V. Vingrienė: “Miško žemės paskirties keitimas turi būti itin reta išimtis“

Vingrienė: “Miško žemės paskirties keitimas turi būti itin reta išimtis“

Šalies Konstitucija įpareigoja valstybę rūpintis natūralios gamtinės aplinkos apsauga, prižiūrint saikingą ir atkuriamąjį miško išteklių naudojimą bei miško paskirties keitimą leidžiant tik itin ypatingu atveju. Deja, buvusių dviejų paskutinių kadencijų Seimas kas pusmetį „laimino“ pataisas, laužančias šiuos būtinus gamtosaugos barjerus.

Miško paskirtį šiandien galima laisvai keisti ne tik dėl valstybės apsaugos sienų ar valstybei svarbių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo, bet ir dėl bendrojo naudojimo želdynų, naudingųjų iškasenų ir atliekų eksploatavimo teritorijų, buvusių sodybų atkūrimo, teisėtai pastatyto namo įteisinimo ar gyvenamųjų teritorijų miškinguose miestuose formavimo.

Apmaudu, kad ši tradicija pratęsta: neseniai Seimas po pateikimo pritarė parlamentarų Eugenijaus Gentvilo ir Algimanto Salamakino Miškų įstatymo pataisai dėl galimybės keisti miško paskirtį rekreacijai. Keistas siekis eiti gal net Konstitucines nuostatas pažeidžiančiu keliu, kai tas pats Miškų įstatymas leidžia įrengti rekreacinius objektus miškuose net nekeičiant miško žemės paskirties, kas sėkmingai iki šiol ir vykdoma. Klausimas, ką rekreaciniais objektais omenyje turi įstatymo pataisos iniciatoriai ir kas po tuo slypi?

Dar 2014 m. sausį įsigaliojusi paskutinė panašaus pobūdžio įstatymo pataisa, kuri leidžia keisti miško paskirtį valstybei svarbių projektų įgyvendinimui, jau atvėrė vartus labai plačiam miško paskirties keitimo spektrui ir paskirties keitimo ribojimą daro beprasmišku. Jau leidžiamas miško naikinimas dėl verslo, vykdančio energetikos, transporto, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, kultūros ir paveldosaugos, švietimo veiklas, objektų statybos. Miškuose leidžiama įrengti ir pramoninius ar mokslo technologijų parkus, stambius verslo, parodų, konferencijų, eksportuojamų aukštos pridėtinės vertės paslaugų ar produktų gamybos, sporto bei turizmo centrus. Tai prasilenkia ir su Konstitucinio Teismo doktrina. Konstitucinis Teismas net dviejuose savo sprendimuose aiškiai išreiškė poziciją, kad miško žemės paskirties keitimas turi būti itin reta išimtis. Su tuo visiškai sutinku ir manau, kad visi atitinkamo pobūdžio pakeitimai gali prieštarauti Konstitucijai.

Galimybė keisti miško žemės paskirtį suteikiama ne vien ūkiniuose, bet ir visų kategorijų saugomuose miškuose, neaplenkiant net valstybinių parkų, draustinių ar biosferos rezervatų, kur iki šiol bet koks įsikišimas į ekosistemos gyvenimą buvo griežtai draudžiamas, išskyrus objektų, susijusių su saugomos teritorijos poreikiais, įrengimu.

Dar keisčiau atrodo siūlomos naujos pataisos reikalingumas, kai peržvelgę valstybei svarbių projektų sąrašą tikrai rasime galimybę pakeisti miško žemės paskirtį ir rekreacijos tikslais. Tad kam reikalinga ir naudinga nauja pataisa, belieka tik spėlioti.

Manau, vienintelė išeitis, išsklaidysianti visas abejones, – kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl miško paskirties keitimo konstituciškumo, juolab kad svarbu išsiaiškinti, ar Miškų įstatymo preambulė, skambiai įvardijanti  mišką kaip vieną pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujančių valstybės ir piliečių gerovei, saugančių kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę bei tvarkomą pagal nenutrūkstamo ir daugiatikslio naudojimo principus, nėra tik tuščias spalvingas lozungas.

Virginija Vingrienė, 

Lietuvos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė