Valda Gudynaitė-Franckevičienė: miškininkus iš kitų išskiria gerumas

Valda Gudynaitė-Franckevičienė: miškininkus iš kitų išskiria gerumas

Dr. Valda Gudynaitė-Franckevičienė – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docentė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto podoktorantūros studijų stažuotoja. Docentė kolegijoje dėsto medžioklėtvarką, plantacinę miškininkystę, jos mokslinių tyrimų kryptys – miško genetika ir selekcija.

Apie santykį su gamta ir profesijos pasirinkimą

Aktyvi moteris sako, kad daugiausia laiko praleidžia ne gamtoje, o dirbdama su studentais ar prie kompiuterio, kuomet  tenka apdoroti tyrimų duomenis bei rašyti straipsnius. Mokslinius tyrimus ji dažniausiai vykdo bandomuosiuose želdiniuose, o kartais fitotrone (šiltnamyje, kuriame galima reguliuoti aplinkos sąlygas). Buvimas gamtoje – tai daugiau pramoga ar galimybė pamedžioti, ką mokslininkė mėgsta, be to, visa tai dėsto kolegijoje.   

Paklausta, kaip sugalvojo pasirinkti miškininkės profesiją, V. Gudynaitė-Franckevičienė tikina,                    jog ypatingo momento, kuris būtų nulėmęs jos pasirinkimą, nebuvo, tik tuo metu dar atodė keista, jog aplinkiniai miškininkystę laiko išskirtinai vyriška profesija.

„Augau kaime, netoli miško, o gamta visada buvo šalia. Daug metų mano tėčio darbas buvo susijęs su miškininkyste, mama taip pat kartas nuo karto paragindavo studijuoti miškininkystę, todėl svarstymai, ką studijuoti, baigėsi maždaug 10 klasėje. Žinoma, labai jaudinausi, kad tik įstočiau, buvau prikūrusi B ir C planų, bet viskas pavyko ir atsarginių neprireikė. Studijos sekėsi gerai, buvo dalykų, kurie buvo įdomūs ir  patiko, buvo ir tų, kurių, tuometiniu mano mąstymu, nereikėjo. Manau, kad supratimas, jog kiekvienas studijų dalykas praturtina, ateina vėliau. Džiaugiuosi, kad per studijas pasinaudojau ERASMUS mainų programos galimybe visus metus studijuoti Vienoje, Austrijoje. Viena iki šiol mylimiausias mano miestas ir, kai tik turiu galimybę, jį aplankau.  Profesinės veiklos praktiką taip pat atlikau užsienyje – Vokietijoje, Gehren girininkijoje“, – pasakoja V. Gudynaitė-Franckevičienė. 

Kalbėdama apie sprendimą dalį gyvenimo paskirti miškui Valda teigia, kad tuo metu ją gerokai nustebino nuostata, jog studijuoti miškininkystę renkasi tik vyrai. „Įdomu, jog niekada iki tol negalvojau, kad tai vyriška specialybė, nes mano aplinkoje nebuvo vyriškų ir moteriškų darbų. Tik pamačiusi kurso draugus, kurių dauguma buvo vaikinai, apie tai susimąsčiau. Mano studijų  laikais gal dar pasigirsdavo komentarų, ką mes, merginos, veiksime miške, tačiau dabar tokių dalykų tikrai nėra. Žinoma, ir tuomet aš neįsižeisdavau, neverkšlenau, o kaip tik norėjau parodyti, kad moterys miškininkės ne prastesnės specialistės“, – pažymi docentės ir administracines pareigas kolegijoje užimanti pašnekovė.

Apie sprendimą dėstyti ir studentus

Dar siekdama bakalauro Valda žinojo, kad studijas tęs ir toliau. Tikslo būtinai tapti dėstytoja ar mokslininke ji neturėjo, tačiau ši sritis visada atrodė  įdomi.  „Dirbti pradėjau dar studijuodama magistrantūroje, o priimti galutinį sprendimą siekti daktaro laipsnio galbūt padėjo prof. habil dr. Remigijaus Ozolinčiaus padrąsinimas – tą mudviejų pokalbį prisimenu gana dažnai.  Iš mūsų kurso net keturi  įgijome mokslinį daktaro laipsnį, nors dabar visų darbai skirtingi. Smagu, kad jau yra ir mano studentų, kurie rašo disertacijas“, – primena dėstytoja.

Docentė jau dešimt metų dėsto medžioklėtvarką. „Pradėjusi turėjau vos keletą paskaitų, vedžiau laboratorinius darbus. Pirmieji metai nebuvo labai lengvi, nes trūko patirties, tačiau kiekviename darbe pradžia sunkiausia. Šiuo metu dar dėstau miško žvėrių ir paukščių bioekologiją bei plantacinį ūkį ir miško biokuro ruošimą. Dėstomi dalykai šiek tiek skirtingi, tačiau gamtoje, miške ir miškininkavime viskas yra susiję“, –  sako V. Gudynaitė-Franckevičienė. 

Ji kalba, kad per dešimtmetį jai teko sutikti įvairių studentų, tačiau yra vienas išskirtinis visus juos vienijantis bruožas. „Studentų yra visokių: ir tų, kurie studijuoja, nes nori turėti rankose bet kokį aukštojo mokslo diplomą, ir tų, kurių viso gyvenimo svajonė buvo miškininkystė, darbas gamtoje ir gamtai. Vieni nori gauti daug žinių, kitiems jų užtenka minimaliai. Mano manymu, nepaisant visų skirtumų, visus miškininkystės studentus vienija gerumas. Gal skamba naiviai ar pernelyg paprastai, tačiau tai miškininkus tikrai išskiria iš kitų. Tai žmonės, kurie yra bendruomeniški, tačiau neperžengia ribų, iš kurių visada gali sulaukti pagalbos ir su kuriais tiesiog įdomu ir malonu bendrauti. Mes, dėstytojai,  ne tik suteikiame žinių studentams, bet ir patys labai daug išmokstame iš jų. Smagu, kad po kelerių metų su buvusiais studentais bendraujame draugiškai, kolegiškai“, – tiek studentus, tiek  miškininkus apibūdina mokslininkė.

Kaip žinia, dėl demografinės padėties, aukštųjų mokyklų pertvarkos ne visi universitetai bei kolegijos gali pasigirti augančiu studentų skaičiumi. Anot  V. Gudynaitės-Franckevičienės, ne išimtis ir miškininkystės studijos, tačiau, jos nuomone, ne tik aukštųjų mokyklų jungimai ar gyventojais retėjanti Lietuva lemia, kad mažėja studentų.

„Studentų, norinčių studijuoti miškininkystę, per pastaruosius metus sumažėjo. Prie staigaus  kritimo stipriai prisidėjo ir vykdytą miškų reformą lydėjęs miškininkų puolimas, jų įvaizdžio, žinių, patirties menkinimas, kaltinimas dėl visų gamtosaugos problemų Lietuvoje. Natūralu, kad jaunas žmogus išsigąsta ir nenori būti miškininku. Ne visi perskaito daugiau nei straipsnio antraštę,  ne visi tikrina žiniasklaidoje pateiktus faktus,  tad  dezinformacija plinta greitai ir yra paveiki. Nepaisant to, yra ir kuo pasidžiaugti – tie studentai, kurie nusprendžia studijuoti miškininkystę, yra labiau motyvuoti ir verčia mus pasitempti. Dauguma studentų trečiame kurse renkasi daugiatikslio miško naudojimo specializaciją, kas rodo,  jog jų supratimas apie mišką, jame vykstančius procesus yra ne tik mediena ir ekonomika, bet ir tvarumas, aplinkosauga, rekreacija“, – akcentuoja docentė.

