Vincas Žemaitis – Lietuvos girių karalius

gegužės 30, 2019
Vandalizmas: pažintinio tako rodyklės – po įklimpusio automobilio ratais
gegužės 25, 2019
Nuo verpiko vienuolio nupurkšti miškai kenkia tik šio drugio vikšrams
gegužės 30, 2019

Vincas Žemaitis – Lietuvos girių karalius

Kas buvo Vincas Žemaitis? Vyresniosios ikikarinės kartos inteligentai atsakytų: ,,Žymus miškininkas, visuomenės veikėjas. Pirmasis diplomuotas Vasario 16-osios respublikos miškininkas.“ Jis įdiegė daug naujovių, kurios turėjo didžiulės naudos miškotvarkai, užkirto kelią miško grobstymui, nesąžiningiems pirkliams, piktnaudžiaujantiems girių turtais. Tad kartu su Vincu Žemaičiu pakeliaukime jo gyvenimo ir kūrybos takais.

V. Žemaitis moksliniai darbai miškininkystės srityje skatino jaunimą gilintis į svarbias ūkines problemas, naujoviškai tvarkytis plečiant jaunuolynus. Už nuopelnus miškininkystėje Vincas Žemaitis 1931 m. vasario 16 d. buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Taip trumpai įvardijama šio žymaus miškininko veikla leidinyje „Nuo Šeimenos krantų“, parengtame įamžinti jo atminimą. Po Antrojo pasaulinio karo Vincas Žemaitis pratęsė savo darbus JAV.  Ten jis išgarsėjo ir kaip etnologas, Lietuvos istorikas.

Iš sodybos Šeimenos vingyje – į mokslo viršūnes

Važiuojant iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį ir pasiekus Žaliosios miškelį bei to paties pavadinimo gyvenvietę, išvysime ženklą ,,Vinco Žemaičio gimtinė.“ Pasukus į kairę lauko keliukas atveda į buvusią V. Žemaičio tėviškę. Paminklinis akmuo ir jo atminimui pasodinti medžiai mena, kad šioje, gražiame Šeimenos vingiu apjuostoje sodyboje 1893 m. lapkričio 21 d. gimė būsimasis miškų žinovas. Išvykęs iš gimtojo Andriškių kaimo jis mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje, vėliau mokslus baigė 1917 m. Voroneže. Studijavo Charkovo universitete, grįžo į Lietuvą, tęsė  miškininkystės studijas Drezdene, kur įgijo miškų inžinieriaus diplomą.

Nuo 1926 m. pradžios – Kazlų Rūdos miškų urėdas, nuo 1929 m. – revizorius urėdas ir Miškų departamento tarybos narys, 1940-1941 m. – Mažeikių miškų urėdas, 1941-1944 m. – vėl Kazlų Rūdos miškų urėdas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.

Dirbdamas Kazlų Rūdoje jis aktyviai būrė Lietuvos miškininkus. Net du kartus buvo išrinktas Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) pirmininku. Šiai sąjungai 1952-1983 m. vadovavo ir išeivijoje. Miškininkų  sąjungos iniciatyva buvo leidžiamas lietuviškas žurnalas ,,Girios aidas“. Išeivijoje V. Žemaitis išvertė ir išleido vertingą istorinį darbą – 1559 m. Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos ,,Girių revizijos“ didesnę dalį (pavadinta ,,Pietinė Lietuva“).

Pasaulinio garso lenkų istorikas J. Ochmanskis Vincą Žemaitį vertino  kaip rūpestingą ir gilų Lietuvos bei Europos praeities tyrinėtoją.

Kerėjo ir žavėjo gimtinės miškeliai

Netoli gimtinės ošusi Žaliosios giraitė Vincukui buvo vaikystės pasakų karalija. Čia jis pažino ir tyrinėjo giraitėje augančius medžius ir krūmus. ,,Nepaprastai širdžiai malonų jausmą, akimis pasigėrėtiną vaizdą teikė giraitės kelelis. Juo eidamas galėjai kartoti „Anykščių šilelio“ žodžius“,- rašė garsus miškininkas.

Vinco tėvas mėgo sodinti medžius. Dėl to sūnus užsimena: ,,Galbūt ši iš tėvo paveldėta, praktiškai išreikšta meilė medžiui, ar tas sąlytis su Žaliosios giraite  mane paskatino tapti miškininku.“

Surengė pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą Vilkaviškyje

Ruošiantis Vasario 16-osios minėjimui Vilkaviškyje V. Žemaitis parengė renginio eigos tvarką. Po iškilmingų pamaldų surengta eisena su bažnyčios altorėliais ir vėliavomis bei bažnyčios choristais. Eisenos priekyje, laikydamas tautinių spalvų vėliavą, jojo raitelis. Paskui jį trimitininkas – vaidila. Toliau eisena su valdžios atstovais, orkestras. Iš šono jojo raitelis su tautinių spalvų karpiniais ant rankovių. V. Žemaitis prisimena: „Pirmiausiai pakviečiau aiškios tarties ir stipraus balso vyrą perskaityti Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą. Po to trumpai paaiškinau perskaityto akto reikšmę visai Lietuvai. Lietuvą palyginau su pasakos karalaite, kurią nuožmus iš Rytų kaimynas rusas buvo 120 metų užmigdęs ir paguldęs į geležinį karstą.“

Siekdamas paskatinti patriotines nuotaikas V. Žemaitis priminė,  kad  atkūrusių Lietuvą pirmeivių gretose buvo vilkaviškiečiai dr. J. Basanavičius ir dr. V. Kudirka. ,,Todėl mes, vilkaviškiečiai, turime likti pavyzdžiu visur, kol neprikelsime į laisvę mūsų brangios Lietuvos“, – kalbą užbaigė V. Žemaitis.

Kaip Vištytis prisijungė prie Lietuvos

Vilkaviškio apskrities valdyba pasiuntė V. Žemaitį į Vištytį, kur jis turėjo surengti valsčiaus viršaičio rinkimus. Pretendavo su kandidatai Biliavičius ir Kalvaitis. Rinkimai virto kautynėmis tarp lenkus palaikančių ir į lietuvybę linkusių vištytiečių. ,,Vienas jų, išplėšęs statinį, kirto kitam. Akimirksniu minia nuplėšė ne tik tvoros statinius, bet ir balžienus… Prasidėjo mūšis“, – prisimena V. Žemaitis.

Prisijungti prie Vilkaviškio apskrities siekė ir Vižainis, bet, pasak V. Žemaičio, ,,mūsų valdininkų nepaslankumas ar neapdairumas tai sukliudė.“

V. Žemaitis – Sūduvos istorikas

,,Kiekvieno lietuvio pareiga – pažinti visų baltų (aisčių) gimtinės istoriją, ypač tų genčių ir kraštų, kurie likimo buvo susiję su senąja Lietuva“, – rašė V. Žemaitis. Jo iniciatyva išverstas ir išleistas garsusis Grigorijaus Valavičiaus veikalas, aprašęs  Lietuvos girias (išleistas 1579 m.).  Pasak V. Žemaičio, XVI šimtmetis Lietuvai buvo reikšmingas ir lemtingas. Jį primena Oršos  mūšis 1514 m., kuriame nugalėta Maskvos kariuomenė. 1529 m. išleistas Lietuvos statutas, 1547 m. išspausdinta pirmoji lietuviška knyga ,,Mažvydo katekizmas“, 1569 m. sudaryta Liublino unija, 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas. Šiuos įvykius papildo ir G. Valavičiaus Lietuvos girių aprašymas (1559 m.).

G. Valavičiaus aprašo 41 medę (girią), kur nurodo daugelio girių plotus ir jų ribas, einančias upėmis, keliais, ežerais ir raistais. Čia jis mini ir daugelį Sūduvos miestelių, kaimų dvarų pavadinimų (Pilviškiai, Keturvalakiai ir kt.). V. Žemaitis G. Valavičių pavadino ,,pirmuoju Lietuvos miškininku -rašytoju, lietuviu.“

Čikagoje 1964 m. išėjo V. Žemaičio veikalas ,,Sūduvos praeitis“. Jame apžvelgta archeologinė, politinė bei istorinė Sūduvos praeitis. Beje, V. Žemaitis turi savą nuomonę apie kai kuriuos  istorijos įvykius. Jis rašo, jog ,,Kriavos“ (Krėvos) aktas – paprasčiausias falsifikatas. Knygos autorius šventai įsitikinęs, jog „Sūduvos-Jotvos-Dainavos kraštas, jau tūkstantį metų esąs kryžminėje rusų, vokiečių, lenkų ugnyje, nors ir daug nukentėjęs (plotu sumažėjęs), ne tik ištvėrė, bet ir tapo lietuvių tautinio atgimimo židiniu, davė lietuvių tautai bendrinę kalbą ir ,tikėkime, kad jis taps likimo grandimi, kuri sujungs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą į vieną valstybinį kūną, kas sąjungoje su latvių tauta ir kitais kaimynais sudarys brolišką, stiprų politinį vienetą Laisvųjų Europos tautų šeimoje (federacijoje).“

V. Žemaitis tarsi dar 1964 m. išpranašavo Europos Sąjungą, kurioje suklestės Lietuva.

Lietuva – karalių žemė

Pats V. Žemaitis save vadino istorijos mėgėju. Tačiau jo įžvalgos daug gilesnės nei kai kurių lietuvių, o ypač lenkų istorikų darbuose. Jis ypač išskiria požiūrį į Lietuvos karalystės fenomeną. Pasak jo, „su viešai karaliumi vainikuotu Mindaugu (1253 m.) Lietuva tapo karalyste. Jam mirus niekas nei jo įpėdiniams, nei Lietuvos valstybės to titulo neatėmė. Visi Lietuvos valdovai, kurie po Mindaugo sėdėjo Vilniaus soste – Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir pagaliau Vytautas, – titulavosi ir buvo tituluojami Lietuvos karaliais, kaip visiškai savarankiški monarchai ( …). Pagaliau pats Jogaila sutiko, kad Vytautas yra savarankiškas Lietuvos karalius ir tą titulą jam pripažino šv. Romos imperijos imperatorius Žygimantas I“.

