„Vabalganiai“ šunys: turi vos kelios Europos šalys, tarp jų – Lietuva

liepos 17, 2018
Šiemet už parduotą medieną valstybė gavo daugiau pajamų
liepos 17, 2018
Ekonominė analizė: medžių apsaugos priemonės nuo žvėrių
liepos 17, 2018

 

Šuns uoslė tūkstantį ar daugiau kartų jautresnė nei žmogaus. Šunys gali ieškoti narkotikų, draudžiamų pervežti per sieną gyvūnų ar jų dalių, surasti pasiklydusius žmones miške ar kalnuose. Jie gali sekti žvėries pėdsakais padėdami medžioti, užuosti po žeme augančius brangiausius grybus – trumus. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda net gana netikėtų šių keturkojų pagalbos būdų. Pavyzdžiui, liepos pradžioje Lietuvos gamtos fondą  aplankė biologė ir šunų trenerė iš Austrijos dr. Gabriele Sauseng.  Ji mokė tris mūsų šalies šunis užuosti niūriaspalvio auksavabalio lervas – parodyti, kokiame medyje jos gyvena.

Kas tie osmošunys?

Viešnios, šunų trenerės licenciją turinčios dr. Gabriele Sauseng teigimu, šį daugybę laiko aplinkosaugininkams galintį sutaupyti darbą geba atlikti bet kokios veislės šunys.

  1. Sauseng treniruoti šunis pradėjo prieš 20 metų, kai mokė juos surasti žmones. Vėliau prasidėjo trumų, rytinių ūsuočių (invazinių vabalų) paieškos, o 2013 metais Italijos niūriaspalvio auksavabalio apsaugos grupei toptelėjo mintis – galbūt šunys galėtų padėti rasti ne tik kenkėjus ar vertingus grybus, bet ir vertingus vabalus.

Pirmasis niūriaspalvį auksavabalį gebantis užuosti šuo Teseo buvo ištreniruotas 2014-aisiais. Šiuo metu tokių šunų yra Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, taip pat jau treniruojami Lietuvoje. Minėti keturkojai vadinami osmošunimis, nes niūriaspalvis auksavabalis lotyniškai skamba Osmoderma eremita.

Ankstesni paieškų metodai: gamtininkai – nusiplūkę, vabalai negali poruotis

Lietuvos gamtos fondas šiuo metu vykdo projektą, kuriuo siekiama išaiškinti naujas niūriaspalvio auksavabalio gyvenamas teritorijas. Pasak Lietuvos gamtos fondo direktoriaus Edmundo Greimo, dėl to gamtininkai turi kopti į medžius ir tikrinti, ar drevėse yra auksavabalio lervų, arba išdėlioti daugybėje vietų specialias gaudykles su vabalus viliojančiu kvapu. Gaudykles reikia tikrinti itin dažnai, kad vabalams nieko blogo nenutiktų. Niūriaspalviai auksavabaliai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą ir yra saugoma rūšis praktiškai visoje Europoje. Todėl jų poravimąsi siekiama kuo mažiau trikdyti.

„Įsivaizduokite: niūriaspalvio auksavabalio lerva trejus metus būna tokios būsenos. Vėliau išsirita į suaugėlį vabalą ir skraido bei gali poruotis vos 3-4 savaites. Turime labai intensyviai dirbti būtent tomis savaitėmis, pastatyti gaudykles ir jas tikrinti. Į gaudykles dedame puvėsių, senų lapų, sutrūnijusios medienos, kad vabalas ten jaustųsi gerai, bet vis dėlto tuo metu, kol jis yra gaudyklėje, mes sulaikome jį nuo poravimosi!“,- aiškina fondo projekto vadovė Dalia Bastytė.

Šunys kartais klysta, bet dažniau juos neteisingai supranta šeimininkai

Šunys gali parodyti gamtininkams medį, kuriame gyvena niūriaspalvio auksavabalio lerva.

„Turime šuniui susieti kvapą su teigiama emocija. Pirmiausia jam duodame pauostyti tikrą lervą  ir iškart apdovanojame kokiu nors skanėstu. Kitas etapas – lervą paslepiame kur nors ne itin giliai, galbūt po lapais ir liepiame ieškoti. Jei šuo žvilgsniu ar letena parodo teisingą vietą – vėl paskatiname gardumynu“, – aiškina dr. G. Sauseng.

