V. Rinkevičius: “1500 ha – optimalus miško plotas pelningai ir tvariai ūkininkauti”

liepos 4, 2019
Didžiausioje šalies ežero saloje – išskirtinis parkas
liepos 4, 2019
Forestry Exhibition – “Forests: Innovation and Traditions 2019”
liepos 6, 2019

V. Rinkevičius: “1500 ha   – optimalus miško plotas pelningai ir tvariai ūkininkauti”

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, “valstietis”  Viktoras Rinkevičius – vienas iš  Miškų įstatymo pataisų iniciatorių, kuriomis siekiama  nustatyti, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įgyti bendras miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 1500 hektarų. Jo nuomone, tokio  ploto miško valda leidžia tikrai racionaliai ir pelningai ūkininkauti bei išsaugoti šeimos ūkio tradicijas ilgą laiką.

“Teko būti Švedijoje, kur pasiturinti šeima tokio dydžio plote ūkininkauja jau šimtmečius, užsiima  pirminiu medienos  apdirbimu,  turi  modernios technikos ir  lentpjūvę, tiesa, baldų negamina, bet  pelningai dirbti ir gražiai tvariai tvarkytis tiek hektarų visiškai pakanka, tai – optimali  riba”, – tikina parlamentaras.

Įstatymo pakeitimai kelią skinasi sunkiai

Miškų įstatymo pakeitimai dėl miško žemės įsigyjamo ploto ribojimo Seime kelią skinasi sunkiai – dėl to komitetuose ir plenarinių posėdžių salėje diskutuojama jau apie pora metų. Svarstymai ir iniciatyvos ypač suaktyvėjo, kai kilo aštrių diskusijų, ar nepažeidžiami įstatymai dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo, ploto ribojimo bei nepakankamos kontrolės, nors nuo 2006 m. visiems rinkos dalyviams nustatyta vienoda 500 ha įsigijimo riba bei apibrėžta, pagal kokias sąlygas ji gali būti didesnė. Tačiau miškai Lietuvoje parduodami pagal Miškų įstatymą, kuris nenumato jokių privačios nuosavybės miško ploto apribojimų. Šiuo metu kiek daugiau nei pusę šalies miškų valdo valstybė – po urėdijų reformos įsteigta jas apjungusi Valstybinių miškų urėdija, o likusiąją dalį –  apie 250 tūkst. privačių savininkų.

Dėl sparčiai superkamų ir į stambias  rankas telkiamų miškų masyvų girdisi vis daugiau nerimo gaidų. V. Rinkevičius įspėja, kad Lietuvoje miškus labai sparčiai superka kelios verslo grupės, daugiausiai užsienio kapitalo ir primena, kad jau ne pirmą kartą keliama miško ploto apribojimo iniciatyva. Įstatymo projektas po jo pateikimo Seimui prieš metus ir pavedimo jį toliau nagrinėti Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kuris, beje, siūlomoms pataisoms nepritarė, vėl atkeliavo į plenarinių posėdžių salę. Po diskusijų Seimas neseniai nepritarė Aplinkos apsaugos komiteto išvadoms ir pagal statutą nutarė perduoti projektą toliau svarstyti Kaimo reikalų komitetui.

Anot V. Rinkevičiaus, sunku pasakyti, kada jis to imsis, galbūt ilgai ir nedels, bet pati įstatymo priėmimo procedūra Seime, matyt, nusikels į rudenį.

Pataisos  –  dėl keleto priežasčių

Pataisas dėl miško žemės ploto  ribojimo, kurias be V. Rinkevičiaus, inicijuoja “valstiečiai” – aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, Virginija Vingrienė, Kęstutis Bacvinka, Audrys Šimas, Petras Nevulis, Valius Ąžuolas ir Dainius Gaižauskas, esą verta priimti dėl keleto priežasčių.

