Žemės ūkio ministras: „Bus remiama išmanioji melioracijos sistema“

Žemės ūkio ministras: „Bus remiama išmanioji melioracijos sistema“ 

Prienų-Birštono vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys, žemės ūkio ministras Andrius Palionis klausimų apie melioraciją sulaukia gana dažnai. Žemė – pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė, todėl, pasak ministro, reikia gerai ją pažinti, žinoti jos savybes ir mokėti ja naudotis.

Valstybės turtas, kuriuo reikia pasirūpinti

Melioracija – viena opiausių mūsų šalies žemdirbiškų temų. Bendras sausinamas žemės plotas Lietuvoje siekia apie 3 mln. ha. Melioruotose žemėse įrengta 63 tūkst. km įvairios paskirties griovių, per 1,6 mln. km drenažo linijų, 68,14 tūkst. hidrotechnikos statinių, 736,2 tūkst. drenažo įrenginių, 88 sausinimo ar drėkinimo siurblinės, 492,6 km apsauginių pylimų, per 16 tūkst. km kelių, 358 tvenkiniai.

Šio milžiniško turto vertė viršija 2 mlrd. eurų. Drenažas ir kiti melioracijos statiniai žemės ūkiui tarnauja beveik 50 metų, o šiandien jo nusidėvėjimas kai kur siekia daugiau nei 70 proc. Dėl šios priežasties ūkininkai nuolat susiduria su įvairiais nesklandumais, tad investicijos į melioracijos sistemą yra būtinos. Ministro A. Palionio nuomone, melioracijos grioviai yra valstybės turtas ir ji privalo juo pasirūpinti.

„Valstybės tikslas yra sutvarkyti melioracijos griovius, inžinerinius įrenginius ir perduoti dalį turto žemių savininkams. Natūralu, kad tada jiems atsiras ir prievolė juos prižiūrėti, – teigia A. Palionis. – Ne kartą  esu sakęs, kad to Melioracijos įstatymo, kuris iki manęs buvo parengtas, nekyla rankos nešti įregistruoti, nes ten pagrindinė prievolė žemės savininkams – sutvarkyti valstybės turtą. Bet ar savininkas turi atsakyti už tai, kad valstybė to turto trisdešimt metų neprižiūrėjo? Logiška būtų, kad valstybė sutvarkytų tą turtą ir perduotų, tada galima reikalauti, kad savininkas jį prižiūrėtų ir puoselėtų“.

Svarstant  2020 m. valstybės biudžetą po ilgų derybų pavyko išsikovoti papildomus 8,2 mln. eurų, kurie bus skirti valstybei priklausančių melioracijos inžinerinių statinių rekonstravimo darbams finansuoti. Žemės ūkio ministerija ilgai svarstė, kaip elgtis: ar dalinti, kaip kažkada anksčiau, kiekvienai savivaldybei po truputį, ar imti ir tvarkyti melioracijos sistemas iš esmės.

„Kadangi Lietuvoje turime keturių upių baseinus,  pasitarę su melioratoriais atrankos kriterijumi pasirinkome didžiausią Nemuno baseiną, kuris yra ir problematiškiausia vieta, patenkanti į didžiausių potvynių rizikos grėsmės žemėlapį. Darbus pradėsime Šilutės, Pagėgių, Jurbarko ir Tauragės rajono savivaldybėse, – vardija ministras. – Mums teks daug bendradarbiauti ir su Aplinkos ministerija, nes darbai apims ne tik melioracijos griovius, bet ir sureguliuotus upelius. Miškuose yra daug kanalų, reikia derinti su miškininkystės specialistais, kadangi tai jau ne priežiūros darbai, o rekonstrukcija. Jei derinimo darbai su suinteresuotomis institucijomis užtruks, iškils rizika dėl pinigų panaudojimo 2020 metais, nes valstybės biudžeto lėšos į kitus metus nepersikelia. Tikimės, kad šios Vyriausybės ir kitų vyriausybių pozicija dėl melioracijos nepasikeis“.

Išmanioji melioracija

Kas gali nulemti – bus ar nebus pinigų? Pasak ministro, tai priklauso ir nuo Seimo, ir nuo Vyriausybės pozicijos. „Jei mes sutvarkysime Šilutės kraštą, galėsime tęsti darbus ir kituose regionuose, bet vėl teks prašyti pinigų, –  sako A. Palionis. – Mes kalbame apie upelius, griovius, o juk dar yra ir drenažo sistemos“.