Paskutinei treniruotei su viešnia iš Austrijos buvo pasirinktas Dūkštų ąžuolynas, kuriame gausu niūriaspalvių auksavabalių. Treniruotėje dalyvavo trys Lietuvos gamtos fondo darbuotojų augintinės: Berta, Uoga ir Taiga. Trenerės teigimu, tapti tikromis vabalų paieškos profesionalėmis joms prireiks pusantrų arba dvejų metų. Vis dėlto  jau treniruotės metu šunys uosdami atskyrė, kad lervos išmatos nėra šio vabalo, nors išorinis vaizdas privertė abejoti net aplinkosaugos specialistes.

Gal ir šunys kartais klysta?

„Taip, jie padaro klaidų nuo 4 iki 15 proc. atvejų. Tačiau šuo turi turėti stiprų ryšį su šeimininku, o šis suvokti, ar tai tikrai klaida. Kažkada paprašytas užuosti invazinį, miškus naikinantį rytinį ūsuotį vabalą mano šuo lakstė kaip paklaikęs lodamas – nuo vieno medžio prie kito. Pagalvojau, kad jam reikia poilsio. Tačiau kitą dieną jis elgėsi taip pat. Pasirodo, miškas buvo taip paveiktas šio vabalo, kad visi medžiai buvo užkrėsti jo lervomis –  šuo negalėjo net suvokti, kurį medį rodyti“, – prisiminė dr. G. Sauseng.

Ji šypsodamasi pabrėžė, kad augintiniai taip pat labai individualūs: vieni gali mėgti stipresnius kvapus, kiti – negali jų pakęsti. Todėl šuo, užuodęs reto vabalo lervą, gali atsisėsti už gerų 5 metrų nuo tos vietos, šnairuoti į šeimininką, į ieškomą medį ir tarsi sakyti: „Na jau ne. Aš prie jo nesiartinsiu. Ten – siaubingai dvokia!“

Gamtosaugininkai laukia pastiprinimo

Viešnia iš Austrijos šunų šeimininkėms patarė, kad jei realioje vietoje  ilgai nepavyks rasti niūriaspalvio auksavabalio lervos ar gyvenvietės, reikėtų pačioms paslėpti šio kvapo pavyzdį kur nors gamtoje ir šunį, nurodžiusį teisingai, pavaišinti skanėstu. Taip jis nepraras susidomėjimo paieškoms. Šunų treniruotėms naudojamos arba niūriaspalvio auksavabalio lervų išmatos, arba specialūs celiuliozės filtrai su lervos kvapu.

Lietuvos gamtos fondo projekto vadovė D. Bastytė priminė, kad dienos pabaigoje šunys dvejodami, tačiau vis tik praėjo pro medį, kuriame gyveno ne niūriaspalvio auksavabalio, o jam giminingo vabalo lervos ir aiškiai rodė ženklus ties medžiu, kur tikrai buvo ieškomo vabalo lervų.

Lietuvos gamtos fondas šiuo metu mėgina surasti naujų niūriaspalvio auksavabalio gyvenamų teritorijų visoje Lietuvoje. Kadangi plotai itin dideli, tikimasi, kad netrukus į vabalų „žvalgybą“ bus galima vykti su keturkojėmis padėjėjomis.

Anksčiau žinomos niūriaspalvių auksavabalių populiacijos gyvena Dūkštų bei Kauno ąžuolynuose. Fondo specialistų užduotis,  įgyvendinant ES finansuojamą projektą „LIFE Osmoderma“, šias teritorijas saugoti ir sujungti tarpusavyje – jei ne ąžuolais ar kitais medžiais senoliais, tai bent auksavabaliams skirtais inkilais, kad vabalai galėtų nuskristi pas „giminaičius“. 

„Niūriaspalviai auksavabaliai – labai reta rūšis visoje Europoje. Treniruojame šunis, kad lengviau atrastume, kur jie gyvena ir galėtume saugoti atitinkamus miškus. Šiuo metu randame tikrai daug naujų jų gyvenamų vietų“, – džiaugiasi projekto vadovė D. Bastytė.

Edmundas Greimas

Foto autoriaus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin