V. Cemnolonskas  – miškų urėdas, pralenkęs laiką

23 lapkričio, 2018
Europarlamentarai siūlo dosniau finansuoti Ignalinos AE uždarymą
23 lapkričio, 2018
Kiek gyvena medžiai?
24 lapkričio, 2018

V. Cemnolonskas  – miškų urėdas, pralenkęs laiką

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, buvęs ilgametis Biržų miškų urėdas, vėliau –  Lietuvos miško
savininkų asociacijos (LMSA) Biržų skyriaus pirmininkas, bajorų palikuonis Visvaldas
Cemnolonskas giliai ir ilgam įmynė pėdas Biržų krašte. Sulaukęs garbingo amžiaus,
persvėrusio jau 85-metį, miškų ūkio veteranas ir dabar dar negaili patarimų privačių miškų
savininkams, kitiems kolegoms, o jo kažkada atlikti novatoriški, laiką pralenkę darbai ir
šiandien puikiai tarnauja žmonėms pavyzdingai sutvarkytoje Biržų girioje. Urėdo iniciatyva ji
buvo išvaduota iš pelkynų ir šlapynių, o kartu su melioracija tapo visur itin patogiai prieinama
skersai išilgai ją kertančiais žvyruotais keliais bei sankasomis.

Žiupsnelis statistikos iš kelių tiesimo istorijos

Miško kelių tiesimas su melioracija Biržų krašto miškuose prasidėjo 1958 m., būtent po to, kai
1957-ųjų rudenį pagal paskyrimą į Spalviškių girininkiją, statytą dar grafo Tiškevičiaus laikais,
atvyko tuometinės LŽŪA absolventai Leokadija ir Visvaldas Cemnolonskai.

Biržų miškų urėdija buvo įsteigta po Pirmojo pasaulinio karo, 1947 m. įkurtas Biržų miškų ūkis,
vėliau vėl pertvarkytas į urėdiją. Didžiausias miško masyvas – Biržų giria (16 770 ha), joje
įsteigti Spalviškių ir Latvelių botaniniai draustiniai, kertinės miško buveinės, saugoma
1863 m. sukilimo dalyvių mūšio vieta bei kapinės, kiti objektai.

“Tapus Biržų miškų ūkio vadovu, man teko perlaužti žmonėms protus, kad reikia daryti
kapitalinius darbus – sausinti miškus, tiesti kelius, įrengti veiklai reikalingą infrastruktūrą”, –
teigia V. Cemnolonskas. Jau per pirmąjį dešimtmetį miško kvartalų vaizdas labai pasikeitė –
1973 m. bendras kelių tinklas peržengė iki tol neregėtą ribą: 100 ha miško teko 1 km kelio.

Kelių tiesimas intensyviai tęsėsi iki pat 1990-ųjų. Iki tol buvo nusausinta beveik 20 tūkst. ha
miškų. Iš viso 1957- 2009 m. Biržų urėdija nutiesė 705 km ūkinių kelių. 1995 m. urėdijos
miškuose keliai su dirbtine danga sudarė 485 km, gerai prižiūrimi gruntiniai keliai – 628 km, o
įskaitant ir bendro naudojimo kelius, einančius per urėdijos miškus, iš viso buvo 1157 km gerų
kelių (1,93 km /100 ha). Taip pažanga ir nauda įtvirtinta ilgam – krašto miškai iš sunkiai
prieinamų tapo lengvai pasiekiami įvairiu metų laiku, yra patogūs ne tik medienai išgabenti ar
priešgaisrinei apsaugai, bet ir už girios esančių atokių vietovių gyventojams, kitiems miško
lankytojams.

Cemnolonskų protėviai susiję su Radvilomis

Cemnolonskas, anot net 41,5 metų Biržų urėdijoje išdirbusio urėdo, – ”cemno” šaknį turinti
pavardė. Kokia jos istorija ir kaip ji atsirado Biržų krašte?

