Ventės rago ornitologas per paukščius skleidžia žinią apie Lietuvą

Ventės rago ornitologas per paukščius skleidžia žinią apie Lietuvą

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultetą šiemet, kaip ir kiekvienais metais, baigė gausus būrys miškininkų ir aplinkosaugininkų – 39 bakalaurai ir 51 magistras. Diplomus gavo 31 miškininkystės ir 8 taikomosios ekologijos bakalaurai. Dauguma jų mokėsi pagal nuolatinių studijų programą.

Diplomus gavo ir 28 miškininkystės, 9 – taikomosios ekologijos, 7 – laukinių gyvūnų populiacijų valdymo, 7 – miestų ir rekreacinės miškininkystės magistrai. Skirtingai nei bakalaurai, dauguma jų, net 39, studijavo pagal ištęstines studijas.

Du magistro darbai pateikti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos skelbtam geriausių magistro darbų konkursui. Tai – Monikos Redeckaitės miškininkystės magistro darbas „Miško dangos pokyčių nustatymas nuotoliniais metodais“ (vadovas dr. Donatas Jonikavičius) ir Vytauto Eigirdo taikomosios ekologijos magistro darbas „Lietuvoje užregistruotų didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo L.) migracijos kelių nustatymas“ (vadovas dr. Žydrūnas Preikša).

Skirtas Lietuvos nepriklausomybei

Kad paskutinėmis šių metų vasaros dienomis teks susitikti su Ventės rago ornitologijos stotyje besidarbuojančiu Vytautu, prieš ketvertą metų viešėdama pas tuometinį Kėdainių girininkijos girininką Petrą Eigirdą nė nenumaniau. Tąsyk po Šventybrasčio miškus vedžiodamas senasis Eigirdas pasakojo apie savo jaunystę, apie tai, kad kilęs iš Laukagalių, o mokyklą baigęs Šėtoje, apie tai, kad užaugino aštuonetą vaikų, kad visi jie gyvena Lietuvoje ir niekur iš jos nežada išvykti. Jį patį gyvenimas buvo nubloškęs į Murmansko sritį, ten gimė ir vyriausias sūnus Petras, paskui jau Lietuvoje ir Marijus, Janina, Juozukas, Vytautas, Gediminas, Onutė, Mykolas. O ir vardai ne iš knygų duoti. Visi iš giminės neišleidžiami – tai tėvų, tai senelių, jų brolių, seserų garbei. „Marijus – žmonos sugalvotas vardas, mergaitės – pagal giminių vardus. Žmonos sesuo Janina, mano brolis Jonas. Juozas seneliui, Petras man, o jau Vytautas ir Gediminas – Lietuvos nepriklausomybei, – šypsodamasis tąsyk pasakojo laimingas tėvas. – Mišką myli visi. Vyresnieji pasirinko miškininkų specialybes, jaunesni kitas. Namuose nė vieno nėra, visi Kaune, tik Vytautas – ekologas, dirba Ventės rage, paukščių rojuje…“

Tam paukščių rojuje ne taip lengva sugauti Vytautą – jis suka ir suka ratus po savo valdas, kas valandą tikrina gaudykles, žieduoja paukščius, registruoja į žurnalą, paskui suveda duomenis į kompiuterį, o ir telefono ryšis ne visada būna geras. Išgirdęs, kad jau prieš keletą metų buvo rašyta apie jo tėvų šeimą, jo brolius ir seseris, kukliai apie savo vardą, skirtą Lietuvos nepriklausomybei, sako: reikėtų klausti tėvuko, o Lietuvėlėje gyvena visi aštuoni girininko vaikai. „Jeigu domiesi, mokaisi, tai kuo toliau, tuo daugiau su paukščiais darbų atsiranda… Pirma pažintis su paukščiais prasidėjo nuo tėvuko girininkijoje dirbusio eigulio, kuris, dar kai mokiausi mokykloje, paskatino domėtis paukščiais, pakvietė jų žieduoti. Į miškus važiuodavom ir su juo, ir su tėvuku, tai ir lėmė mano pasirinkimą, nes norėjosi studijų, susijusių su miškais. Pradžioje buvau įstojęs į Kauno technologijos universitetą, ten studijos labai stiprios, bet po pusantrų metų supratau, kad norėčiau ne to. Ten daugiau buvo susiję su chemija, o ne su gamta, tad sugalvojau, kad reikia keisti pasirinkimą. Tuo metu dar buvo ne VDU, o Aleksandro Stulginskio universitetas – pasirinkau studijas jame. Kai ten perėjau, pradėjau mokytis tai, prie ko linko širdis, kas buvo pačiam labai įdomu. Studijos tapo prasmingos, o baigęs bakalauro studijas, atsidūriau Ventės rage. Paskui, tiesa, neakivaizdžiai, baigiau ir magistro taikomosios ekologijos studijas. Jos atveria daugiau kelių – dirbu ne tik čia, bet ir dalyvauju įvairiuose projektuose su kitais universitetais, su gamtos tyrimų centru“, – sako Vytautas ir prisipažįsta, kad artimiausiu metu iš čia nežada niekur kraustytis ir nieko keisti.

