Vabalų apsėstas

Vabalų apsėstas

Teatleidžia šio rašinio herojus už tokį pavadinimą, bet jis, matyt, būtų tiksliausias apibūdinimas žmogui, užvaldytam savo aistros. Būtent užvaldytam, o ne tiesiog dirbančiam savo darbą. Vabalų apsėstas, nes visos jo mintys ir kalbos sukasi tik apie juos, įvairius vabalus – Lietuvos miškų kenkėjus, kuriuos jis augina, maitina, kalbina, puoselėja ir… tiria, kaip su jais kovoti.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto docentas, daktaras Artūras Gedminas vos įžengęs į laboratoriją puola rodyti mikroskopus ir kameras, kuriomis jis fiksuoja savo vabaliukų gyvenimo pokyčius. Sako, anksčiau tokių galimybių neturėjęs, o dabar gali daug daugiau pasakyti apie Lietuvos miško kenkėjus.

„Va, – sako čiupdamas nuo lentynos stiklainį su juodais grūdeliais. – Tipografas, žievėgraužis tipografas! Didžiausias Lietuvos miškų kenkėjas!“ Ir pasemia saują tų grūdelių iš stiklainio. Pasirodo – tai maži vabaliukai. Gerai, kad jau negyvi, nes išsibėgiotų.

„Šie maži vabalėliai turi kojas, žandus, akis ir antenas, kuriomis užuodžia patelę net iš 4-5 kilometrų atstumo, – neslėpdamas jaudulio pasakoja mokslininkas. – Jie mūsų miškams pridaro daug žalos. Ypač eglėms. Įsikuria jose, po žieve pragraužia skyles ir takus, deda ten kiaušinius ir toliau graužia. Jei tokių vabaliukų eglėje įsiveisia daug, ją belieka tik nukirsti, nes ji nudžiūsta. O jei vabalėliai apninka didelį miško plotą, tai jo savininkas patiria nemažų nuostolių. Patelė irgi turi organus, kuriais jaučia pažeistą medį. Pažeistas medis jai ir jos palikuonims skanesnis už sveiką. Be to, sveikas medis juos nužudytų“, – aiškina Artūras.

Man smalsu, tad kamantinėju toliau.

–  Bet jie ir į sveikus medžius sulenda?

– Taip, kai jų daug. Jei štai tiek, – pasemia vieną saują, – tai nieko tokio. Medis su jais susitvarkys. Bet jei štai tiek, – rodo jau tris saujas, – tai viskas. Medis neatlaikys. Bet net ir tai dar būtų nieko tokio. Gamta susitvarkytų, jei ne klimato pokyčiai. Pavyzdžiui, anksčiau, kai eglių gyvenimo arealas užėmė visą Lietuvą, didelės problemos dėl šių vabalų nebuvo. Klimatui šiltėjant arealo ribos slenka. Eglei jau per šilta, vasaros per karštos, drėgmės per mažai. Dėl to atsiranda daugiau pažeistų medžių, vėtrų patampytomis šaknimis ir pan. Tokie medžiai negali paimti iš dirvožemio pakankamai drėgmės ir pradeda skursti. Tuo pačiu jie tampa patraukliu taikiniu žievėgraužiui tipografui.

Mes galvojame, kad vis tiek reikia eksperimentus vykdyti – norime pažinti tą gyvį, nes nėra jis visiškai ištyrinėtas. Nežinome, kaip jis elgsis atšilus klimatui, pasikeitus drėgmei, todėl turime kameras, kuriose galime jam tokias sąlygas sudaryti – kontroliuoti apšvietimą, drėgmę, temperatūrą… Įdedame į jas kelmus, paleidžiame tipografą ir galime stebėti, kaip jis elgsis. Pabandėme sukurti atšilusio ir drėgnesnio klimato sąlygas. Matome, kad tie motės takai pailgėjo ir kiaušinėlių padėta daugiau. Jei normaliomis sąlygomis patelė padeda apie 60 kiaušinėlių, tai dabar radome 90. Vadinasi, šiltesniu klimatu jų veisiasi 30 proc. daugiau!

