Pakelkime galvas ir atverkime širdis, juk už slenksčio – šv. Kalėdos

Pakelkime galvas ir atverkime širdis, juk už slenksčio – šv. Kalėdos

Seimo narys Kęstutis Bacvinka

Šventinį vakarą išeinu į mišką ir susimąstau, kodėl man taip jame gera ir kodėl lietuvis yra neatsiejamas nuo miško. Visais laikais skriaudas nuo svetimšalių ir savų kenčiantys tautiečiai glaudėsi prie medžio – kaip prie brolio. Miškas ne tik teikė užuovėją, poilsį nuo alinančių darbų, bet ir saugojo mus nuo priešų. Kas dabar mums yra miškas? Ar tik vien kubatūra, kurią čia ir dabar galima realizuoti, ar medis vis dar tebėra kažkas daugiau – kas gali paguosti, nuraminti ir prašviesinti sielą.

Ar išparduosime Lietuvą?

Šiandien, vykstant visuotiniam tautų kraustymosi metui, vieni skuba į kitas šalis, kiti – išparduoti tai, kas dar išlikę: mūsų medieną, vėliau gal ir miškus, žemę ir vertingą nekilnojamąjį turtą. Dar kiti graibsto Europos Sąjungos šlamančius ir siūlo mums visiems menkaverčius projektus. Neatsitiktinai šiandien, kai daugelis Europos tautų didžiuojasi tūkstantmečiais rašytiniais istorijos šaltiniais, mums dar tebekalama į galvas, esą lietuviai per amžius tebuvo vyžotų žemdirbių tauta. Paprastai taip elgiasi agresoriai. Jie, sunaikindami kitos tautos kultūros paveldą – tautinius simbolius, istorinius paminklus, gimtąją kalbą, tikėjimą – priverčia būti nuolankiais, visko bijoti. Lietuvos istoriją rašę ar perrašinėję šalį valdžiusių vokiečių, lenkų, rusų istorikai tendencingai lapas po lapo braukė didingiausias garbingos mūsų istorijos dalis, palikdami tik tai, kas jiems naudinga.

Įvairiausiomis priemonėmis ir pretekstais buvo naikinamos mūsų gimtosios sodybos, kertami miškai, draskomos mūsų sielos – tik Lietuvos miškų neįveikė jokie kirviai. Nei penki bolševikų viešpatavimo dešimtmečiai, nei dar tebevykstanti „slenkanti okupacija“ neatėmė iš mūsų tikėjimo meile ir ateitimi. Nepaisydami valdžios draudimų ir represijų lietuviai net tolimoje tremtyje, mirdami nuo bado ir šalčio, išsaugojo savo tėvų ir protėvių tradicijas, papročius ir taip įrodė, kad mes nesame menkesni už kitus. Visais laikais tarsi stebuklas atsirasdavo žmonių, kurių dėka pavykdavo atkurti tai, kas atrodė jau prarasta.

Mūsų turtas – miškai

Dabar save vadiname laisvais, tačiau ne vienas esame apsikrėtę kosmopolitinėmis idėjomis ir nemylime nei savęs, nei savo artimo. Mes vis dar graibstome į mus svaidomus saldainius ir tikėtina, kad kol nepažinsime savo praeities, būsime panašūs į to meto indėnus, kai juos užkariavo Europa. O juk galime remtis prieinamais Vakarų Europos, Rusijos, Bizantijos, arabų, skandinavų ir kitų valstybių istoriniais šaltiniais ir atsekti bent trijų tūkstančių metų senumo savo praeitį.

Miškai išsaugojo didžiąją dalį mūsų istorinių, kalbos, gamtos ir kultūros paminklų. Ypatingą reikšmę lietuvio gyvenime turi ąžuolas, kuris Lietuvoje augo jau prieš 11–12 tūkst. metų. Šis medis negalėjo nepalikti pėdsakų mūsų buityje, kultūroje, tačiau svarbiausia – mūsų papročių sąsajos su ąžuolu paneigia tautų kraustymosi baltų gyvenamajame areale hipotezę. Ąžuolai ir gausybė su jais susijusių vietovardžių liudija, kad baltai buvo pirmieji šių kraštų gyventojai poledyniniu laikotarpiu. Tai štai kodėl miškas mums toks svarbus. Lietuviui miškas – tai praeitis ir tvirtybė, vaisingumas ir užuovėja. Šį mūsų žaliąjį gamtinį ir kultūrinį palikimą mes privalome ir toliau saugoti. Išlikti galėsime tik mes patys, nuo pat ištakų supratę savų tradicijų ir papročių prasmę, pagrįstą meile gamtai ir artimui.

Per didžiąsias šventes mus gaubia tamsiausias metų laikas. Esame išsiilgę šilumos ir šviesos. Vieni skubame nešti vidun nukirstas eglutes ir jas nusagstyti šviesomis. Kiti eina į mišką, prie drūto ąžuolo ir ten ieško stiprybės, ieško sąlyčio su pasauliu ir savo mintimis. Atėjus didžiosioms šventėms būkime darnoje su savo artimaisiais, su gamta ir visa aplinka. Būkime laimingi.

Foto nuotrauka Bronislovo Ambrozo