“Mūsų protėviai Cemnolonskai čia gyveno ir dirbo nuo Radvilų laikų. Pasakyti detaliau negaliu,
nes išsamios informacijos neturiu, tačiau tiriant nustatyta, kad Cemnolonskai gyveno ir turėjo
žemės apie Papilį bei tarnavo didikams Radviloms”,- bajorišką šeimos kilmę aiškina ponas
Visvaldas. Pats Papilio miestelis minimas nuo 1541 m., kai didikai Radvilos ant Zomkelio kalno
pasistatė rūmus – Papilio dvarą, o aplinkinės jų valdos buvo turtingos miškais.

Pasak V. Cemnolonsko, seniau šeimos buvo didelės – jo giminėje buvo ir miškininkų, ir
inžinierių, ir kitų garsių žmonių, pavyzdžiui, vienas Cemnolonskas 1922 m. prižiūrėjo Likėnų kurorto                                                                      statybą, kitas – buvo teisininkas ir pan. Esą tų Cemnolonskų Lietuvoje yra kelios
dešimtys ar daugiau bei vienaip ar kitaip jie susiję, nors pavardė kartais yra ir Cemnalonskas ar
Cemnolonskis. Raidė šaknyje ar galūnė priklausė nuo laikmečio bei bažnyčios knygas tvarkiusio
tarno raštingumo. Tas pats ir su vardais, jų paprastai būdavo du – vienas būtinai šventas, o
namuose jau šaukdavo, kaip patogiau.

“Mano senelis Petras, atrodo, buvo eigulys, o tėvas Jonas prieškaryje tvarkė Lietuvos miškus ten,
kur jam pavesdavo, 1932 m. – taip pat ir Biržų rajone. Močiutė buvo Barbora Germanaitė, ar
pavardė susijusi su tautybe, nežinau – ji gimė ir augo Pumpėnų krašte, o tas pakraštys buvo šiek
tiek vokiškas, šiek tiek latviškas. Mama Valė Eleonora buvo išsilavinusi, labai muzikali, mokėjo
skambinti pianinu, groti kitais instrumentais. Lietuvai tapus savarankiška, Miškų departamento
miškotvarkos kontora buvo atkelta į Panevėžį – joje dirbo tėtis, o mama augino mane ir trejais
metais jaunesnį brolį Rimantą”,- pasakoja V. Cemnolonskas.

Lietuvą okupavus rusams, visi miškotvarkos specialistai 1940 m. buvo perkelti į Vilnių, kur
persikėlė ir šeima, o Visvaldas pradėjo lankyti pradinę mokyklą Žvėryne. Prasidėjus karui, namą
prie Žvėryno tilto, kuriame gyveno miškininkai, vokiečiai subombordavo. “Viena bomba sprogo
mūsų valgomojo kambario viduryje, laimei, mūsų ten nebuvo. Bomba išvertė namo pertvaras,
bet neuždegė, ugnį pavyko užgesinti. Mes tuo metu buvome Varėnoje, nes tėvas tą karo pradžios
vasarą buvo komandiruotas tvarkyti Varėnos miškus”,- prisimena pašnekovas.

Cemnolonskų šeima šiaip ne taip grįžo į Vilnių, bet darbo čia jau nebuvo, nes vokiečiai
miškotvarką nutraukė. 1945 m. Lietuvoje buvo įkurti trys miškų ūkio gamybos trestai, kurie po
poros metų panaikinti, o prie įsteigtos Miškų ministerijos vairo stojo Algirdas Matulionis – jis
ėmė formuoti panašią jo pirmtako Povilo Matulionio 1919 m. sukurtą strūktūrą.