Išsiritimas irgi buvo geras. Jauniklius pasvėrėme, nors ir mikrono dalimis, bet jie didesni. Tad jei didesni, vadinasi dės daugiau kiaušinėlių, patelės bus sveikesnės ir pan. Tai rodo, kad ateityje gali kilti žiaurios invazijos.

– O štai čia kruta kažkas…

–  Čia ne, jau nebekruta… Čia tik lapeliai nuo vėjo. O štai čia yra dėtis (paima į rankas). Spaudoje nemažai kalbama apie invazines rūšis. Štai čia yra vabzdžio maldininko dėtis, joje apie 80 kiaušinėlių. O juk maldininkas Lietuvoje negyveno, jis atėjūnas iš šiltųjų kraštų! Anksčiau jam pas mus būdavo per šalta, dabar atėjo, valgo visokias kirmėles, drugelius, kas iš esmės gražu. Jis – entomofagas, bet blogai, kad gali išstumti vietinius entomofagus: skruzdėles, boružes, kitus…  Jis pradeda konkuruoti, valgo jų maistą ir žiūrėk –  boružei nieko neliks!

– Tai  Jūs čia stebit, kas bus toliau?

– Taip! Žiūrim, ar jiems pavyks peržiemoti mūsų klimato sąlygomis, ar sugebės išsiristi, ar bus sveiki. Juk gali būti, kad jaunikliai išsiris ligoti ir išmirs. Tai reikštų, kad invazija neįvyks. Bet gali būti, kad ji bus ir mes turėsime konkurentą vietinėms rūšims. Miškams tokia invazija gali grėsti nuostoliais. Tarkime, koks nors miško savininkas pasiskųs, kad kažkas jam nugraužė 10 hektarų miško, o ištyrus paaiškės, kad tą padarė tradicinis kenkėjas. Tačiau jo nesunaikino vietinis entomofagas, nes invazinis užėmė jo vietą…

Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje atsirado vapsvavoris. Galinga rūšis! Ji įsiterpė tarp kitų vorų,  valgo jų maistą ir mes spėliojame, gal kurių nors kenkėjų sumažės, o gal kokių nors padaugės – vyksta savotiškas žaidimas. Kartais pagalvojame, kad gal kada nors tyrimai ateis į kažkokią pabaigą, gal viskas bus ištirta. Bet matom, kad taip nėra. Čia toks žiaurus mechanizmas… Aš tik dabar pradedu suprasti.

– Palaukit, Jūs sakot „pradedu suprasti“?

– Taip! Tik dabar. Įsivaizduokite, aš dirbu šį darbą jau 30 metų. Baigęs universitetą visus ekologijos principus, kaip žemė vystosi, be abejo, žinojau. Bet čia žiauri specifika, reikia daug domėtis ir tik tada suprasi, kas, kaip ir kodėl surišta. Pavyzdžiui, pušinis verpikas. Visiškai atsitiktinai tai atradome. Jo vikšras žiemoti nusileidžia nuo lajos ir žiemoja po paklote.  Pradėjome po ja knaisiotis ir žiūrime, kad kai kurie iš jų susirgę, ant jų kažkoks grybas. Pradėjome tirti ir supratome, kad tai – kažkokia natūrali priemonė, kuri jį kontroliuoja. „Ištraukėm“ iš jo tą grybą, aprašėm, nustatėm DNR ir sužinojom, kad tas grybas lietuviškas kordicepsas – karingoji grūdmenė. Mažai ištyrinėtas grybas. Grybininkai juo net neužsiėmė, nes jis maitinasi ne paklote ar šaknimis. Jam reikia būtent vabzdžio. Ir būtent pušinis verpikas jam idealus. Juk tai – kovos priemonė! Natūrali, ne cheminė!

Pasodinome tą grybą, išsiauginome (rodo lėkštelę)… Užtenka tam vikšrui prie jo prisiliesti arba prisiliesti prie daikto, kuris buvo prie grybo prisilietęs ir – viskas! Užsikrės ir numirs! Mes savo sąlygomis galime užsiauginti to grybo nemažai. Išaugintą grybą sudžiovinome ir sumalėme. Mažo šių miltelių kiekio užtenka pabarstyti, išpurkšti ar paleisti gamtoje pavėjui, kad vabzdys žūtų.