Apie mokslinius tyrimus

Paklausta apie svarbiausius tyrimus  ir naujausias savo publikacijas V. Gudynaitė- Franckevičienė  išskyrė kartu su dr. Alfu Pliūra parengtą publikaciją „The impact of different environmental conditions during vegetative propagation on growth, survival, and biochemical characteristics in Populus hybrids in clonal field trial“, kurioje  nagrinėjami epigenetiniai reiškiniai, siekiant suprasti medžių adaptacijos mechanizmus. Kaip teigia mokslininkė, tokių tyrimų, ypač analizuojant fotosintezės pigmentų pokyčius ir streso atmintį, vis dar trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 

„Epigenetiniai tyrimai labai įdomūs, jie vykdomi ir su gyvūnais, ir žmonėmis (ypač tiriant ligų bei jų sukeltų sveikatos pokyčių paveldėjimą), ir su augalais. Šiuo metu dažniau tyrinėjami augalai, turintys greitesnį augimo ciklą, nes greičiau gaunami tyrimo rezultatai. Miško medžių tyrimų nėra tiek daug, tačiau jie labai reikalingi siekiant užauginti produktyvius ir tvarius ateities miškus“, – kalba mokslininkė.

Anot jos, įvairūs gamtiniai-klimatiniai veiksniai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia stresą medžiams, sutrikdo jų augimo ritmą, vystymąsi, skatina defoliaciją, trikdo fiziologinius procesus ir sukelia biocheminės reakcijos pokyčius. „Dabartiniai aplinkos pokyčiai yra daug greitesni nei tie, kuriuos augalai patyrė didelių klimato pokyčių – poledynmečio ─ metu. Būtent tokiais atvejais ir galime pastebėti epigenetinius reiškinius – adaptyvius pokyčius, nulemtus genų ekspresijos pasikeitimų, kurie atsiranda dėl aplinkos sąlygų pokyčių ar stresorių poveikio, ypač  – dauginimo metu ir juvenilinėje augimo ir vystymosi stadijoje. Toks stiprus stresas gali sukelti ne tik sezoninius ir fiziologinius rūšies pokyčius, bet, sustiprėjus natūraliai atrankai, gali pakisti palikuonių genotipas bei sumažėti genetinė įvairovė. Trumpalaikė adaptacija gali būti pasiekta fiziologiniu, fenotipiniu ir morfologiniu plastiškumu, tačiau ilgalaikį genetinį prisitaikymą prie didelių aplinkos pokyčių ir net rūšių evoliuciją gali užtikrinti tik genetinė variacija ir selekcija“, – mokslo žiniomis dalijasi pašnekovė.

Jos teigimu, vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduriame vykdydami medžių rūšių selekciją ir juos veisiant, auginant – kad sunku nuspėti medžių (ir jų savybių) gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų. Šiame selekcijos etape svarbus ekogenetinis plastiškumas, kuris parodo genotipo (klono, šeimos ar populiacijos) bruožų amplitudę skirtingose aplinkos sąlygose.

Apie medžioklę: ir medžiotoja, ir dėstytoja

Docentė ne tik dėsto medžioklėtvarką, bet ir pati mėgsta medžioti.  Jai atmintyje labiausiai įstrigusi dar studijų laikais vykusi medžioklė. „Praktinė medžioklė buvo įtraukta į studijų planą, tad visi turėjome dalyvauti bent vienoje medžioklėje Universiteto medžioklės plotuose. Kurso draugai, kurie jau turėjo medžiotojo bilietus, medžiojo, o visi kiti buvome varovai. Tą pirmąją medžioklę galėčiau pavadinti savotiška romantika: kyla saulė, krenta rūkas, medžioklės ragų signalai, o vėliau –  laužas, sumedžiotų žvėrių pagerbimas ir medžiotojų vakarienė. Manau, visos tos tradicijos ir kultūra yra esminis medžioklės akcentas“, – svarsto V. Gudynaitė-Franckevičienė. 

Pati esą medžiojanti tik rektarčiais ir nesiekia turėti pilną šaldiklį žvėrienos. „Medžioju retai, nesiekiu sumedžioti kuo daugiau gyvūnų ar iš to verslauti, tai tik mano pasirinkimas. Palaikau ir tuos, kurie medžioja kiekvieną savaitgalį, svarbu, kad tai būtų daroma pagal medžioklės taisykles. Kita vertus, nereiškia, kad kiekvienoje medžioklėje, ypač individualioje, kas nors sumedžiojama. Medžiotojai daug laiko praleidžia tiesiog stebėdami gyvūnus, jų gyvenimą, takus, kitas veiklos žymes, žino kiekvieno žvėries istoriją ir tik tada sprendžia, ar žvėrį sumedžioti ar ne. Medžioklės kritikai turėtų suprasti, kad pirmiausia medžiojami žvėrys, kurie yra ligoti, traumuoti, atsilikusio augimo ar nusenę, o giminei pratęsti paliekami sveikiausi ir tvirčiausi. Būtent taip gerinama visų elninių žvėrių populiacijų būklė“, – aiškina medžioklėtvarkos žinovė.

Jos pačios šeimoje vienintelis medžiotojas – sesers vyras, o aktyviai medžiojančių draugų ir draugių ji turinti nemažai. „Tarp kolegų yra keletas itin aktyvių medžiotojų, tačiau yra ir medžioklės kritikų. Nesiruošiu keisti jų požiūrio, tačiau visada turiu atsakymą į emocijomis pagrįstus pasisakymus“, – pripažįsta ji.

Docentė pasakoja, kad su studentais aršių diskusijų medžioklės tema išvengianti, nes didžioji dalis studentų supranta medžioklės reikšmę ir naudą, nors patys ir neketina tapti medžiotojais. „Kurso pabaigoje studentų nuomonė apie medžioklę būna labiau teigiama nei neigiama. Kasmet po medžioklės paskaitų 2-3 studentai nusprendžia tapti medžiotojais. Nuomonę apie medžiotojus tarp studentų formuoja ir studentai-medžiotojai. Jeigu studentas kultūringas, mandagus, komunikabilus, tuomet medžiotojo įvaizdis kitų akyse tampa geresnis. Jeigu tai akademinių skolų turintis, vėluojantis ar retai lankantis paskaitas studentas, tuomet formuojasi neatsakingo medžiotojo įvaizdis“, – pažymi dėstytoja.  

Apie visuomenės požiūrį į medžioklę ir kaip jis kinta

Mokslininkė yra atlikusi ir su visuomene pasidalijusi savo socialiniu tyrimu apie visuomenės požiūrį į medžiotojus. Tyrime buvo apklausta daugiau nei 1000 respodentų,  imtis atspindi įvairias amžiaus grupes, lytį, išsilavinimą. Tyrimo duomenys rodo,  jog didžioji dalis visuomenės medžioklę vertina teigiamai. Pavyzdžiui, 44 proc. palaikytų savo partnerį(-ę), jeigu jis nuspręstų tapti medžiotoju (-a), 50 proc. respondentų mielai dalyvautų medžiotojų organizuojamuose renginiuose, 66 proc. mano, jog medžiotojai – tai žmonės, turintys gilesnių žinių apie gamtą ir yra rūpestingi. Likusi dalis medžioklės kategriškai nepalaiko, o būtent tai ir nuvilia pašnekovę. 

„Labiausiai liūdina asmenys, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš medžioklę ir nenori girdėti, atmeta visus argumentus, kurie yra „už“. Gyvenime visos problemos sprendžiamos bendraujant, komunikuojant, todėl tie, kurie girdi tik save, iš tikrųjų save izoliuoja. Tyrimo duomenimis, yra asmenų, kurie būtų pasirengę nepriimti žmogaus į darbą, nepaisant jo profesinių gebėjimų, jei žinotų apie jo hobį – medžioklę. Tai rodo ne tik pritarimą ar nepritarimą medžioklei, bet ir diskriminaciją. Taip pat daug žmonių vadovaujasi emocijomis – jiems gaila sumedžioto kiškio ar stirnos, bet negaila šerno ar šeško. Kuo šie gyvūnai skiriasi? Ar vienų vertė ekosistemoms mažesnė? Ar tiesiog vieni mielesni už kitus?“, – mintimis apie tyrimą dalijasi Valda. 

Tiesa, ji pažymi, kad požiūris į medžioklę iš dalies priklauso ir nuo pačių medžiotojų elgesio. „Medžiojant svarbu laikytis ne tik medžioklės taisyklių, bet ir gerbti žemės ir miškų savininkus, miško žvėris, laimikį ir apskritai elgtis kultūringai, puoselėti medžioklės tradicijas. Jeigu medžiotojas gerbs save ir kitus, tuomet jį gerbs ir kiti. Visiems be išlygų reikėtų atminti, kad medžioklė yra medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės  kultūros tradicijas“, –  teigia pašnekovė

Apie mūsų ir Vakarų medžioklės kultūrą

Kuo mūsų medžioklės kultūra skiriasi nuo Vakarų?  Jos nuomone, skirtumų yra, tačiau negalima sakyti, kad jie esminiai ar supriešinantys. „Kiekvienoje valstybėje medžioklės kultūra priklauso nuo miškų rūšinės sudėties ir juose gyevnančių žvėrių ar paukščių, nuo vandens telkinių kiekio, gamtosauginio švietimo ir apskritai nuo civilizacijos atsiradimo tame krašte. Palyginti su Vakarų Europos šalimis, mūsų medžioklės tradicijos pradėjo formuotis vėliau ir patyrė daug išbandymų: carinės Rusijos valdžia, sovietmetis, kurie visą kultūros lygmenį lyg sugrąžindavo dešimtmečiais atgal.  Lietuvos medžioklės labui daug nuveikė prof. Tadas Ivanauskas ir kiti žymūs gamtininkai: 1920 m. buvo įkurta  Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, 1934 m. pradėtos organizuoti medžiojamųjų žvėrių apsakaitos ir pan.  Lietuva buvo tarp šalių, 1930 m. įkūrusių Tarptautinę medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos tarybą (CIC)“, – pasakoja mokslininkė. 

Jos žodžiais,  Lietuvoje mes turime tikrai aukštą trofėjinės medžioklės kryptį. Medžioklės ūkis orientuotas taip, kad elniniai žvėrys būtų kuo stipresni, sveikesni, augintų masyvesnius, taisyklingus ragus. Tai reiškia, kad pirmiausia medžiojami žvėrys, kurie, akivaizdu, šių savybių nepasieks. Pasak pašnekovės, kitose valstybėse pagrindinė medžioklės kryptis yra žvėrienos kiekis.

„Didžiojoje Europos dalyje neleidžiama bebrų ar vilkų medžioklė, nes šios gyvūnų rūšys yra saugomos. Lietuvoje bebrų populiacija pakankamai didelė, kad medžiojimas būtų limituojamas nustant tik medžioklės terminą, bet ne kiekį, o vilkų medžioklė reguliuojama nustatant ir leistiną sumedžioti žvėrių skaičių. Yra ir priešingų variantų, pavyzdžiui, Lietuvoje lūšis nemedžiojama, o latviai šia medžiokle gali džiaugtis, taip pat mes nemedžiojame tetervinų, o Suomijoje tai leidžiama. Lietuvoje nėra gilių paukštinės medžioklės tradicijų ar medžioklės su žirgais, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Dėl gamtinių sąlygų neturime tradicijos medžioti su sakalais. Prancūzijoje ir Belgijoje šis medžioklės būdas net  įtrauktas į UNESCO saugomų tradicijų sąrašą. Medžioklinių šunų irgi turime tik vieną nacionalinę veislę – lietuvių skaliką. Skalikai – šunys, skirti skalyti, loti, rasti ir vyti žvėris – tai parodo ir mūsų medžiotojų prioritetus per istorijos tėkmę“, – dėsto medžioklėtvarkos žinovė.  

