V. Rinkevičius: “Reikia atskirti ir išgryninti valstybinių miškų valdymo ir kontrolės funkcijas”

rugpjūčio 1, 2019
Miško keliai remontuojami ir prižiūrimi tinkamai
rugpjūčio 1, 2019
Antanas Hofmanas: giminės miškininkų dinastija siekia 300 metų
rugpjūčio 1, 2019

V. Rinkevičius: “Reikia atskirti ir išgryninti valstybinių miškų valdymo ir kontrolės funkcijas”

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, “valstietis”  Viktoras Rinkevičius teigia, kad  Lietuvoje valstybinių miškų valdymas išliks ir toliau neefektyvus, jei  nebus atskirtos bei  išgrynintos ūkinės veiklos ir  kontrolės  funkcijos. Tokius siūlymus jis dar  prieš urėdijų reformą teikė šalies prezidentei, Seimo pirmininkui ir premjerui, aktualumo jie, anot parlamentaro, neprarado ir dabar.  Valstybinių miškų valdymo ir kitomis įžvalgomis Seimo narys dalijasi portale  www.miskininkas.eu .

– Turite savo matymą, esate jau patyręs vilkas žemės, o kartu ir miškų ūkio srityje, nes ir pats esate šių gėrybių savininkas. Be to, anksčiau Seime buvote Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas. Kodėl, Jūsų nuomone, dėl valstybinių miškų valdymo  ir tvarkos bei darbų juose nuolat kyla karštų diskusijų bei audringų visuomenės reakcijų?  

– Manau, kad pagrindinė mūsų miškų neefektyvaus valdymo problema yra ta, jog miško auginimas, gamyba, pardavimas ir kontrolė neteisingai sudėliota – yra vienos Aplinkos ministerijos reguliavimo sferoje, t.y. ūkininkavimas ir kontrolė vienose rankose. Dėl to, manau, niekada valstybinių miškų valdyme nebus geros tvarkos, skaidrumo bei racionalaus miško naudojimo, kadangi  ir jo ūkis, ir priežiūra, apsauga ir kontrolė pavesta vienai žinybai.  Reikia atskirti ir išgryninti šias funkcijas, kartu ir atsakomybę padalinti skirtingoms institucijoms. Miškų ūkio gamybos valdymą pavesti, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijai, nes ir pats miškas auga ant žemės, o kontrolę palikti Aplinkos ministerijai. Dabar miškų ūkio gamybos ir kontrolės funkcijos dažnai dubliuojamos pačios Aplinkos ministerijos padaliniuose, be to, Valstybinių miškų urėdijai (VMU) priskiriamos kai kurios su tiesiogine veikla nesusijusios funkcijos.    

Net 20-yje ES šalių miškininkystės valdymas priklauso žemės ūkio ar bendroms žemės ūkio ir aplinkos žinyboms, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje – žemės ūkio, Belgijoje, Švedijoje, Graikijoje – bendroms energetikos ir aplinkos apsaugos žinyboms, Suomijoje – Žemės ūkio ir miškų ministerijai. Tik Lietuvoje ir Estijoje už miškininkystės valdymą yra atsakinga Aplinkos ministerija.

Kai viskas vienoje žinyboje, tai persipina ir interesai, neišdiskutuojamos nuomonės bei požiūriai dėl miškų racionalaus naudojimo ir apsaugos, o skirtumai suniveliuojami, nesistengiama išryškinti problemų ir ieškoti geriausių sprendimų, t. y. siekiama problemas užglaistyti, nekelti triukšmo…

– Kaip reikėtų praktiškai įgyvendinti tokią idėją, ar lauktų dar viena didelė reforma?

Tai nebūtų didelė reforma dėl pačios miškininkystės veiklos, o tiesiog institucinė  – reikėtų pakeisti ją reglamentuojančius teisės aktus, Valstybinių miškų urėdiją perkelti į kitos ministerijos pavaldumą, o kontrolė liktų, kaip yra dabar  – Aplinkos ministerijai. Tai tik politinis sprendimas, institucinė pertvarka, kuri neatsilieptų daugybei žmonių, nereikalautų daug veiksmų. Tiesa, reikėtų keisti nemažai teisės aktų, daugiau darbo būtų Vyriausybei, Seimui, ministerijoms paruošti projektus, juos priimti ir įgyvendinti. Norint perduoti miškų valdymą ir kontrolę skirtingoms institucijoms ir racionaliai bei skaidriai valdyti miškininkystę reikia ryžtingų sprendimų, politinės valios.

Įvyko miškų urėdijų reforma, jau prabėgo daugiau nei pusantrų metų, kaip jos sujungtos į vieną įmonę. Kaip atrodo dabartinis valdymas, ar pertvarka pasiteisino?