– Tai Jūs sukūrėte preparatą!?

– Jis grynai iš gamtos paimtas. Nieko nereikia daugiau.

– O iki Jūsų šį dalyką kas nors Lietuvoje žinojo?

– Niekas. Kai tą grybą suradome, pasiėmiau grybų knygą, paskaičiau, kad specialistų parašyta: „Gal parazituoja, o gal gyvena ant negyvų vikšrų“. Mes įrodėme, kad tikrai parazituoja, gyvena ant gyvų ir juos numarina, be to, gali tą padaryti ne tik pušiniam verpikui, bet ir kitiems drugeliams. Bet tik drugeliams.

Tai garantuota ateitis, ką galima daryti norint reguliuoti kenkėjų paplitimą. Svarbiausia, kad tas būtų padaryta laiku, kai židinys dar tik pradeda kilti. Ir mums nereikėtų lėktuvų cheminiams preparatams purkšti ar kitų priemonių, nes  tiesiog tą židinį apmarintume pradinėje jo fazėje.

– O čia matau kažkas vyniojasi…

– A, čia jau Raudonoji knyga, – pašnekovas atidaro plastikinę dėžutę su įvairiais žalumynais, kurioje bėgioja mažas driežiukas. – Čia išgelbėtas nuo mirties skiauterėtasis tritonas (paima jį į rankas ir glosto). Laikysime jį iki pavasario, tada išleisime. Jis, matyt, ėjo žiemoti ir įkrito į duobę. Išsiropšti negalėjo, o jau buvo pašalę. Nenorėjome atgal kišti, parsinešėm ir maitiname uodo trūklio lervomis. Čia lyg ir gelbėjimo operacija. O čia daiktas studentams ir mokiniams rodyti, – rodo dėžę su keistais plonais pagaliukais.

– Čia gi maldininkas, – sakau neva pažinęs gyvį.

– Ne, čia gyvalazdė. Ant ąžuolų auga, pas mus iš kiaušinėlių išsiritę.

Prašau palaikyti vieną rankoje, kad galėčiau nufotografuoti. Tuo tarpu, Artūras tęsia:

– Mokiniams parodome, jie mėgėjai auginti, tai jiems daliname, daliname… Jau kokį pusšimtį padovanojom… Faini, gražutėliai. Mes žinojome, kad per žiemą juos turėsime laikyti, tai prisišaldėm ąžuolų lapų, nes nieko kito jos nevalgytų… O ąžuolų lapus mėgsta.

Studentams primenu, kad iš mūsų jie nepabėgs, bet kadangi Lietuva nedidelė, turizmas klesti, tai gali atsitikti, kad kas nors netyčia atveš ir paleis. Ąžuolų turime, o jei jos Lietuvoje žiemoja kiaušinėlio stadijoj, tai gali būti, kad atsiras dar vienas „graužikas“. Laboratorijoje mes jį kontroliuojame, o jei jis liks be kontrolės, tai Lietuvoje vėl turėsim problemų ir naują rūšį, kurios nepažįstam. Dėl to ir reikia iš naujo žiūrėti…

– Na taip, įdomių Jūs čia dalykų turite…

– Taip ir sukasi tas gyvenimas. Ateidamas čia dirbti galvojau, kad viskas bus žymiai paprasčiau. Atrodė, išsiaiškiname kažką ir padedame į stalčių. O žiūriu, kad atsisuka viskas atgal…

Dabar atsiranda vis naujų technologijų, galima pažiūrėti į organizmo vidų, galbūt galima kažkaip jį paveikti. Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriuje turiu devynis žmones, šią laboratoriją ir dar vieną kabinetą DNR tyrimams. Pavyzdžiui, vabzdžių indentifikavimas paprastesnis, o grybus identifikuoti sudėtingiau, todėl kartais tenka „ištraukti“ ir DNR.

Tarkime, norime nustatyti, ar iš supuvusių kelmų ligos persiduoda į šalia esančius sveikus medžius. Imame medieną, tuose kelmuose gyvenančius grybus, identifikuojame jų DNR, žiūrime, kas atsiranda sveikame medyje ir pamatome, ar šitie kelmai galėjo taip padaryti. Tokio ligų plitimo ryškus pavyzdys, kad Lietuvoje jau beveik nebeturime uosių. Viskas per ligas nuėjo…

Paskutiniu metu įsivyravo tendencija aiškintis, kas pernešinėja ligas. Visuomet galvojome, kad vėjas perneša ar per žaizdas patenka. Bet kai pradėjome gilintis, paaiškėjo, kad yra žymiai didesnis ryšys. Tai – ragauodegis. Jis nedėtų kiaušinių į sausą medieną, kad palikuonys ja maitintųsi, nes tas jiems netinka. Tad reikia tą medieną padaryti skanią. Jis turi specialų organą, iš kurio dėdamas kiaušinį padeda ir grybo sporas. Tokiu būdu paruošiamas maistas palikuonims. O kol jie išsirita, po medieną išplinta grybas, o kirmėliukas pradeda ją valgyti. Mūsų skyriaus fitopatologai ir entomologai susivienijo, nes vienų tyrimo objektai nešioja kitų tyrimo objektus. Iškart darbai tapo didesnės apimties ir labiau apčiuopiami.

– Kiek reikia laiko, kad šiuos dalykus suprastumėte? Juk kiek anksčiau sakėte, kad tik dabar, nors jau virš 30 metų čia dirbate…

– Na, aš kalbėjau apie visą ekosistemą, jos virsmą ir sąveiką. O kalbant apie kokių trejų metų projektus, tai šio laiko užtenka. Bet jau tada „įlendi“ giliai ir arba patvirtini savo hipotezę, arba matai iš duomenų, kad ne taip viskas buvo. Tuomet atsiranda dar daugiau klausimų.

Esame LAMMC – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras. Tai kaip ir prie žemdirbių. Bet pas juos paprasčiau, jie gauna rezultatą kartu su derliumi. Gi mūsų srityje – miškas užauga per 70 metų. Tai galbūt net ne mes pamatysime kai kuriuos rezultatus. Bet mes stengiamės pagreitinti tą laiką. Tarkime, norėdami nustatyti, kaip atsistato vabzdžiai ar grybai po plyno kirtimo,  atsirenkame pirmų, antrų, trečių ar kitų metų kirtavietes, kad būtų vienodas dirvožemis ir tada pradedame lyginti. Netiesa, kad po plyno kirtimo nieko nebelieka. Jau daug kartų bandžiau aiškinti, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad gamta po kirtimo taip greitai neišnyksta. Praeina kiek laiko, kol ji adaptuojasi, kol išeina kai kurios rūšys… Bet entomofauna plynoje kirtavietėje  lieka tokia pati, kaip miške. Metus išsilaiko. Po to jau pradeda augti miškas, tai ji šiek tiek persiorientuoja, pradeda didėti. Kai žmonės šitų dalykų nežino,  jiems gal ir klaikiai atrodo, kad kertamas miškas.

– Ar Jūsų klauso, kai tą sakote?

– Labai sunkiai. Dabar kuriamas Nacionalinis miškų susitarimas, mes bandome įrodyti, nors žalieji labai priešinasi… Siekiame, kad kuo daugiau visuomenė sužinotų, kaip yra iš tikrųjų, o ne klausytų tik vienos pozicijos, kuri skelbia: „Oi, čia viską išpjovė ir čia viskas tik blogai“. Mes norime kitą pusę parodyti, bet problema, kad niekaip negalime prie visuomenės arčiau prieiti.

Reikia turbūt nuo darželio pradėti. Pas mus vaikų ateina „tuntais“. Parodau jiems kolekcijas ir matau, kad vabalą atskiria nuo drugelio. Jau gerai. Studentai daugiau orientuoti į gamtą. Jų  mums labai reikia, matome, kad jų trūksta. Anksčiau buvo doktorantų, kuriuos mes auginome ir išugdydavome mokslininkais. Dabar ieškoti reikia.

– O jei Jums šiandien kas nors pasakytų: „Eik į verslą!“

– Aš nemokėčiau nieko.