Be to, taip susiklostė, kad tuomet tik būsimoji žmona Sigutė taip pat Kaune baigė VDU socialinio darbo studijas, tad abu jauni žmonės nebuvo labai prie ko nors pririšti, tad ir apsigyveno Ventės rage esančiame švyturyje. „Sužiedavau ne tik paukščius, bet ir žmoną. Papuoliau į tinklus… – linksmai pasakoja Vytautas. – Paskui Kintuose susituokėme…“

Jauna šeima prisipažįsta, kad atsikrausčius į Ventės ragą iš Kauno, čia atrodė, kad gyvens užkampyje. „Neturėjome čia nei draugų, nei pažįstamų, atrodė, kad atvažiavome į užsienį. Tik tiek, kad lietuviškai šneka visi…“ – prisimena pirmas gyvenimo prie marių dienas sutuoktiniai ir sako, kad dabar įprato, išvažiuoja ir į Klaipėdą, ir kino teatrą nueina, ir patys svečių dažnai sulaukia.

Ant žiedo esantis numeris tampa paukščio asmens kodu

Kai ornitologai pagauna paukštį, jam uždedamas žiedelis, ant kurio yra užrašytas numeriukas ir Lietuvos paukščių žiedavimo centro, kuris yra Kaune, adresas. „Daugiausiai per dieną yra tekę sužieduoti per 7000 paukščių, bet tada jau žieduojame penkiese–šešiese. Ant žiedo esantis numeris tam paukščiui tampa kaip žmogui asmens kodas. Taip bet kuriame pasaulio krašte esantys žiedavimo centrai keičiasi informacija. Jeigu mūsų žieduotas paukštis nukeliauja į Lenkiją ar Vokietiją, mes gauname iš jų informaciją, taip pildoma paukščio gyvenimo istorija. Iš Lietuvos toliausiai turbūt mūsų žieduoti paukščiai nuskrenda į Pietų Afriką. Į Europą iš Amerikos užskrenda paukščių, bet dažniausiai jie žūva per audras, ir žieduotų pasitaiko mažiau“, – pasakoja Vytautas ir patikina, kad seniau buvusį hobį – paukščius – gyvenimas čia pavertė mielu darbu, už kurį dar ir pinigus moka.

Pats įdomiausias ir netikėčiausias paukštis, kurį ornitologui teko sužieduoti, į tinkliukus pakliuvo Kūčių dieną. „Žiemą negaudome su zigzaginėmis gaudyklėmis, tad iškėliau voratinklinę, beveik nematomą. Ateinu: kabo paukštis, kurio nepažįstu. O kai nepažįsti paukščio, vadinasi, geras paukštis, – apie netikėtą svečią kalbėjo Vytautas. – Išstudijavome, kad ten buvo juodagurklis erškėtžvirblis, visai nauja Lietuvoje atsiradusi, greičiausiai iš Azijos atskridusi, rūšis. Tai pirmoji man pasisekusi pagauti rūšis, kuri buvo įrašyta į Lietuvos sąrašą. Tarsi Kalėdų Senelis man įmetė į tinklus dovaną. Lietuvoje yra ornitofaunistinė komisija, kuri turi patvirtinti faktą, kad jis yra tikras: kadangi buvo ir nuotraukos, ir paukščio išmatavimai, tad čia atsirado ir mano pavardė… Lietuvos ornitologai žinos, kas atrado šitą paukštį. Jis atskrido gal iš kito žemyno, bet pilietybę gavo Lietuvos…“

Maži paukštukai tik žieduojami, o stambiems – gulbėms, gandrams, ereliams ir kitiems – galima uždėti siųstuvą ir stebėti, kur jie keliauja. Rašydamas magistro darbą Vytautas ir kormoranus sekė siųstuvėlių pagalba. Prietaisai, kainuojantys per 1000 eurų, tokie modernūs, kad galima buvo matyti ir kokiame aukštyje, ir kokiu greičiu skrenda, ir į kokį gylį neria, kokia skridimo temperatūra.