Jonas Cemnolonskas pasiprašė dirbti arčiau tėviškės – į Piniavą, netrukus ši maža urėdija buvo
sujungta su Panevėžio. “Mama dirbo rusų vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, o
tėvas – Panevėžio urėdijoje miškų inžinieriumi, aš su broliu mokiausi vidurinėje, ją baigęs įstojau
studijuoti miškininkystės į LŽŪA, dabartinį ASU. Miškininko inžinieriaus diplomą gavau 1957
m. pavasarį. Mane paskyrė į Biržus, į Spalviškių girininkiją, kur atvykau su žmona Leokadija,
savo kursioke”,- apie savarankišką nelengvą pradžią kalba buvęs urėdas.

Girininkijos namas buvo visiškai supuvęs, per stogą lijo, per langus ir sienas vanduo bėgo
upeliais. “Mes gyvenome toje sugriuvusioje girininkijoje ir iš pradžių nieko negalėjome pakeisti,
nes vyravo požiūris esą pats girininkas tegul su urėdu kariauja bei tvarkosi. Galų gale mes
įsigijome gaterį – mašiną rąstams ir tašams pjaustyti, o Spalviškių kaime atsirado žmogus,
galintis dirbti su lokomobiliu, kuris vilko tą mašiną. Su vietiniu kalviu šią techniką pritaikėme
lentelėms pjauti. Tai pjovėme medžiagą girininkijos remontui, iš pradžių suremontavome stogą,
kitąmet – palanges. Laimė, urėdas tam netrukdė, bet kai jau galėjome daugmaž normaliai
gyventi, atėjo įsakymas perkelti mane urėdu į Biržus”,- karjeros vingį mena V. Cemnolonskas.

Urėdiją įkūrė karvių ganykloje

Kur kūrėsi urėdija, tuomet stūksojo tik vienas pastatas ir plytėjo akmentuotos karvių ganyklos,
kuriose ganėsi 200 miesto gyventojų karvių. Jaunas vadovas plyname lauke iš pradžių pastatė
vieną namuką, po to – dabartinę kontorą, medienos cechą, mechanines dirbtuves, garažus, be to,
kilo gyvenamieji namai specialistams, kūrėsi medelynas, gražėjo urėdijos aplinka.

Urėdo teigimu, statyti buvo labai sunku, nes trūko gelžbetonio, kitų medžiagų, ribojo limitai. Bet
degantis idėja V. Cemnolonskas rankų nenuleido, susirado gerų draugų Vilniuje remonto treste,
kuris darė remontus ministrams bei kitiems vadams. Bet trestas stokojo lentų, tad suderėta dėl
mainų. Urėdija įsirengė dar vieną medienos pjovimo cechą, nes sąjunginė valdžia rekomendavo
juos statyti ir pjauti medieną iš lapuočių, ruošti malkas, gaminti lenteles, įvairius blokelius ir
kitus dirbinius, kurie tiktų ir eksportui.

“Mes radome pirkėjų Latvijoje, eksportavome į jų fabrikus lentas, padėklus bei kitus
pusfabrikačius, dalį keitėme į mašinas medienai vežti, sunkvežimius. Dėl statybinių medžiagų
panašių reikalų turėjome ir su rusais, baltarusiais, išnaudojome visas galimybes Lietuvoje”,-
teigia buvęs urėdas.

Milžiniški sausinimo ir kelių tiesimo mastai

Anot V. Cemnolonsko, jam urėdijoje reikėjo padaryti milžinišką darbą – nusausinti didžiulius
miško plotus. Buvo iškasta 1,5 tūkst. km griovių, išrauti kelmai, privežta kalnų kalnai žvyro.
Darbams reikėjo parengti projektus, susirasti rangovų.

“Mes kasėm dieną naktį, rangovus vežėmės iš Panevėžio ir kitur, varėmės avansu į priekį – metų
gale būdavo net apie pora milijonų rublių neapmokėtų sąskaitų, bet susitarta su Miškų
ministerijos vyrais, kad kita ministerija tuos statybos darbus apmokės. Pati urėdija niekada
nebūtų uždirbusi tiek pinigų, kad įstengtų nutiesti 700 km žvyruotų kelių”,- teigia šių darbų
iniciatorius.