Pasklidoji žemės ūkio tarša – intensyvaus ūkininkavimo pasekmė, daranti poveikį ežerų ir  upelių vandens kokybei. Teršalų pašalinimas iš paviršinių vandens telkinių – daug kainuojančios priemonės. Efektyviau teršalus sulaikyti jų susidarymo vietoje.

„Ūkine prasme patraukliausia priemonė – reguliuojamojo drenažo įrengimas. Pavyko susitarti su Aplinkos ministerija, turinčia klimato kaitos fondo programą, kad nuo šių metų  bus remiama išmanioji melioracijos sistema  – reguliuojamojo drenažo, drenažo nuotėkio valdymo sistemų diegimas rekonstruojamose melioracijos sistemose“, – aiškina  ministras. Tokiu būdu žemės ūkis labiau prisidėtų prie klimato kaitos  – su vandeniu nenuplauktų trąšos ir sausros metu ilgiau išsilaikytų drėgmė, didėtų žemės ūkio kultūrų derlingumas. Planuojama šias sistemas diegti sutvarkytuose grioviuose.

Medžioklės klausimus spręstų kitaip

A. Palionis yra ne tik žemės ūkio ministras, bet ir medžiotojas. Pastaruoju metu  dėl medžioklės kyla aistrų Seimo kabinetuose, visuomenę domina komercinės ir valdžios vyrų medžioklės. Paklaustas, kokias bėdas mato dėl medžioklių organizavimo ir kokį sprendimą priimtų dabartinėje situacijoje, A. Palionis teigė ne kartą apie tai jau kalbėjęs.

„Mūsų naudojamos licencijos yra blogos. Jos  turėtų būti klijuojamos ant rago, kaip daroma daugelyje valstybių, kad su ta licencija ir trofėjų į apžiūrą  galėtum atnešti, – siūlo jis. –  Kitas dalykas  –  selekcija. Natūralu, kad kiekvienas medžiotojas nori vis gražesnio trofėjaus, bet jeigu mes laiku neatliksime selekcijos, tai gyvūnų genai prastės“.  

Ministras sako pastebintis, kad kuo daugiau draudimų, tuo daugiau ir pažeidimų. „Dabar kartais būna taip, kad keičiasi teisės aktai ir nežinai, kaip reikia elgtis.  Tai ir medžiotojas visą laiką yra laikomas brakonieriumi. Ir tie pastarieji įvykiai… Netoleruotina, kai šūvis neatsakingai paleidžiamas, bet jeigu tu esi užsirašęs į medžioklės lapą, jei turi galiojantį medžioklės bilietą, kaip tu gali už netyčinę klaidą tapti brakonieriumi? Tai nėra adekvatūs dalykai  –  kai atvažiuoja į mišką be medžioklės lapo, be bilieto ir sumedžioja žvėrį. Traktavimas turi būti šiek tiek kitoks. Mano, kaip medžiotojo, patirtis tik pora dešimtmečių, bet matau, kaip medžiotojai bendradarbiauja su aplinkosaugininkais ir patys rūpinasi, kad plotuose būtų kuo mažiau brakonierių. Galiu  teigti, kad esame pagrindiniai žmonės, kurie juos sugauna, –  sako pašnekovas. – Tikri medžiotojai nebrakonieriauja. Tačiau jeigu sumedžiosi daugiau limituojamų žvėrių negu priklauso, liksi kaltas. O juk medžiotojai nušautų žvėrių nenuslepia, patys praneša, patys deklaruoja“.

Ministras prisipažįsta, kad jam bokštelyje yra daug maloniau sėdėti ir stebėti gamtą, nei šauti į žvėrį. „Atrodo, esu prisižiūrėjęs žvėrių, bet vis kas nors dar nustebina. Įdomu pasėdėti, paukštelių pasiklausyti, pamąstyti. Nebūtina vien sumedžioti… Šiemet žiemkenčių hektarą pasėjau, kad mažiau reikėtų šienauti, tai čia ganosi stirnos. Gražu žiūrėti “.

Ko ministras palinkėtų Lietuvos  žmonėms, o kartu ir sau?  A. Palionis norėtų visiems  – ir ūkine veikla besiverčiantiems, ir laisvalaikį leidžiantiems gamtoje – pasakyti, kad reikia surasti bendrą kalbą, nes vietos po saule užteks visiems. „Turime išlaikyti balansą. Yra  ūkiniai dalykai, turime atsižvelgti ir į mokslininkų rekomendacijas, kaip mes turime tame ūkyje elgtis. Kad  Lietuva būtų graži, turime šnekėtis, o diskusijose turi gimti kompromisai“, – įsitikinęs ministras.

Kalbėjosi Rasa Liškauskaitė