Didžiųjų kormoranų migracijos keliai ir reabilitacija

Paklaustas, kodėl magistrinio darbo tema pasirinko kormoranus, V. Eigirdas juokiasi, kad tikrai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežino, kas tie kormoranai. Tik, mat, vienam tas žodis – keiksmažodis, kitam egzotika. „Man pačiam buvo labai įdomu pasižiūrėti, kas čia per paukščiai. Ar jie tikrai tokie baisūs? O kai iš arčiau pasižiūri, tai jie ne tokie baisūs, kaip juos paišo… Netgi buvo kilęs noras tuos kormoranus šiek tiek reabilituoti žmonių akyse. Ta tema buvo aktuali, ties panašia tema darbavosi ir Klaipėdos universiteto mokslininkai, mes ėmėme bendradarbiauti, jie vienus darbus darė, mes kitus, kooperavomės ir pasiekėme bendrų tikslų. Aš studijavau paukščių migraciją, klaipėdiečiai pažiūrėjo, ką Lietuvoje kormoranai veikia, taip ir atsirado magistro darbas, – apie pasirinktą temą kalbėjo magistrantas. – Juodkrantės sengirėje reguliariai baidomi kormoranai. Patelės peri jauniklius, naktį jos baidomos, kiaušiniai sušąla ir taip lyg mažėja kormoranų, bet vėliau pastebėjome, kad yra ir kita medalio pusė. Tie paukščiai kitais metais sugrįžta perėti, žiūri, kad iš čia pernai jie buvo išvaikyti. Tai kam šitoje kolonijoje tupėti? Taip atsiranda naujos kolonijos… Gal gerai, kad naujos kolonijos atsirado menkaverčiuose krūmynuose, tačiau, pavyzdžiui, šalia Rusnės yra žuvininkystės tvenkiniai. Kiek pastebėjome, kormoranai Lietuvoje realią žalą daro žuvininkystės ūkiams, verslininkams, auginantiems milų. Jeigu ten nusileis kormoranai, tai tikrai padarys žalos, o visur kitur – tai tik kova su vėjo malūnais. Išbaidysime iš vienos vietos, jie atsiras kitoje. Jeigu kas bando kaltinti, kad Kuršių mariose išnaikinama žuvis, tai tikrai netiesa. Mes čia galime išnaikinti visus kormoranus, atskris iš Kaliningrado srities kiti… Be to, 90 proc. kormoranų maitinasi jūroje, ir ten jie gaudo menkavertes žuvis ir vieninteliai iš paukščių naikina invazines žuvis grundalus rubuilius. Kormoranai net padeda mums reguliuoti grundalų populiaciją. Jos maitinasi kitų žuvų ikrais, kitų žuvų mailiumi ir pridaro gal daugiau žalos, nei kormoranai. Galima sakyti, kad jie rūpinasi kitų žuvų išlikimu. Tad kartais reikia pasižiūrėti, ar tikrai tie baidymo darbai prasmingi, ar verta į juos investuoti… Kuo daugiau žinai, tuo daugiau gali pritaikyti praktikoje“, – įsitikinęs ornitologas.

Ventės rage esanti paukščių žiedavimo stotis yra viena seniausių. Pirmąją pasaulyje paukščių stebyklą 1901 m. įkūrė vokiečių ornitologas Johanas Tynemanas (Johannes Thienemann) Kuršių nerijoje, 20 km į pietus nuo Nidos buvusiame Rasytės bažnytkaimyje (rus. Rybačij, Kaliningrado sritis), o 1929-aisiais Ventėje biologas Tadas Ivanauskas įkūrė ornitologijos stotį, kur iki šiol stebimi ir žieduojami paukščiai. Pasak V. Eigirdo, į svečius užsukantys Europos šalių ornitologai kalba, kad Lietuvos stotis – ne tik viena seniausių, bet ir viena didžiausių. Kai Vytautas su žmona lankėsi Izraelio žiedavimo stotyje, ten apie Ventės ragą vietos ornitologai buvo girdėję, nes paukščiai paskleidžia žinias po visą pasaulį.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos Rasos Liškauskaitės