– Turiu galvoje kokį nors su miškininkyste susijusį verslą, būti konsultantu, ekspertu…

– Tiktai. Nes ką daugiau?… Na, drąsiai galiu pasakyti – vabzdį jau pažįstu, čia mano pagrindinė specialybė. Šiaip aš biologas, bet prie miškų, tai per tuos 30 metų tapau miškų entomologu. Šitas dalykas man įdomiausias ir norėtųsi jį perduoti kitam.

– Jūs daug ir taip aistringai pasakojat… Galvoju: viskas, ką mes iki šiol kalbėjom, buvo apie vabzdžius, apie grybus, matau, kad Jūs tuo gyvenat.

– Na, tai čia gal reikia į mano biografiją pažiūrėti (juokiasi).

– Aš žiūrėjau. Internete mačiau, kad bet to, ką Jūs baigęs, kokių organizacijų narys esate, dar esate parašęs begalę mokslinių straipsnių, turite keletą apdovanojimų ir visokių kitų dalykų.

–  Bet kaip iki to ateita? Pirmą drugelį pagavau, kai man buvo gal 12 metų. Tą drugelį atsimenu iki šiol. Po jo pagavau dar tris drugelius ir nuo to viskas prasidėjo. Kažkaip užsikabinau. Paskui pradėjau auginti varles. Mokykloje tais laikais niekas tokių dalykų nedarė. Būdavo, nueini į balą pavasarį, susirenki ikrus ir iš jų augini varlę dvejus metus. Tada man biologija buvo įdomu. Nuvažiuodavau į kaimą Joniškėlyje pas močiutę, ten savo draugus pakviesdavau, sakydavau, neškite man tas kirmėles, vikšrus… Man buvo įdomu ne vien juos auginti, bet ir pažiūrėti, kas išsiris. Tai buvo mokykloje, jau tada žinojau, kad eisiu į universitetą tapti gamtininku. Nežinojau, kad būsiu entomologu, bet pasiskirstė grupės – kas į hidrologus, kas į žuvininkystę, kas – kitur… aš vienas buvau entomologas ir likau.

Kadangi mūsų grupės buvo pedagoginės, su biologe žmona gavome paskyrimą į Kauno mokyklas. Bet jaučiau, kad man labiau gamyba rūpi, o ne pedagoginis darbas. Mano diplominio darbo vadovas buvo profesorius, habil dr. Vytautas Valenta. Jis čia dirbo, vėliau perėjo į universitetą, tai jis mane čia ir pakvietė.

– Sakėt, atsimenat tą drugelį…

– Taip. Todėl, kad jis dabar – gražiausias Lietuvos drugys machaonas. Aš jį pagavau ant braškės.

– Kaip suprasti „ant braškės“?

– Tiesiog nusileido ant braškių lapų ir aš jį pagavau. Man tas įstrigo labiausiai. Gal dar turiu jį kolekcijoje, 1973 metai buvo. Jis išskleistas taip, kaip reikėjo, nors tik vėliau pradėjau nagrinėti, kaip teisingai reikia išskleisti. Jau čia buvo pradžia. Ir kažkodėl vabzdžiai. Nors ir šikšnosparnius gaudžiau, ir pelėdas, ir žalčius auginau …

– Kur juos auginot?

– Savo kambaryje Girionyse auginau porelę. Dzūkijoje, Marcinkonyse, pasigavau patelę, o patinėlio specialiai ieškojau, kad jai nebūtų liūdna. Jūrėje pasigavau. Jie man ten kiaušinių pridėjo, per dvidešimt metų susidarytų virš dviejų šimtų. Juos išperindavau, išaugindavau vaikus ir visus paleisdavau (juokiasi).

Kadangi žmona nelabai pritarė visiems tiems auginimams, tai aš juos nešdavau į laboratoriją. Jie čia išsiperėdavo ir išsibėgiodavo. Visi jau žinojo, kad jeigu kažkas ropoja laiptais, tai mano (juokiasi). Ir jeigu girdžiu, kad kažkas koridoriuje rėkia, tai žinau, kad čia mano kaltė.  Nueinu, o ten ropinėja „baisinis“ voras paukštėda, o moterys stovi persigandusios.  

Esame išsiauginę tropinių drugelių, norėjome pamatyti jų virsmą. Aš studentams sakau,  pabandykite  išsiauginti, pamatyti, kaip sudeda kiaušinėlius, kaip iš kiaušinėlio lerva išsirita, kaip  neriasi, kaip iš tos išnaros išnyra vabalas, tai čia visas gyvenimas! Gerai, kad turiu nufilmavęs. Parodau. Sakau, tą ne visada ir per „Discovery“ pamatysit! Boružės tai jau tikrai ne! Studentus reikia sudominti, nes praklausys, nesupras ir neatsimins. O man pačiam irgi įdomu. Kai manęs klausdavo, koks mano hobis, tai sakydavau, kad man darbas ir yra hobis.

– Tai matyti…

– Tą aš ir saviškiams sakau: Jūs į darbą ateinat kankintis, dėl pinigų? Ne, sako – mums įdomu. Na, tai tada gerai.

– Bet sutikit, šiais laikais tokią profesiją rinktis – žmogus tikrai turi pašaukimą turėti…

– Turi. Turi būti kažkoks…

Staiga Artūras Gedminas prisimena, kad turi dar vieną įdomią dėžutę. Atneša. Ten kruta keletas nedidelių gyvių ir vienas didelis.

– Jaunimo vis kausiu, ar pažįstat? O Jūs, ar pažįstat?

– Ne, aš tikrai nepažįstu, – atsakau. – Blakė čia kokia?

– Na ne. Jei galvos nesimato, tai iškart gali pasakyti, kad tarakonas.

– O kodėl šitas toks didelis?

– Čia mama, o tie mažiukai – vaikai. Jie pas mane gyvena jau šešerius metus. Jau sakiau, nebelaikysime. Nors parodyti medžiaga gera. Ir jų vystymasis labai įdomus bei keistas. Dėl to juos ir laikau. Jau buvo likusi tik ši patelė, maniau, kad numirs, bet kai norėjau išmesti, žiūriu – kažkas juda. Ogi maži jaunikliai! Beje, ši rūšis įdomi tuo, kad patelės nededa kiaušinių, o gimdo gyvus štai tokius tarakoniūkščius (juokiasi). Gyvena apie 3–4 metus, kol užauga, neriasi. Esmė, kad jų gyvenimo būdas keistas: nei čia drėgmės jiems yra, nei maisto normalaus. Jaunimas kokią sudžiūvusią bandelės liekaną numeta ir viskas. Bet jie daug kartų išsiveisia, išvengia inbridingo – reiškinio, kai palikuonys veisiasi tarpusavyje ir dažniausiai lieka nevaisingi. Jiems nereikia kažko ypatingo. Dėl to jie išgyveno tūkstančius, o gal ir milijonus metų. Tad ir sakau: kas išgyvens po mūsų, tai greičiausiai šitie…

Nuo tarakonų A. Gedminas pereina prie drugelių, pasakoja, kaip stebėjo ir tyrinėjo, kodėl jie nenukrenta nuo paviršiaus, kai išsineria iš lėliukės, kaip rodo visus šiuos dalykus studentams.

– Žinot, bendravimas su Jumis atskleidžia, kas Jums gyvenime svarbiausia. Čia net spėliot nereikia…

– Taip. Aš gyvenu tuo…

– Internete išties nemažai parašyta apie Jūsų mokslinius darbus.

– Na reikia kažkaip išviešinti, pasakyti, kad ir kiti žinotų. Man, pavyzdžiui, visąlaik buvo įdomu visiems papasakot. Kad ir saviškiams pasivaikščiojant. Kai jie ką nors randa, atneša man paklausti. Čia ir yra ta realioji sklaida, kai tiesiog gamtoje parodai. Ir žmogus tikrai atsimins! Gali būti specialistas tik dėl to, kad reikia, o man tai malonumas.

– Ar buvo minčių keisti profesiją?