– Reforma buvo reikalinga ir tam visiškai pritariu, tačiau manau, kad  norimų tikslų nepasiekėme, o valstybinių  miškų priežiūra ir būklė nė kiek nepagerėjo. Matyt, ateityje ji turės tendenciją tik  blogėti – anksčiau buvo savarankiškos urėdijos, kurios turėjo daug daugiau ne tik administracinės atsakomybės, bet ir pačios tiesiogiai buvo atsakingos už viską, kas vyksta miškuose tam tikroje teritorijoje. Dabar iš jų suformuoti  regioniniai padaliniai neteko savarankiškumo, viskas reglamentuojama iš viršaus, kaip ir ką daryti –  jie tapo tik klusniais vykdytojais be teisės spręsti. Prieita iki absurdo –  VMU direktorius jiems uždraudė teikti bet kokią informaciją. Generalinio urėdo 2018 m. vasario 9 d. įsakyme dėl viešosios informacijos teikimo parašyta, kad VMU darbuotojams draudžiama teikti  informaciją viešosios informacijos rengėjams tiesiogiai telefonu ar kitomis priemonėmis. Tokiu atveju  reikia pasiūlyti jiems kreiptis į specialistą, atsakingą už viešuosius ryšius. Tad buvusių urėdijų, o dabar regioninių padalinių patyrę specialistai neturi teisės pakomentuoti ar teikti bet kokią informaciją žurnalistams. Ir tai mes vadiname viešumu, skaidrumu, kurį taip deklaravome?  Žinybinė institucija įsakymu jį visiškai apribojo. Keista,  kad internetiniame XXI amžiuje tik išimtiniais atvejais ir tik gavęs raštišką leidimą, be to, suderinęs su valdžia gali ką nors komentuoti.

Antras dalykas – kiekviena urėdija turėjo savo internetinę svetainę, kurioje pranešdavo visas naujienas, vietos žmonėms svarbius dalykus.  Jų nebeliko, dėl to viešojoje erdvėje kartu žlugdomas ir pasitikėjimas miškininkais bei jų veikla. Juk vietos svetainėje buvo daug informacijos apie esamą miškų būklę, kas kur vyksta ar reikia padaryti, apie lankomas vietas, kirtimus, stichijas, kenkėjus ir pan. To regiono gyventojams tai buvo viešumo šaltinis, ugdė pasitikėjimą ne vien urėdija, miškininkyste, bet ir valstybe. Be to, urėdijos vykdė plačią edukacinę veiklą vietos bendruomenėse, mokyklose,  didžiulį švietėjišką darbą su jaunaisiais miško bičiuliais, neužmiršo net vaikų darželių, kartu su vietos įmonėmis ir įstaigomis organizavo įvairias šventes, talkas, miško pažinimo renginius ir pan. Dabar tokia iniciatyva uždrausta, o norint ką nors padaryti, reikia iš anksto gauti leidimą iš centro. Kol jį gausi, galbūt ta priemonė jau bus neaktuali. Todėl geriau sėdėti rankas sudėjus ir nieko nedaryti, tada esi geras darbuotojas ir gali būti paaukštintas.

Nesakau, kad blogai padaryta apjungiant urėdijas, bet turėjo išlikti viešumas, edukacinė veikla, bendravimas su vietos žmonėmis – tas absoliučiai nutrūko ir čia didelis minusas, ypač kai juntamos klimato kaitos pasekmės, kyla daugybė problemų, žmonės ieško įvairios informacijos, kas vyksta jų gyvenamojoje teritorijoje.

– Kas kaltas dėl tokios situacijos, ar urėdijų reformos strategai, ar čia tik VMU problema? 

– Manau, pradžia nuo reformos strategų – reforma buvo padaryta administraciniu komandiniu būdu, grubiai, nekūrybiškai. Akdemikų, profesorių ir kitų mokslininkų bei miškų ūkio specialistų jie neklausė ir su jais daug nediskutavo, o girdėjo tik tuos, kurie pritarė ir nuolankiai lingavo galva. Po to jau naujieji vadai vykdė tą pačią politiką, kad visoje miškų sistemoje vyrautų paklusnumas, lojalumas, kad niekas nebandytų reikšti kitokios nuomonės. Viskas taip  vyksta ir toliau.

Dalį nuostatų reikia keisti aukčiausiu lygiu, o VMU turi įvykti perversmas, kad valdymas atsisuktų kita kryptimi, keistųsi požiūris dėl viešumo ir regioninių padalinių savarankiškumo bei atsakomybės padidinimo.

– Konstitucinis Teismas pripažino, kad procedūros dėl reformos buvo pažeistos, įstatymas priimtas pernelyg skubiai, ar įmanoma ką nors atstatyti?