“Esu šalininkas tokio projekto dėl keleto priežasčių. Pirma, jeigu mes norime išsaugoti Lietuvą ir lietuvybę, tai būtina  puoselėti ir patriotizmą. Dabar vyrauja tendencija, kai masiškai superkami miškai, ypač iš mažų savininkų –  iš esmės tą daro didelės  užsienio korporacijos. Miško valdymas – tai kartu ir tautinis aspektas. Jei lietuvis turi miško ar kitą nuosvybę, tai savo veiklą ir gyvenimą sieja su tėvyne Lietuva, o jei viską išparduoda, tai kelia sparnus ir jam jau tas pats, kas

bus su jo žeme.  Antra – regioninė politika. Regionuose įvairius miško darbus  atlieka smulkus ir vidutinis verslas –  kerta, retina, sodina  ir pan. Tos mažos miškus tvarkančios įmonėlės jau masiškai nyksta, ypač po miškų urėdijų reformos. Iki jos kiekvienoje  urėdijos teritorijoje buvo keliolika tokių įmonėlių, jų paslaugos nebuvo labai brangios, o centralizavus  viską į vieną įmonę  ir iš centro skelbiant viešuosius pirkimus šios  įmonėlės pradėjo užsidarinėti, o žmonės išvažiuoti į užsienį atlikti tų pačių darbų – taip padidinome emigraciją”,- argumentuoja V. Rinkevičius.

Trečias dalykas, anot jo, smulkios medienos perdirbimo įmonės. “Regionuose  buvo  ir dar išlikę nemažai lentpjūvių, bet joms įsigyti žaliavos vis sunkiau ir sunkiau, o jei supirks didelės korporacijos miškus, kaip atsitiko  Latvijoje, tai žaliavų įsigyti bus dar  sudėtingiau ir tų įmonėlių, kur dirba 10-20 žmonių, neliks”,- teigia jis.

Ketvirta – nacionalinis saugumas. Nors žemė ir miškai gali būti privati nuosavybė, bet reikia nepamiršti, kad tai kartu ir valstybės turtas, nes valstybė įsikūrusi tam tikroje  teritorijoje. Dėl to privalome į procesus atsakingai žiūrėti ir iš saugumo pozicijų.

„Jei šimtais tūkstančių hektarų supirks užsieniečiai ir dar nežinia – kokie, kaip mes galėsime jaustis saugiai, be to,  miškuose vyksta ir karinės pratybos. Iš Lietuvos toliau bus išvežamas kapitalas, pelnas taip pat iškeliaus į užsienį, o mes liksime tik vergais, pjuvenų nešiotojais. Ar   taip mes pritraukiame  investicijas?  Tik pigiai parsiduodame.  Aš noriu būti šeimininkas savo žemėje, kad šeimininkai joje būtų  Lietuvos žmonės ir kad jais jaustųsi visų mūsų vaikai”,- akcentuoja V. Rinkevičius.  

Miškų įstatymo pataisos parengtos atsižvelgiant į žemės ūkio paskirties sklypų ploto vienam asmeniui ribojimą, t. y. „siekiant išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios link intensyvaus miškininkavimo, ir sumažinti neigiamą pramoninio kirtimo įtaką kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams“. Be to, nurodoma ir į Konstituciją, kad valstybė įpareigota rūpintis natūralios gamtos objektų apsauga, prižiūrėti, kad gamtos ištekliai būtų naudojami saikingai, atkuriami bei gausinami.

Pri­ori­te­tas – šei­mos ūkiui

Miškų įstatymo pataisos, jų iniciatorių teigimu, pri­ori­te­tą teikia šei­mos ūkiui, nes pagrindinę dalį miško savininkų sudaro fi­zi­niai as­me­nys, nors pa­gal valdomą miš­ko plo­tą pirmauja ju­ri­di­niai asme­nys. Būtent dėl to įsta­ty­me daug dė­me­sio skirta su­si­ju­siems as­me­nims, nes dėl jų kyla didesnė  ri­zi­ka užvaldyti miškus.

Seimo narys, miškininkas Kęstutis Bacvinka primena, kad Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se nė­ra miško ploto vienam savininkui ap­ri­bo­ji­mų, tačiau ten apie 1–1,5 tūkst.  ha yra op­ti­ma­li valda. Pavyzdžiui,  Šve­di­jo­je panašaus ploto miš­kų ūky­je puikiai tvarkosi ir pelningai ūki­nin­kau­ja kelios šei­mos kartos nuo XVIII am­žiaus. Tikimasi, kad tokia tendencija palaipsniui įsivyrautų ir Lietuvoje.

Angelė Adomaitienė