V. Kunigel: Lietuvos šimtmečio vasarą – ir Ūkininko skulptūra, ir pirmasis kryžius

15 gegužės, 2019
Iš naujo atrask Kupiškio rajoną
15 gegužės, 2019
Pasistengėme: ES direktyva dėl diržų skaičiaus galioja tik Lietuvos medienos vežėjams
16 gegužės, 2019

V. Kunigel: Lietuvos šimtmečio vasarą – ir Ūkininko skulptūra, ir pirmasis kryžius

Artėjant atkurtos Lietuvos šimtmečiui medžio drožėjai dar prieš metus nusprendė padovanoti 100 skulptūrų savo šaliai. Vienam iš jų, Valerijui Kunigel, 2018-ieji buvo ypač darbingi ir kūrybingi. Ne veltui – jie skirti šimtmečiui…

Plenerų, konkursų ir čempionatų metai

Garsaus medžio drožėjo Valerijaus Kunigel darbai puošia ne tik Lietuvą, bet ir kitas šalis. Jau daugiau nei dešimtmetį tobulai pjūklą valdantis menininkas savo darbais puošia gimtojo krašto bei Europos sodybas, parkus, atmintinas vietas. Skulptūras jis dažniausiai drožia iš lietuviško ąžuolo, išradingi lauko baldai – pavėsinės, suoleliai ir kiti – taip pat su skulptūromis ar drožiniais.

Pirmieji Valerijaus darbus prieš daugelį metų pamatė Rokiškio rajono Juodupės miestelio gyventojai, nes iš čia kūrėjas kilęs pats. Dabar jo darbais džiaugiasi Panevėžio apylinkių bendruomenės, Kauno rajono Akademijos miestelio gyventojai ir svečiai, lankantys Kamšos draustinį. Jame jis praėjusį rudenį dalyvavo pirmąjame medžio drožėjų plenere „100 skulptūrų Lietuvai“, o pavasarį jau dvidešimt du skulptoriai iš dešimties pasaulio šalių varžėsi Tarptautiniame drožybos motopjūklais čempionate.

Be Valerijaus neapsiėjo ir tarptautinis medžio drožėjų pleneras vaizdingame, dešiniajame Nemuno krante įsikūrusiame Netonių kaime, kuris garsėja ir skraidyklių sporto baze. Būtent šioje vietoje kūrybinis renginys skirtas legendinių lakūnų S.Dariaus ir S. Girėno žūties 85-osioms metinėms. Plenero komandos vadovas Andrius Vosyliaus vardijo, kad į Netonis atvyko trys lenkų menininkai: Stanislawas Swiderskis, Jaroslawas Cwiertnia ir Sylwia Osadców, o  Kauno rajonui atstovavo Saulius Jocius, Valerij Kunigel, Gintautas Turčinskas ir Algirdas Vaištaras.

Giminės šaknys – Juodupėje

Valerijus augo, mokėsi Juodupėje, o vasaras leisdavo pas senelį, netoli esančiame kaime. Pasak drožėjo, senelis pindavo pintines, o anūkas jam padėdavo. Paskui, kiek paaugęs, jis pradėjo drožinėti, labai patiko ir piešti, tačiau mokytis šio meno paslapčių niekur nebandė. Paauglystėje buvo viską metęs, bet po kurio laiko vėl grįžo prie savo pomėgio. Tad esąs nediplomuotas, vadinamas savamokslis kūrėjas.

Pirmosios medžio skulptūros išvydo pasaulį, kai jis įsigijo ir sumanė papuošti Juodupės sodybą. Nuo tol viskas labai greitai pasikeitė – darbą kirviu ir kaltais pakeitė modernios technologijos, augo pripažinimas. Dabar pagrindinis meistro įrankis – specialus drožinėjimui skirtas pjūklas, o jo talkininkai – specialūs šlifavimo, deginimo įrankiai. Pastarųjų įrankių jau galima įsigyti ir Lietuvoje. Beje, šią vasarą drožėjui teko dalyvauti čempionate Anglijoje, kur buvo leidžiama dirbti tik su pjūklu. Valerijus pasirinko kitą, klasikinį drožimo būdą, kai gali naudoti visus įrankius. “Man patinka nuglostyti – šlifuoti, deginti”, – prisipažįsta pašnekovas.

