Žaliakalnio Kverkus, Mūzų buveinė

Žaliakalnio Kverkus, Mūzų buveinė

Paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur)

Ant aukšto kalno, Žaliakalnyje, gyveno ąžuolas Kverkus. Jaunas dar buvo ąžuolas, perkopęs vos aštuoniasdešimtį metų. Jei būtų žmogus, tai greičiausiai trintų pradinės mokyklos suolą. Laimingas buvo ąžuolas, nes jis turėjo patį geriausią pasaulyje Žmogų. Jo Žmogus buvo Kompozitorius, todėl medžiui po savo laja teko regėti daug įdomių žmonių, girdėti daug įkvėptų kalbų ir būti nerealiausių idėjų liudininku.

Kai likdavo vieni namuose su Kompozitoriumi, ąžuolas, linguodamas į ritmą savo gražiomis šakomis, klausydavosi pro langą sklindančios savo Žmogaus muzikos. Kartais jis jos klausydavo nurimęs, sustingęs, tarsi jausdamas kūrinio dramatiškumą. Ne veltui Kompozitorius dažnai sakydavo, kad ąžuolas – tas medis, kuris harmonizuoja žmogaus dvasią ir sukuria gerą aurą jo būčiai. Mylėjo Kverkus savo Žmogų. Ta meilė jam, matyt, persidavė per medį sodinusias rankas. Dar tik statant namus Žaliakalnyje jį čia pasodino Kompozitoriaus dėdė – Motinos brolis. Tad Žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo be medžio, su kuriuo kartu augo ir brendo. Ąžuolas matė jį visokį: linksmą, įkvėptą, laimingą ir liūdną, gedintį bei susimąsčiusį. Medis padėjo ištverti Žmogui netektis, sugerdavo blogą energiją grįžus iš nemalonių susitikimų, džiaugdavosi kartu dėl laimėjimų, vėliau po savo šakomis glaudė ir jo išrinktąją, kuriai iškart pajuto gilią simpatiją. Medis suprato, kad jo Žmogui pasisekė rasti savo sielos puselę ir priėmė ją, kaip seniai pažinotą draugę.

Kverkus jautė dar didesnę savo Žmonių meilę. Tačiau vieną dieną ąžuolas pasijuto  sergantis. Jo šaknimis tekėjo nuodai. Gretimame kieme piktdžiugiškai vaipėsi kaimynas, nuolat burbėjęs dėl medžio metamų lapų. Būtent jo kieme išsikerojusiose Kverkaus šaknyse tekėjo nuodai. Ilgai bandė kovoti ąžuolas su negalia, stengėsi iš visų jėgų, tačiau jo syvais tekantys nuodai nudžiovino gražias šakas. Jau ne lapai, o negyvos medžio dalys ėmė kristi ant kaimyno stogo, į kiemą…

Protingas Kompozitorius greitai suprato, iš kur atsėlino nelaimė. Sukaupęs visą savitvardą jis pasikvietė kaimyną kavos ir papasakojo, koks brangus jam šis medis. Greičiausiai Žmogaus žodžiai pasiekė kaimyno sielą. Jis daugiau niekada nepriekaištavo, net jei į jo kiemą nukrisdavo Kverkaus šaka. Susirūpinęs Kompozitorius ėmė ieškoti, kas pagydytų jo ištikimą draugą. Žmogus nusprendė tam nepagailėti visų savo santaupų. Išgirdę medžio istoriją padėti atskubėjo patys geriausi šalies medžių gydytojai.

Nepasakosiu, kiek pastangų reikėjo siekiant palengvinti mirštančio medžio kančias. Gydytojams teko išdarinėti tikrus akrobatinius triukus, norint pašalinti negyvus medžio audinius ir nesukelti pavojaus jam ir žmonių turtui. Medis po gydymo atrodė labai sumažėjęs, tarsi susigūžęs, tačiau jau nedrebėjo ir nebarstė savęs. Pavasarį, gerai maitinamas jis pradėjo atsigauti, auginosi prarastą svorį ir nukritusias šakas, ant kurių vėl supasi dviejų meniškų žmonių Mūzos…

Kompozitorius buvo labai dėkingas. Jis labai susijaudino, kai medžio daktarai paprašė sumokėti tik už brangios įrangos nuomą, o atlygį už darbą paprašė skirti Žmogaus įsteigtam gabių mokinių paramos fondui, kuriam jis nuolat skirdavo uždirbtus pinigus…  

Kristina Žalnierukynaitė