– Dabar – ne, nes reikės perbalsuoti tik dėl procedūrinių pažeidimų. Norint ką nors pakeisti, reikia registruoti įstatymų pataisas, keisti kitus teisės aktus. Manau, būtina suteikti daugiau savarankiškumo VMU padaliniams. Sutinku, kad medienos pardavimas būtų centralizuotas – dėl kainų, skaidrumo, išteklių, naujų technologijų naudojimo. Tačiau buvo tikslinga regionuose palikti keletą urėdijų, bent 4-5, nes didžiausias progreso variklis yra konkurencija, kurios dabar nebeliko. Miške bėdos nepasimato per metus, tam reikia dešimtmečių ir tos klaidos kažkada išlys.

Didelė problema išlieka miško keliai, einantys ne per valstybinius miškus. Lėšų skirstymas miško kelių remontui ir dabar vyksta per urėdiją. Manau, kur keliai ar jų dalis eina per privačius miškus, juos reikia perduoti savivaldybėms ir jų priežiūrai, kartu  remontui bei eksploatacijai skirti  lėšų, nes urėdijai dėl  tų ruožų neskauda. Be to, reikalinga ir kontrolė, sunkaus transporto eismo apribojimai, kad keliai nebūtų nuniokoti pavasario polaidžio ar kitu metu. 

Kam reikalingas labai smulkus reglamentavimas, ypač privatiems miškams, kai vidutinis ūkis vos 3,5 ha? Nors iš tiesų ir čia yra apgaulė. Iš tikrųjų situacija yra kitokia, bet pas mus miškas matuojamas sklypais, o ne hektarais. Yra savininkų, kurie turi po dešimt ar šimtą sklypų miško, tūkstančius hektarų, bet dėl  kvailos apskaitos vis tiek jų vidutinis sklypų dydis, o kartu ir ūkis – 3,5 ha, nes jie skirtingose vietose, o ir šalia esančius konsoliduoti dėl didelės biurokratijos neapsimoka. O valdininkai nori viską kontroliuoti, mažieji savininkai, bijodami ką nors pažeisti ar vengdami popierizmo, nieko nedaro, nebent pasirenka malkų.  Be to, jei norime plėsti saugomas teritorijas, miško savininkui už apribojimus reikėtų kompensuoti, bet to kol kas nėra.

Dėl pernelyg didelio kanopinių žvėrių pertekliaus nukenčia miškų kokybė. Žvėrys daro žalą vertingiausiems medžiams – ąžuolams, uosiams, eglėms, pušims. Pats mačiau taip nuniokotą dešimties metų uosyną. Jei norime turėti sveikesnius miškus ir kad juose mažiau veistųsi kenkėjai bei ligos, žvėrių skaičių taip pat privalome daugiau reguliuoti. Pavyzdžiui, vokiečiai sau neleidžia prabangos turėti tiek kanopinių žvėrių. Bet pas mus Aplinkos ministerija skirsto kanopinių žvėrių medžioklės licencijas, o tai, matyt, neblogas malonumas. Urėdijų darbuotojai tyli, nes pavaldūs tai pačiai ministerijai, o privatininkų niekas neklauso.

– O kokia Jūsų pozicija dėl kirtimų, ar normą reikia didinti ar mažinti?

– Manau, turime būti racionalūs ir protingi, pagrįstai žinoti, ko siekiame. Jeigu norime, kad miške būtų daug puvėsių, verta palikti natūraliai gamtai. Bet neužmirškime, kad senovėje praeidavo didžiulė dezinfekcija – didžiuliai miškų gaisrai, kurie išdegindavo viską, ligų židinius, kenkėjus. Miškai po to atsinaujindavo. Šiais laikais to nebeleidžiame, miškas dabar gali atsinaujinti tik po iškirtimo jį atauginus iš naujo.

Dabar sodiname gerokai daugiau, nei iškertame. Mūsų miškai po truputį sensta,  kertame gerokai mažiau nei užauginame ir atsodiname, tad mažinti kirtimus, manau, būtų neracionalu. Viską tiksliau turėtų pasakyti specialistai, suskaičiavę prieaugį ir kiek medynų paseno. Iš seno miško gali gauti ne prekinę medieną, tik malkas ir biokurą, o jei nori pridėtinės naudos, nereikia vadovautis emocijomis ir kelti panikos, kad išnaikinsime Lietuvos miškus. Miškingumas auga, faktiškai jis yra dar didesnis, nes dėl betvarkės apskaitoje  savaime medžiais apaugusi žemė vadinama  žemės ūkio paskirties žeme, o ne mišku.

– Ką galėtumėte pasakyti apie VMU vadovo samprotavimus, kad per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų negauta apie 1 mlrd. eurų iš šalies miškų – esą buvo išvogta ar netinkamai apskaityta?   

– Nesu susipažinęs, kokiais skaičiavimais jis remiasi. Manau, kad blogas valdymas padaro daugiau nuostolių nei grobstymai, bet apie tai kažkodėl nutylima. Per 30 metų šalyje miško perdirbimo pramonė visiškai nebuvo vystoma, tai, manau, valstybė prarado ne milijardą, o dešimtis milijardų. Mes popiermedžius ir rąstus eksportuojame. Prieš 20 metų japonai buvo atlikę išsamią  studiją ir paruošę projektą dėl celiuliozės fabriko statybos, net buvo parinktos trys galimos vietos. Jie skaičiavo, kad valstybės  biudžetas iš to gautų kasmet apie milijardą papildomų pajamų. Deja, viskas buvo sustabdyta dėl kažkieno interesų… Švedijoje, Suomijoje stovi tokie fabrikai ir gamtos ten neteršia. Tad didžiausias nusikaltimas, kad pas mus buvo sužlugdyta medienos perdirbimo pramonė. Dabar reikia siekti, kad kuo daugiau medienos perdirbtume vietoje, augintume pridėtinę vertę, o ne politikuotume apie mistinius milijardus.

Dalį miškų, tarkim 10 proc. ar iki 15 proc., tikslinga palikti saugomoms teritorijoms, sengirėms, rezervatams, riboti ūkinę veiklą, bet tą reikia daryti protingai. Daugumoje ES šalių saugomomis skelbiamos tos teritorijos, kur yra gamtinių kliūčių – kalnai, griovos, pelkės, kur sunku mišką eksploatuoti.  Ten gamtos vertybės išlieka ir atlieka apsauginę funkciją. Mes dažnai saugomais skelbiame pačius produktyviausius, našiausius miškus, tarsi būtume kvailių šalis.

Daug  dėmesio  dėl populistinių sumetimų skiriame smulkmenoms, ne valstybės strateginiams dalykams. Reformos metu buvo kalbama, kad miškų valdymas bus patikėtas profesionalams, bet pasirodė, kad tai utopija – atėjo žmogus nieko nenutuokiantis apie miškus. Manau, tokio masto vadovas privalo išmanyti miškininkystę, pažinti miškų ūkio sistemą, turėti atitinkamą su gamtos mokslais susijusį išsilavinimą.

Aišku, Seime dar vyks daug diskusijų dėl Miškų įstatymo pakeitimų, nes keistinų dalykų yra nemažai, valstybė negauna tiek pajamų iš šio turto, kiek galėtų ir turėtų gauti. 

– Jūs  vienas iš  priimtų Miškų įstatymo pataisų iniciatorių, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įgyti miškų plotas neviršytų 1500 ha.

– Buvau  to šalininkas dėl keleto priežasčių. Pirma, jeigu norime išsaugoti Lietuvą ir lietuvybę, tai būtina  puoselėti ir patriotizmą. Pas mus masiškai superkami miškai, ypač iš mažų savininkų –  iš esmės tą daro didelės  užsienio korporacijos. Miško valdymas – tai kartu ir tautinis aspektas. Jei lietuvis turi miško ar kitą nuosvybę, tai savo veiklą ir gyvenimą sieja su Lietuva, o jei viską išparduoda, pakelia sparnus… Antra – regioninė politika. Regionuose įvairius miško darbus  atlieka smulkus ir vidutinis verslas –  kerta, retina, sodina  ir pan. Tos mažos  įmonėlės dabar masiškai nyksta. Centralizavus  viską į vieną įmonę  ir iš centro skelbiant viešuosius pirkimus dėl siūlomų mažų įkainių jos pradėjo užsidarinėti, o žmonės išvažiuoti į užsienį atlikti tų pačių darbų – taip padidinome emigraciją. Trečia, nyksta ir  smulkios medienos perdirbimo įmonės. Jei miškus supirks didelės korporacijos, tai žaliavų įsigyti joms bus dar  sunkiau ir tokių įmonėlių, kur dirba 10-20 žmonių, neliks.

Ketvirta – nacionalinis saugumas. Nors žemė ir miškai gali būti privatūs, bet reikia nepamiršti, kad tai kartu ir valstybės turtas, nes valstybė įsikūrusi tam tikroje  teritorijoje. Dėl to privalome į procesus atsakingai žiūrėti ir iš saugumo pozicijų. Štai Latvijoje vienoje vietovėje  užsieniečiai supirko dešimtis tūkstančių ha, apie savivaldybės dydžio  plotą. Nesinori, kad ir pas mus taip atsitiktų,  kad de jure – Lietuva, o de facto – Švedijos ar kitos šalies nuosavybė.

– Ačiū už išsamius atsakymus.

Kalbėjosi Angelė Adomaitienė