Neaplenkite lietuviškosios Šveicarijos
Jei mėgstate keliauti dviračiais ir traukia adrenalino žadantys kalneliai, neaplenkite Pajevonio seniūnijos. Apie dvidešimt penkis kilometrus besitęsiantis mažasis dviračių žiedas ,,Piliakalnių takais“ suteikia išskirtinę galimybę pasitikrinti ištvermę ne tik kalvota vietove, bet ir minant pedalus kalnų serpantinu. Tai – it mažoji Šveicarija Vilkaviškio rajone.
Pajevonio seniūnijos mažasis dviračių žiedas driekiasi palei keturis legendomis apipintus ir mūsų istorijoje svarbius piliakalnius. Jis prasideda prie Ragaišių piliakalnio, dar vadinamo Juodkalnio arba Aušrakalnio kalnu. Tai bene aukščiausias maršruto taškas ir į jį galima ne tik įkopti, bet ir užvažiuoti dviračiu.
Manoma, kad senovėje Juodkalnio arba Aušrakalnio kalnas turėjęs svarbią strateginę reikšmę ir buvęs sargybos piliakalniu. Užpuolus priešams, jo viršūnėje buvo užkuriami laužai, įspėdavę apie artėjančius priešus. Teigiama, kad Juodkalnis arba Aušrakalnis supiltas prieš 4900 metų ir čia įrengta kunigų (popiežių) pelenė, kunigų įkapių kapas, kunigų kapas, Vyčių tako bažnyčia ir saulėratis. Vietos gyventojai prisimena, kad dar XX amžiaus pradžioje ant piliakalnio buvo akmuo su iškaltais senaisiais ženklais.
Pasidairę nuo piliakalnio – saulės kalendoriaus liudininko, vėl galime sėsti ant dviračių ir besigrožint apylinkėmis minti pedalus link Šakių piliakalnio. Šis neaukštas masyvas supiltas netoli to paties pavadinimo kaimo ir Javonio upelio, nuo kurio kildinamas ir Pajevonio pavadinimas.
Ši vieta taip pat siejama su pagonybe. Pasakojama, kad Šakių piliakalnyje buvusi Perkūno šventykla. Nuo stogastulpio Šv. Nepomukui, esančio prie Jevonio, iki Šakių piliakalnio driekiasi gražus upelio slėnis su stačiais vagos krantais bei vietomis, kuriose, manoma, galėjo būti dar dvi pagonių šventyklos. Jei kelionė išvargino, Šakių ežerėlis yra išties puiki vieta poilsiui, nes netrukus išties prireiks jėgų ir išmonės!
Kone ant Šakių kaimo rubežiaus, Kylininkus supančiame vaizdingame kalvyne įrengtas minėtas kalnų serpantinas. Lietuvoje išties tai reta ir unikali pramoga aktyvaus poilsio mėgėjams. Palikus dviračius, paganyti akis vilioja Kylininkų kraštovaizdžio draustinis, saugantis tarpliežuvinio moreninio masyvo palikimą.
Toliau mažasis dviračių žiedas veda link Dabrovolės piliakalnio. Jis datuojamas I tūkstantmečio viduriu–II tūkstantmečio pradžia, o tyrinėjant šį kultūros paveldo objektą, rasta grublėtos keramikos. Kadangi Dabrovolės piliakalnis nėra didelis, manoma, kad čia stovėta nedidelės pilies, tačiau piliakalnis buvo strategiškai patogi vieta gintis nuo priešų.
Čia vėlgi verta nulipti nuo dviračių ir pasigrožėti Dabrovolės piliakalnio papėdėje augančia daugiakamiene liepa, pailsėti šalia įrengtoje aikštelėje.
Kelionei artėjant link pabaigos, privažiuosite ketvirtąjį maršruto tašką, taip pat turintį kelis pavadinimus: Pajevonio, Kunigiškių piliakalnis arba Pilies kalnas. Jis stūkso didžiuliame – 470 m ilgio ir 320 m pločio – kyšulyje tarp Ėglupio ir Skardupio upelių krantų ir yra vienas didžiausių Užnemunėje.
Legenda byloja, kad kartą tarp karaliaus ir karalienės kilo karas. Karalius įsitvirtinęs ant Kunigiškių piliakalnio, o karalienė – ant Šventkalnio kalvos. Karalienė, nenorėdama pralieti daug kraujo, sutiko ginčą išspręsti dvikova. Jos metu karalienės svaidykle sviestas akmuo užmušęs karalių, ir jis palaidotas piliakalnyje, ant kurio žuvo. Karalienė, atsidėkodama Dievui už pergalę, ant savosios kalvos pastatė Pajevonio bažnyčią. Dabar miestelį puošia skulptoriaus Vido Cikanos išskobtas darbas ,,Pajevonio legenda“.
Anot kito padavimo, Kunigiškių piliakalnį Šventakalnį ir Sargybos piliakalnius jungė požeminis tunelis.
Sakoma, kad pagonybės laikais kalnas naudotas kaip pagonių religinių apeigų vieta ir čia būta vadinamojo protų centro. Tokią prielaidą daryti leidžia ir tai, jog senovės gyvenvietė tuo metu užėmė didžiulę, apie 15 ha teritoriją.
Apie šios vietovės istorinę reikšmę bei svarbą liudija ir archeologiniai radiniai. Prieš pusę amžiaus Kunigiškių piliakalnį tyrusi Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija aptiko pastatų liekanų, geležinių strėlių antgalių, peilių, ylų, pincetų, žalvarinių segių, kabučių ir žiedų, akmeninių galąstuvų, molinių verpstukų, lipdytos brūkšniuotu, grublėtu, lygiu ir gludintu paviršiumi keramikos.
Ekspedicijos vadovas istorikas archeologas Pranas Kulikauskas, tyrinėjęs Kunigiškių piliakalnį, rašė, jog tai – nepaprastai didingas ir patraukiąs savo išvaizda bei impozantiško dydžio mūsų senovės paminklas.
O daktaras Jonas Basanavičius čia rado I a. Romos imperijos monetas: Tiberijaus 14–37 m., Kaligulos 37–41 m., Klaudijaus 41–54 m.
Keliautojų dėmesio vertas ir pats Pajevonys – reto grožio, rūpestingai prižiūrimas ir puoselėjamas, Sūduvos kampelis. Pajevonys minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų – jotvingių gyvenvietė, su visomis apeigomis. Teigiama, kad šioje vietoje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir žynių – kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras, veikusios net šešios: Perkūno, Pergalės, Peržadės, Troicės, Perpačio, Peramžiaus šventyklos, turėjusios savo paskirtį ir reikšmę. Aukščiausia valdžia buvo Kunigas, kiti buvo jo tikėjimo pasekėjai ir vykdytojai. Šiuo metu Pajevonyje yra aikštė su Kunigo sosto imitacija.
Pajevonyje išlikęs ir originalus, 1935 m. pastatytas, paminklas Vytautui Didžiajam (skulptorius Antanas Aleksandravičius, 1885–1970), skirtas 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms.
Vilma Kasparavičienė
Pajevonys foto.
1. Paminklas Vytautui. Foto Vilkaviškio turizmo informacijos centras.
2. Pajevonio ežeras ir piliakalnis. Foto Vilkaviškio turizmo informacijos centras.
3. Ąžuolas žmogaus veidu. Foto Ž.Sinkevičiaus
4. Pajevonio bažnyčia. Foto Vilkaviškio turizmo informacijos centras.
5. , 6, 7, 8. Maumedynas. Foto Ž.Sinkevičiaus.
9. Aistiškių Vartekių liepa. Foto Ž.Sinkevičiaus.
10.
11,12,13,14,15,16,17,18. Kylininkai. Foto R.Mažėtis.
19, 20. Dviračių žiedas. Foto G.Bisikirskas