Didžiuoju Kunigaikščiu Gediminą pirmą kartą pavadino XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas. Vincas Žemaitis rašo, jog „žinomo valstybės niekintojo ir menkintojo J. Dlugošo sprendimas istorikų buvo priimtas ir nekeičiamas.” Su tuo nesutikdamas V. Žemaitis reikalauja istorinio teisingumo – ,,Lietuvos didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais“.

Nors V. Žemaitis nebuvo profesionalus istorikas, bet jo įžvalgos apie Lietuvos karalius buvo toliaregiškos. Vakarų civilizacijoje Lietuvos valdovai įvardijami rex, o slavai savo metraščiuose rašė didieji kunigaikščiai.

2019 m. ,,Vagos“ leidykla išleido literatūrologo prof. Algimanto Bučo veikalą ,,Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Šis istorinę reikšmę turintis veikalas skirtas senovės Lietuvos valdovų iki  XV a. pr. istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna pasenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263 m.) egzistavusią Lietuvos karalystę. Šio karališko titulo niekas nepanaikino, tad Vytenis, Gediminas ir Vytautas turi atgauti karalių vardus.

Tai skelbė Vincas Žemaitis dar 1970 m. savo studijoje ,,Pavėluotas Lietuvos krikštas“  klausdamas ,,Kas grąžins garbę Lietuvos karaliams?“

Lietuvos girių puoselėtojas

Išeivijoje V. Žemaičio rūpesčiu per 19 metų išleisti 26 ,,Girių aido“ numeriai. Be straipsnių apie Lietuvos miškininkus ir girias, jis daug rašė istorinėmis temomis. 1952 m. pranašiškai skelbė ,,Mes privalome sparčiai ruoštis tai valandai, kai Lietuva bus laisva. Turime šiam momentui pasiruošti visapusiškai: dvasiškai, profesiškai  ir organizuotai. Kad grįžę į tėvų, sesių, brolių krauju aplaistytą žemę sugebėtume atkurti žaliąsias girias, o šėtono nualintose žmonių širdyse mokėtume pasėti naują tikėjimo, vilties ir meilės grūdą.“

,,Girioje jaučiuosi lyg nuostabioje užburtoje pilyje“,- rašė V. Žemaitis. ,,Pajutau jos pulsą, kvėpavimą ir svarbiausia – pasijuntu lietuvis esąs. Išgirstu skundų, kad priešai per amžius per girias mūsų tautą naikina, kraštą plėšia. Ir prašo, ir ragina mane giria žalioji ją  saugoti.“

Vieni prasmingiausių ir kūrybingiausių Vinco Žemaičio gyvenimo ir veiklos metų susiję su Kazlų Rūdos miškų urėdija. Jaunas, ką tik mokslus Drezdene baigęs miškininkas į Šalniškės kaimą, kuriame buvo Kazlų Rūdos urėdija, atvyko 1926 m. pradžioje. Daugiau kaip 30 tūkst. ha urėdijos plotą jis pradėjo tvarkyti naujoviškai, vadovaudamasis Vakarų Europoje įgytomis žiniomis. Naujai pertvarkytos urėdijos girinkijose miškininkai tapo savų  plotų savininkais.

Daug sveikatos ir jėgų  V. Žemaitis skyrė ginant Lietuvos girias, kovai su  brakonieriais, miško  pirkliais. ,,Aš ginu Lietuvą. Be miškų Lietuva tuojau pat mirs“, – kartodavo urėdas. Šalniškės medelyne jis buvo užsimojęs išauginti daug įvairių sodmenų pakelėms apželdinti ir vaismedžių sodams įveisti.

V. Žemaičio rūpesčiu Kazlų Rūdoje iškilo naujas urėdijos pastatas ir šaulių namai. Kaip Lietuvos miškų sąjungos pirmininkas V. Žemaitis 1935 m. dalyvavo Žemės ūkio rūmų suvažiavime, jo paskatintas miškotvarkininkas Antanas Laužadis parengė LMS vėliavos projektą.

Mirė Vincas Žemaitis 1983 m. vasario 15 d. Čikagoje.

Sūnaus Kęstučio Žemaičio rūpesčiu ir lėšomis  Šalniškėjė pastatytas V. Žemaičiui ir Kazlų Rūdos urėdijai skirtas  žemaitiškas koplytstulpis. Atminimo lenta tauraus  miškininko atminimas įamžintas ir Kazlų Rūdoje. Vinco Žemaičio vardu pavadinta Žaliosios pagrindinė mokykla. Klausučių seniūnija (seniūnė Gema Skystimienė) kartu su miškininko sūnumi kunigu Kęstučiu Žemaičiu saugo ir puoselėja Vinco Žemaičio istorinį paveldą,  jo tėviškę ir atminimą.

Istorikas Antanas Žilinskas

Nuotraukoje: Lietuvos girių karalius Vincas Žemaitis. (Iš leidinio ,,Nuo Šeimenos krantų), 1931 m.