– Šia prasme esu kažkoks konservatorius. Net minties nebuvo! Kai čia patekau, pasakiau: „Patekau ten, kur reikia“. Jau nuo vaikystės aš savotišką evoliuciją buvau susidėliojęs: darželyje, kaip visiems būna, norėjau tapti vairuotoju, vėliau – greitosios vairuotoju. Po to jau galvojau, kad norėčiau būti mediku. Dar vėliau, kad būtų geriau gydyti gyvūnus. Pagaliau – jau ne gydyti, o juos pažinti ir tyrinėti…

Mano tėvai buvo treneriai: mama – gimnastikos, tėvas – krepšinio treneris, dėdė „Kibirkšties“ moterų krepšinio komandos. Jie mane tąsė po tuos visus sportus, bet ne – neprilipo.  Gerai, kad tėvas buvo žvejys ir mane imdavo į žvejybas. Būdavo jis žvejoja, o aš tarp žiogų kažkur knisinėjuosi.

– Ar yra, ko Jūs nežinote apie vabzdžius?

– Būna. Vienąkart dar besimokant, kai profesorius Kazlauskas dar buvo gyvas. Atnešiau aš jam gyvį, sakau – nesuprantu. Negaliu net „pririšti“, prie kokios grupės jį priskirti. Nei moliuskas, nei vabzdys, nei dar kažkas… Po dienos profesorius man sako: „Čia yra musės lerva“. O aš sakau, kad musės lerva yra vadinamasis „dzikas“, visiškai kitokia! Profesorius patikina: „Ne, čia ypatinga musė, ji reta Lietuvoje, bet gyvena kaip „vėdarėlis“. Tai štai vienąkart tikrai nežinojau.

Jei žmonės randa kažką, ko nežinau, tai man dar įdomiau (juokiasi)!

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas Miškų instituto veiklai dr. Marius Aleinikovas labai šiltai atsiliepia apie savo kolegą. „Artūrą Gedminą galiu paminėti kaip bene geriausiai komunikuojantį žmogų mūsų institute. Jis net yra išrinktas komunikabiliausiu mokslininku! Ypač gerai sugeba dirbti su vaikais. Kai institute vyksta vaikų ekskursijos, po susitikimo su juo vaikai išeina su didžiausiais įspūdžiais. Ir visi jį labai gerai prisimena.

Ne kiekvienam lemta taip sugebėti papasakoti mokslinius dalykus, kad susidomėtų ir

vaikai. Net ir mes patys, kai randame kokį įdomesnį ar nežinomą vabaliuką, nešame jam ir jis pasako, kas tai per vabalas ir kodėl jis čia.

Aišku, jis geras mokslininkas, turintis nemažai projektų, puikus savo srities specialistas, yra

parengęs ir nemažai mokslinių straipsnių. Yra sutelkęs gerą kolektyvą, džiaugiamės, kad jis dirba pas mus“.

Kalbėjosi Stasys Liaukevičius

Nuotraukos Stasio Liaukevičiaus

Doc. dr. Artūras Gedminas

Biologas, entomologas, biologijos ir chemijos dėstytojas. Biomedicinos mokslų docentas. Biomedicinos mokslų srities, miškotyros mokslo krypties daktaras.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Lietuvos Miškų instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vedėjas.

Žurnalo „Miškininkystė“ redakcinės kolegijos narys, Koordinacinės tarybos sanitarinės miškų apsaugos klausimais narys, Lietuvos entomologų draugijos narys. Daugybės tarptautinių bei nacionalinių konferencijų, mokslo programų, tyrimų ir projektų vadovas, organizatorius bei dalyvis. Apdovanotas padėkos raštais už ypač sėkmingą vadovavimą skyriaus darbui, paraiškų moksliniams projektams teikimą ir jų vykdymą bei nuopelnus Lietuvos miškų institutui.

12 straipsnių leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą duomenų bazėje „Clarivate Analytics Web of Science“ bendraautoris, 16 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose leidiniuose bendraautoris, 51 straipsnio kituose leidiniuose autorius arba bendraautoris, 4 Lietuvos leidyklose išleistų monografijų, knygų, vadovėlių ar jų dalių autorius ir bendraautoris, 12 mokslo populiarinimo straipsnių autorius ir bendraautoris.