Dažnai teko sukti galvą, kaip apeiti popierizmą ir biurokratinius reikalavimus – vėl gelbėjo
intuicija, atkaklumas, pažintys, gudravimas sovietinėmis instrukcijomis, kviestinė medžioklė…

“Reikėjo parengti projektą ir patvirtinti Miškų ministerijoje, o projektuoti teisę turėjo tik
Projektavimo institutas, bet to ėmiausi pats. Generalinė miškų urėdija į tai žiūrėjo jau paprasčiau,
nesismulkino matydama, jog darome gerą darbą. Aš atvežiau iš Maskvos instrukciją, kad miško
ištraukimo poreikiams galima statyti darbininkų gyvenvietes ir tiesti kelius medienai išvežti. Kai
padėjau ant stalo šią instrukciją, visi revizoriai ir bankai nuo manęs atšoko. Tiesa, bankas man
galėjo pridaryti nemalonumų dėl ne pagal tą eilutę panaudotų lėšų, laimė, padėjo tuometinis
finansų ministras Romualdas Sikorskis, su kuriuo buvome pažįstami. Susidėjau projektus į
portfelį ir paprašiau audiencijos. Ministras pažiūrėjo į popierius ir ranka užrašė banko vadovybei
– “Palikite Biržų urėdiją ramybėje”. Taip pats vėl rengiau projektus ir juos tvirtinau – kelininkų
vadovėlius buvau išstudijavęs dar studentas”,- istoriją pasakoja p. Visvaldas.

Jo įsitikinimu, gyvenime viską lemia iniciatyva ir žmonės, su kuriais dirbi. Bet patikimų
specialistų, sąžiningų darbininkų itin trūko, tad juos viliojo būstais, geromis darbo sąlygomis,
įvairia kita parama. Pagaliau Biržų urėdija tapo pavyzdinė. Gandas nusirito net iki Maskvos,
sąjunginės miškų ministerijos. Jos ministras net pasiūlė Biržų urėdui tapti jo patarėju ar
pavaduotoju, vėliau galbūt net ministru. Žadėjo Maskvoje ir butą, ir darbą žmonai, mokslus
visoms trims dukroms. “Bet aš išskridau namo, nes daug darbų dar laukė čia, be to, buvo
rizikinga užsiimti Gorbačiovo “perestroika”,- šypteli Lietuvos patriotas.

Patirties sėmėsi iš savų profesorių

Iš ko mokėsi ir iš kokios šalies miškų tvarkymo patirties sėmėsi Biržų urėdas? Anot jo, jis labai
daug mokėsi iš protingų žmonių, kurie jam dėstė – profesorių Povilo Jankausko, Tado
Ivanausko, Simono Pileckio, labai daug patarė akademikas Leonardas Kairiūkštis, su kuriuo
bendravo šeimomis, juk jis – vaikščiojanti enciklopedija. Didelis autoritetas buvo ir krikštatėvis

Jonas Vilčinskas, garsus Smetonos laikų miškininkas, prof. Povilas Matulionis, dėl daugelio

dalykų nuolat tartasi su geru draugu prof. Antanu Juodvalkiu ir kitais.

Išlaikyti rajone aukštos kvalifikacijos žmones, V. Cemnolonsko teigimu, buvo be galo sudėtinga,
bet urėdija mokėjo daugiau nei miškininkams leido instrukcija – pasinaudota statybos
normatyvais, o užtarimo ieškota Vilniuje.

“Dabar taip pat labai daug beprasmiškų formalumų, iš urėdų atimta teisė patiems spręsti, o
tenkinti žmonių poreikius trūksta elementaraus žmogiškumo. Štai vokiečiai ypač skatina urėdų
iniciatyvą, kaip geriau tvarkytis ir parduoti medieną”,- pažymi veteranas. Jis apgailestauja, kad
po Nepriklausomybės atkūrimo daug žmonių atsisėdo ne į savo kėdę, iš jų ir vadovauti
miškininkams.

Savo mišką atidavė vaikams

V. Cemnolonskas iš tėvų paveldėjo kelis gabalus miško ir iš savo, brolio bei žento plotų sulipdė
beveik 19 ha, bet juos reikėjo padalinti keturioms šeimoms. Dabar jis savo miško neturi –
atidavė vaikams.

Išėjęs į pensiją urėdas ėmėsi darbo su privačių miškų savininkais, jų rajone atsirado apie 4 tūkst.,
Pasvalyje – apie 2,5 tūkst. “Pasitarėme su LMSA pirmininku A. Gaižučiu ir pradėjome kas
savaitę organizuoti kursus, kas žinotina miško savininkams – be pinigų. Bet mano tikslas buvo
padėti žmonėms sutvarkyti dokumentus, paaiškinti, kaip paruošti dirvą, kokius pasirinkti daigus,
kas gali jų parduoti ir pan. Tapau konsultantu ir dabar dar tuo užsiimu”,- pažymi p. Visvaldas.

Jam pačiam arčiausiai širdies – ąžuolas, nors ilgai reikia jį auginti. “Medžiai taip pat serga, mano
atmintyje Lietuvoje žuvo visos guobos, kurias anksčiau kiekvienas ūkininkas augino vežimo
ašims ar ratlankiams, nes guoba turi savybę spyruokliuoti. Žmonės naudojo daug medienos savo
reikmėms bei augino medžius ir sodybose”,- primena jis.

Miškų ūkis jam buvo ir tėvas, ir motina

Taip kalba apie Biržų urėdą jo bičiuliai. “Jam labai svarbus buvo įmonės prestižas, jis visiškai
buvo atsidavęs idėjai, kaip pažangiai ūkininkauti miške žvelgiant 20-30 metų į priekį. Per tą
užimtumą ir begalinį pasiaukojimą darbui kartais nukentėdavo ir šeima – jai per mažai likdavo
laiko, nes miškų ūkis jam buvo ir tėvas, ir motina”,- teigia ilgametis veterano draugas Seimo
narys Viktoras Rinkevičius.

Su p. Visvaldu jis susipažino prieš 40 metų, kai dirbo Pasvalio rajono susivienijime „Žemės ūkio
technika“ – tuomet Pasvalio krašto miškai priklausė Biržų urėdijai, o bendravimas dar sustiprėjo,
p. Viktorą 1980 m. paskyrus Biržų „Žemės ūkio technikos“ valdytoju, po penkerių metų – šio
rajono žemės ūkio valdybos viršininku, po to – rajono vykdomojo komiteto pirmininku.

“Abu buvome didelių rajono įmonių vadovai, turėjome nemažai bendrų reikalų. Visvaldas
pakvietė mane medžioti ir to mokyti, artimai susidraugavome ir šeimomis, kartu leisdavome
laisvalaikį. Iki šiol draugystė nenutrūko, be to, kai įsigijau miško, man reikėjo jo patarimų, kaip
tvarkytis, kur kirsti, ką sodinti. Be tokio profesionalo aš galbūt net nebūčiau ėmęsis
miškininkystės. Mus sieja ir dvasiniai saitai”,- tikina Seimo narys.

Kaip vadovas, esą jo bičiulis buvo labai aktyvus, gabus, reiklus, pažangus, ištempė ir prijungtą
Pasvalio miškų ūkį. Jo požiūris daug kam buvo neįprastas, atrodė – nesąmonė, net neatėjo į
galvą, kokia tai pažanga ir kad savikaina ateityje atsipirks.

“Žmogus buvo atkaklus, tvirtai gynė savo nuomonę, buvo ir geras diplomatas, turėjo daug
mokslo draugų, kurie palaikė jo idėjas ir padėjo, patarė, kaip rengti projektus bei juos
įgyvendinti, gauti finansavimą, technikos ir visa kita. Tačiau jis nemėgo melo, dirbtinio
meilikavimo, tad ir vietos valdžiai nepataikavo, net kildavo konfliktų, bet urėdija pagelbėjo
kolūkiams, mokykloms, įstaigoms, dėl to Biržuose urėdas buvo ypač gerbiamas”,- akcentuoja V.
Rinkevičius.

Miškininkystės vadovėlių ir monografijų bendraautoris, miškininkų konsultantas įvairiais
ugdomųjų ir pagrindinių kirtimų klausimais prof. Antanas Juodvalkis pažymi, kad vadovauti
Biržų miškų ūkiui V. Cemnolonskas paskirtas gana jaunas bei darbų ėmėsi labai energingai.

“Svarbiausias jo nuopelnas, galima ir dabar paminklą pastatyti, kad šlapią Biržų girią
nusausino, įrengė kelių tinklą, įvedė naujas, tais laikais nebūdingas Lietuvos miškams kirtimų
technologijas, sutvarkė valksmų sistemą ir kt. Tais laikais tai buvo pavyzdinis šalies miškų ūkis.
Kai dėsčiau apie kirtimus, vežiau studentus parodyti Biržų girią kaip išskirtinį objektą”, –
pasakoja profesorius ir priduria, jog puikiai pamena, kai p. Visvaldas ruošėsi išeiti į pensiją ir
pasakė: “Aš ramiai galiu eiti ilsėtis, nes man išėjus iš urėdijos dešimt metų naujiems vadovams
problemų nebus, nes viskas sutvarkyta iki smulkmenų”.

Prof. A. Juodvalkio teigimu, V. Cemnolonskas įgyvendino pažangias Lietuvos miško
mokslininkų ir savo idėjas, buvo iniciatorius, novatorius bei labai gerbiamas, nekonfliktiškas
žmogus, nes gyveno kiekvieno komandos nario rūpesčiais, rūpinosi buitimi ir darbo sąlygomis –
visais atžvilgiais buvo išskirtinė šalies miškų sistemos asmenybė.

Profesoriaus ir p. Visvaldo bičiuliulystė tęsiasi ir dabar – beveik kas savaitę susiskambina, aptaria
urėdijų reformą, dėl kurios skauda širdį, kitas temas.

Tradiciją tęsia anūkas

Nors V. Cemnolonskas apgailestauja, kad “neturime šalies plėtros plano ir programos, ką
darysim rytoj, ką pirksim, ką parduosim, iš jos ir miškų ūkyje”, vis dėlto dėl savo šeimos
tradicijų programos jis gali būti ramus. Vienas iš keturių jo anūkų Tadas Maruška – miškų
inžinierius, šiuo metu vadovauja VMU Biržų regioninio padalinio medelynui, galbūt miškininko
profesiją pasirinks ir proanūkiai, kurių kol kas auga trys.

Trijų Cemnolonskų dukrų likimas susiklostė skirtingai – jauniausia Valda su šeima gyvena
Vokietijoje, vidurinioji Dalia plunksną miklina Biržų laikraščio redakcijoje, o vyriausioji Lina,
dirbusi Biržų ligoninėje gydytoja ir užsikrėtusi hepatitu C, gaila, žvelgia iš Amžinybės.

Visas dramas ir skausmą nugludina laikas. Dabar p. Visvaldas džiaugiasi, kad esą nėra ką veikti
– jau nemedžioja, nelaiko nei šuns, nei katės, bet su žmona puoselėja sodą, daržą, šiltnamį, o ir
namuose garbingo amžiaus porai darbų apstu.

Angelė Adomaitienė

Fotografijos iš asmeninio V. Cemnolonsko ir VĮ Biržų urėdija archyvo