Apie stereotipus

Kalbėdami su visuomenės požiūrį į medžioklę tiriančia mokslininke užsiminėme  ir apie stereotipus, iš kurių bent du gajūs visuomenėje ir net tarp medžiotojų. Anot  V. Gudynaitės-Franckevičienės, panašiai kaip  „neva miškininkystę studijuoja tik vyrai“,  dar griežčiau   atsiliepiama apie moteris medžiotojas. „Mano aplinkoje tarp aktyviai medžiojančių draugų ir kolegų daugiau yra moterų, todėl  kartais man sunku suprasti, kodėl tas kažką dar gali stebinti. Kai kurios moterys yra tvirtesnio charakterio ir jų netrikdo visuomenės ar net medžiotojų vyrų išsakomi komentarai ar kritika, tačiau kitoms – tai jautri tema. Dažnai būna, jog vyrai nori patarti, padėti, tačiau tą daro menkindami moteris medžiotojas. Taip neturėtų būti.  Žinoma, nėra viskas tik blogai – kartais moterims rezervuojami geresni medžioklės bokšteliai, padedama apdoroti sumedžiotą žvėrį. Kita vertus, moterims nereikia jokių specifinių sąlygų, tiesiog elementarios lygybės“, – samprotauja medžiotoja.

Ji mano, kad norint pasiekti šią lygybę, prireiks laiko ir  pastangų.  „Sakyčiau, kiekviena moteris medžiotoja yra visuomenės informavimo įrankis: „žiūrėkite mes čia tokios pačios, kaip visi ir mes medžiojame“. Todėl  kuo mūsų, moterų medžiotojų, bus daugiau, tuo greičiau šis streotipas išnyks kaip neatitinkantis tikrovės“, – apie mitų griovimą kalba mėdžioklėtvarkos dėstytoja. 

Dar vienas stereotipas  –  visuomenės baimė, įsitikinimas, jog naudojantis naktiniais taikikliais ir garso slopintuvais bus tyliai išmedžioti visi žvėrys ir padidės  brakonieriavimo atvejų. „Mūsų prigimtis yra bijoti to, ko nepažįstame, nežinome, nemokame. Lietuvoje daugeliu atveju tokios ir panašios baimės įveikiamos draudimais, o ne švietimu. Reikėtų suprasti, kad naktinis taikiklis skirtas tam, jog medžiotojo šūvis būtų taiklesnis ir padaryta mažiau klaidų, tarkim, nustatant stirnino selekcinę klasę. Garso slopintuvas taip pat nepadarys šūvio visiškai negirdimo, tačiau mažiau trikdys medžioklinius šunis, pačius medžiotojus, kitus žvėris ir pan. Žvėris turi galimybių išsigelbėti, „kovoti“ su medžiotoju, nes, kaip minėjau, šūvis nebus visiškai negirdimas“, – aiškina V. Gudynaitė-Franckevičienė. Be to, šie prietaisai kainuoja nepigiai, todėl kiekvienas medžiotojas jų tikrai greitu laiku neprisipirks ir ne kiekvienam jų reikia. Pasak jos, medžiotojai suinteresuoti, kad žvėrių mūsų miškuose būtų kuo daugiau, todėl sakyti, kad staiga viskas bus išmedžiota, tėra tik emocija – ne argumentas.

„Šiuo metu naktinius taikiklius galima įsigyti civilinei apyvartai, tai reiškia, kad, pavyzdžiui, koviniai šauliai ir dalis medžiotojų gali juos turėti. Įdomu,  jog medžiotojas, įsigijęs naktinį taikiklį, jo negalės naudoti medžioklėje Lietuvoje. Žinoma, tiems, kurie dažnai medžioja šalyse, kur taikiklius naudoti leidžiama, tarkim, Latvijoje, ši investicija naudinga. Kalbant apie brakonierius reikia pastebėti, kad jie sėkmingai tą  daro ir be garso slopintuvų ar naktinių taikiklių –  problema ne prietaisai, kuriuos galima ar negalima naudoti, o mūsų kultūra ir suvokimas. Mano palinkėjimas būtų  įveikti visas baimes žiniomis“, – linkėjimais pokalbį baigia medžiotoja.

Andrius Nenėnas

Nuotraukos iš asmeninės Valdos kolekcijos