Skulptūros gimsta be eskizų

Valerijus sako, kad medis jam arčiausiai širdies. Patinka ąžuolas, kietas medis. Ąžuolas – ilgam: ar kryžių pastatysi, ar skulptūrą – stovės šimtą metų, nesupus. Ne veltui šis medis girių galiūnu vadinamas. Liepa švelnus, minkštas medis, gali šaukštus drožti ar mažas, kamerines skulptūrėles, kurios puoš namų vidų. Drožėjas neslepia, kad tenka negailėti tokių patarimų ir žmonėms, pageidaujantiems užsisakyti skulptūrų. Žmogus sako, kad daryk man iš liepos ar net turi tokios medienos, o Valerijus pataria: “Jei statysite lauke, greitai supus – nėra ko mėtyti pinigų vėjams, o jei po stogu – ilgai stovės”.

Skulptūros, kurios stovi lauke, kuriamos iš ąžuolo, tvirčiausio Lietuvos medžio. Viena tokia iš jų iškils ant Lietuvoje žinomo ūkininko žemių ribos. Tokį užsakymą Valerijus gavo pirmą kartą. O ir žmogaus skulptūrą drožė pirmąkart. Vis žvėreliai, gyvulėliai, fantastinės būtybės. Tiesa, ir ūkininkas ne be jų… Iškilus ąžuolinis Lietuvos sėjėjas išdidžiai beria grūdą į savo dirvą, o jį lydi šeimyną pažadinęs gaidys… Tokia štai fantazija.

Belieka tik džiaugtis, kad Valerijus kuria be eskizų, o tai, ką jam tuo momentu kužda širdis, vidinis balsas, intuicija bei diktuoja pasirinktas medis. Eskizų jam nereikia, o ir įvykdyti tokį užsakymą būtų sunkoka. Džiaugiasi ir jis pats, kad užsakovai juo pasitiki, neįspraudžia į griežtus rėmus. Pirmą kartą šią vasarą Valerijus drožė ir paminklinį kryžių, kuris stovės ant vienos šeimos kapo Krekenavos kapinėse.

Darbas iš širdies

Kaip jį suranda žmonės? Paprastai – socialiniuose tinkluose. Arba seniausiu informacijos skleidimo būdu – iš lūpų į lūpas. Apie kainas – atskira kalba. Dabar, kai pomėgis drožti tapo amatu, daro tai, ko užsakovai pageidauja. Kiek laiko užtrunka, kol sukuria vieną ar kitą skulptūrą, menininkas negali atsakyti: mažesnes trumpiau, didesnes ilgiau… Priklauso ir nuo nuotaikos, įkvėpimo ar temos. Gali vieną kartą ir per dvi dienas, neatsitraukdamas, o kitą – gal savaitę ar ilgiau. Va tik drožiamas Ūkininkas užsibuvo per vasarą prie Uliūnų. Ir skulptūra didžiulė, ir užsakymas labai nelengvas, o ir darbui reikėjo gero oro, nes trijų metrų aukščio ąžuolo daržinėn neįveši, nepastatysi, netilps…Valerijus pripažįsta ir tai, kad kurti padeda ir geri įrankiai, ir vis didesni darbo įgūdžiai.

Jis sutinka su teiginiu, kad kai hobis tampa darbu, nieko nėra geriau. Jis kuria žmonėms, kurie nori jo meninę išmonę matyti savo kiemuose, sodybose, miestelių aikštėse.

Ar jo namuose yra daug savų darbų? ”Ne, – sako drožėjas. – Aš kaip tas šiaučius – be batų… Liko tik tos pirmosios skulptūros, kuriomis puošiau sodybą…“

 

Tie pirmieji darbai ir yra brangiausi. Sau, savo širdžiai, Lietuvai pašvęstai kūrybai.

Rasa Liškauskaitė