svarbiausiomis miškininkystės sąvokomis, jau tuomet aplinkinių kaimo mokyklų mokiniai važiavo, ėjo į mišką rinkti šiukšlių, kelti inkilų, pasigrožėti medžiais bei paukščiais.

„Tyliai ramiai viską darydavom, – prisimena vienas iš didžiausių entuziastų ir tako rengėjų, dabartinis Krekenavos girininkas J. Leika.  – Ir dabar tą patį darome – estafetes, stumbriukų krikštynas… Egzistuojame natūraliai, kaip ir gamta. Su “Girinio taku”  jau užaugo vaikai, baigė mokyklą, bet miško neužmiršta. Saugo, o ir šiuklšlių kasmet vis mažiau randame. Visi savi – daugiausia Auksės mokiniai“.

 Maironio suolelis ir akmuo Rapolas

Varnakalnis žavi ne tik gamtos grožiu. Eidamas Linkavos krantu gali prisėsti ant Maironio suolelio. Ant jo išraižyti poeto žodžiai: ”Kas tą suolelį aplankys, tai rankai ačiū pasakys, kuri suolelį tašė, kalė. Čia taip malonu ir ramu, pripildo paukščiai čiulbimu, tą žalią, be pastogę salę…”

Linkavos upelyje guli ir akmuo Rapolas  – 14,54 m apimties, 2,55 m aukščio, 5,14 m ilgio ir 4,18 m pločio. Jį patogu pasiekti iš Krekenavos girininkijos kiemo. Manoma, kad Rapolu jis pavadintas žemės, kurioje jis stūkso, šeimininko vardu.

Buvę Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos moksleiviai, draugaujantys su girininko žmona mokytoja A. Leikiene, sako, kad praėjęs „Girinio taku“  ir viską susidėjęs į galvą, jau galėtų būti miškininku…

Daugelį metų praleidęs miške J. Leika ne vienam kartoja svarbiausią taisyklę, kad žvėrys girdi ir mato geriau nei žmogus. Girininkas kalba, kad miškininkai paprastai dirba ne sau ir net ne savo vaikams ar anūkams.  Anot Jono, čia nieko nepasivaikysi: miškas auga ramiai, solidžiai, iš lėto, o neturinčių kantrybės ir laukiančių greito rezultato giria nemyli. „Dabar jau sulaukiu svečių – suaugusių vaikų, kurie čia nuolat lankėsi, jie ateina pažiūrėti, kaip per dvidešimt  metų paaugo medžiai, pasikeitė ir pats miškas“, – džiaugiasi  pašnekovas.

Vidutiniškai miškas auga 80 metų, ąžuolas – per 150 metų, pušis, eglė –  daugiau nei šimtmetį. Girininkas teigia, kad  dabar prižiūri tą, ką paliko proseneliai, o duoklę atiduos tiems, kas gyvens po jo. Miškas klaidų neatleidžia – nukirtus medį reikės laukti dešimtmečius kol jo vietoj užaugs kitas.

Nuo vieno rajono krašto iki kito

Paklausti apie Miežiškių pagrindinės mokyklos mokytoją Vaidą Sarapienę jos kolegos visai nenustemba: “Oi, mūsų Vaida visur suspėja – ir mokykloje, ir bendruomenėje.. Puikus žmogus, charizmatiškas“, – vardija. Tad visai nenuostabu, kad ir pulkai moksleivių iš Miežiškių bei Paliūniškio mokyklų lekia ten, kur tik mokytoja pasiūlo. „Dalyvaujame įvairiausiuose konkursuose, mokslinėse konferencijose, vykdome projektus, sodiname mišką, šeriame žvėrelius, keliame inkilus, važiuojame į gyvūnų prieglaudą, vežame kačiukams ir šuniukams maistą“, – aiškina mokytoja ir  prisipažįsta, kad sunku net išvardinti, ką jie veikia ir siūlo pasižiūrėti jų sukurtuose miško mylėtojų būrelių puslapiuose.

Atsidaręs Miežiškių ar Paliūniškio mokyklų puslapius tikrai gali nustebti. Administruoja juos tikras profesionalas – viskas, ką veikia moksleiviai, užfiksuota nuotraukose ir  reportažuose.

Mokytoja V. Sarapienė sako, kad anksčiau visi mokiniai – nuo pirmos iki dešimtos klasės -užsirašydavo į būrelį, dabar taip jau nėra: būrin ima visus, kas tik pareiškia norą, susidomėjimą, meilę miškui ir Lietuvai.

Miežiškiečiai lesina paukštelius
Miežiškių JMB Euguliukai akcijoje “Baltasis badas”
Miežiškių JMB Eiguliukai gamtos mokykloje
Miežiškiečiai kelia Miežiškiuose inkilus
Miežiškių JMB Eiguliukai konferencijoje
Miežiškių JMB Eiguliukai po inkilų kėlimo.JPG
Miežiškių JMB Eiguliukai sodina mišką su Raguvos miškininkais
Miežiškių JMB konkurse MIško draugas apdovanojimuose.
Paliūniškiečiai lesina paukštelius
Paliūniškio JMB Gamtos bičiuliai po inkilų kėlimo su Pyvesos girininku
Paliūniškio JMB Gamtos bičiuliai akcija “Baltasis badas”
Paliūniškio JMB konkurse MIško draugas apdovanojimuose
Paliūniškio JMB stumbryne

Rūta Steponaitytė