Užteks galąsti pjūklus – miškai ne tik ekonomika

Užteks galąsti pjūklus – miškai ne tik ekonomika

Žalieji švenčia nors ir mažą, tačiau reikšmingą pergalę kovoje už Lietuvos miškų apsaugą. Seimas po pateikimo pritarė Lietuvos žaliųjų partijos Seimo nario Lino Balsio siūlymui drausti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose. Deja, neabejoju, kad kliūčių dėl tolesnio šio projekto tobulinimo bei galutinio priėmimo nestigs.

Kai kuriems parlamentarams jau dabar atrodė, kad toks sprendimas turi būti vertinamas ne tik Vyriausybės, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnybos. Džiugu, kad į šį klausimą žiūrima taip rimtai. Tai iš tiesų jautri ir reikšminga tema, tačiau ar tokie siūlymai nėra tik bandymas kišti pagalius į ratus – visuomenės akyse siekį išsaugoti Lietuvos miškus apipinti korupciniais atspalviais ar „tarnavimo išorės priešams“ motyvais ir tokiu būdu stabdyti pataisų priėmimą? Tai primena valstybinių miškų valdymo reformos scenarijų, kai iš pradžių miškininkai ir visi miškų sistemos darbuotojai buvo apdrabstyti purvais bei paversti vagimis. To pakako, kad reforma imtų slysti lyg per sviestą. Panašu, kad situacija ima kartotis, o kad nestigtų laiko purvų drabstymams, balsavimas dėl galutinio pataisų įteisinimo, atidėtas iki gruodžio 4 d. Tad svarbiausias klausimas, kiek per daugiau nei du mėnesius suinteresuotieji saugomose teritorijose dar spės iškirsti miškų?

„Valstietiška“ miškų valdymo politika

Kai žalieji, atstovaujantys šią ideologiją, politiniame lygmenyje siekia realiai spręsti kylančias aplinkosaugos problemas, „valstiečiai“ priiminėja aplinkosaugos vertybėms visiškai prieštaraujančius sprendimus. Pavyzdžiui, 6 proc. padidina valstybinių miškų kirtimo normą. O kai bandoma ištaisyti jų nekompetencijos, o galbūt net piktavališko interesų atstovavimo klaidas, jie suskumba švaistytis įvairiausiais kaltinimais, nepateikdami jokios racionalios argumentacijos. Verčiau pasirūpintų nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir žemės reforma, dėl kurios daugiau nei 150 tūkst. ha miškų neturi nei valstybinio, nei privataus šeimininko. Taip pat galėtų aktyviau išnaudoti galimybes želdinti ir įveisti mišką žemės ūkiui netinkamose teritorijose.

Ne paslaptis, kad iš miško retinimo, jaunuolynų ugdymo nukirsta mediena nėra panaudojama, ji paliekama miške supūti, nes tai ekonomiškai neapsimoka. Galbūt reikalingos paramos programos, kurios leistų tokią medieną panaudoti ir tokiu būdu prisidėti prie plynų kirtimų mažinimo? Be to, ypač svarbu spręsti neapdirbtos medienos masinio eksporto problemą. Juk didžioji dalis apvaliosios medienos eksportuojama į kitas šalis – Lietuva nepatenkintų visos Europos poreikių, net jei kirtimų norma didėtų 66 proc.. Dėl to būtina ieškoti kitų sprendimų. Akivaizdu, kad alternatyvos miškų kirtimo normos didinimui nėra pakankamai apsvarstytos ir įvertintos – eilinį kartą nueita lengviausiu keliu.

Žmonių, kurie parašu patvirtino nepritarimą didinti valstybinių miškų kirtimo normą, jau arti 20 tūkstančių, viešoji erdvė verda nuo diskusijų ir visuomenės pasipiktinimo, tačiau valdantieji ir toliau nesiima reikiamų veiksmų. Visuomenininkai net kreipėsi į teismą skųsdami tokį Vyriausybės sprendimą. Deja, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė spręsti skundą, nes pagal kompetenciją tai turėtų atlikti Konstitucinis Teismas.

Jei visuomenininkai nenusileis, diskusija būtent persikels į jį. Kur kas paprastesnis ir visiems naudingesnis kelias būtų pačios Vyriausybės nutarimas tenkinti visuomenės prašymą atšaukti priimtą sprendimą dėl  valstybinių miškų kirtimo normos didinimo. Tokią peticiją mes įteikėme   Vyriausybei. Netrukus paaiškės, ar valstybės aukščiausiems pareigūnams visuomenės nuomonė bent kiek rūpi. Juk Seimui pakako blaivaus proto pritarti siūlymui, kad būtų draudžiama  plynuosius kirtimus vykdyti saugomose teritorijose, tačiau žiūrėsime, kokiu keliu pasuks Vyriausybė, ar  visuomenės noras matyti brandžius ir turtingus Lietuvos miškus bus išgirstas?

Kortas atskleistų nepriklausomas ekspertinis vertinimas

Žmonės mato išdarkytus ir plynais laukais paverstus miškus, tačiau valdantieji ir toliau kartoja – medienos tūrio prieaugis didėja, medžiai pasiekė brandą, tad laikas galąsti pjūklus. Tačiau tokį  vertinimą kritikuoja net kai kurie miškininkai. Natūralu, kad visuomenei kyla dar daugiau klausimų, pavyzdžiui, kaip prieaugis yra apskaičiuojamas? Ar tai daroma tinkamai? Tad jei esate tokie užtikrinti, kad žmonių akys klysta ir valstybiniai miškai net ir padidinus kirtimų normą bus naudojami racionaliai, inicijuokite nepriklausomą, metodologiškai teisingą ekspertinį miškų būklės vertinimą, kuris visas kortas atverstų ant stalo. Tyrimas atsakytų į visiems  nerimą keliantį klausimą – tai koks gi tas tikrasis miškų prieaugis ir kokio masto kirtimai gali būti pateisinami?

Šiuo metu Vyriausybės sprendimas remiasi siauru požiūriu, aprėpiančiu tik ekonominę perspektyvą. Žinoma, medienos pramonei atrodo racionalu nukirsti brandų amžių pasiekusį medį, tačiau kaip sprendimas 6 proc. padidinti valstybinių miškų kirtimo normą paveiks aplinką? Miškai atlieka ne tik ūkinę funkciją, jie prisideda prie klimato kaitos stabdymo, lemia geresnę oro kokybę, yra neatsiejami nuo emocinės visuomenės gerovės bei kitų funkcijų, tad priimdami miškų ateičiai svarbius sprendimus turime mąstyti plačiau. Miškai nebus valdomi tvariai, jei ekonominis požiūris užgoš visą kitą miškų naudą.

Pagaliau laikas pradėti dialogą su visuomene: tinkamai informuoti apie planuojamus kirtimus, aiškiai nubrėžti ribas, kas yra saugoma, o kur prasideda miškų ūkio ribos. Šiuo metu atrodo viskas susipynę – ūkininkavimas vyksta beveik visuose Lietuvos miškuose, net saugomos teritorijos, pasirodo, ne tokios jau ir saugomos, kai jose legaliai kertama plynai. Būtina užtikrinti, kad  visuomenė būtų įtraukta į sprendimų priėmimą, ypač kai kirtimai gali tiesiogiai įtakoti  bendruomenes ir lemti jų gyvenimo kokybę.

Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas