Šilelio pažintinis takas

rugsėjo 12, 2017
Vištyčio regioninis parkas
rugsėjo 12, 2017
Pajevonys
rugsėjo 12, 2017

ŠILELIO PAŽINTINIS TAKAS

 

Sveiki atvykę į Šilelio pažintinį taką! Jūsų laukia kupina įspūdžių ir nuotykių kelionė vaizdingu Šilelio mišku su nepakartojamo grožio kraštovaizdžiu, jam būdinga augalija, paukščiais, žvėrimis.

Didžiąją tako dalį keliausite vaizdinga Vištyčio ežero pakrante. Į pietus nuo jo susikerta trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – sienos. Lietuvos ir Rusijos siena yra viena seniausių valstybės sienų Eoropoje, nustatyta 1422 metų rugsėjo 27 dieną Melno sutartimi tarp Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino.

Kelionė tikrai neprailgs, jeigu stabtelėsite ne tik mūsų pažymėtuose punktuose su informacinėmis lentelėmis, bet stebėsite viską – kaip kalnelius keičia lygumos, lygus takelis staiga tampa vingiuotu ir kalvotu. Keliaudami šiuo taku ne tik turiningai praleisite laiką, sužinosite daug įdomaus, bet galėsite atsigaivinti Vištyčio ežero ar Šventojo šaltinėlio vandeniu, atsikvėpti, pasėdėti  patogiai įrengtose stoginėse.

 

Žygį pažintiniu taku patogiausia pradėti nuo „Viktorijos“ piolsiavietės. Tako maršrutas eina ratu, todėl į šią vietą ir sugrįšite. Takas turi dvi trasas. Trumposios trasos ilgis 2,4 km, o ilgosios trasos ilgis – 3,4 km.

 

Prie Šventojo šaltinėlio turėtumėte įvertinti savo jėgas ir apsispręsti, ar pratęsti žygį ir įveikti didįjį taką, ar pasukti atgal, didįjį taką paliekant kitam kartui. Bet neskubėkite grįžti į žygio pradžios vietą, skirkite laiko susipažinti su Šventuoju šaltinėliu ir jo kryžių kalneliu. Pirmąjį kryželį neturtingas valstietis pastatė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Žmonių pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos.

 Ir mūsų dienomis pasitaiko pasakojimų apie stebuklingus pagijimus. Tikėdami stebuklinga Šventojo šaltinėlio galia, žmonės atvykę iš tolimiausių kampelių, šlakstosi vandeniu, ant kalnelio stato ir šventina kryželius.
Pasirinkę trumpesnį maršrutą, jį įveiksite per pusantros valandos. Didysis takas pareikalaus daugiau ištvermės ir laiko, jį apkeliausite per pustrečios valandos. Tam, kad nenuklystumėte, takas pažymėtas specialiais tako žymekliais.

 

VIŠTYČIO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

            Šilelio pažintinis takas vinguriuoja Šilelio mišku, vaizdinga Vištyčio ežero pakrante, stebindamas savo išskirtinumu ir galimybe vos poros kilometrų ruože pajusti kitokios – kalvotosios Suvalkijos kraštovaizdžio grožį ir išskirtinumą.

Kviečiame pakeliauti ne tik Šilelio taku, bet susipažinti su daugeliu kitų Vištyčio regioniniame parke  ir Marijampolės miškų urėdijos miškuose esančių vertybių, pajusti išskirtinę šio krašto vertę. 

Siekiant išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei  kultūros paveldo vertybes, 1992 metais įsteigtas Vištyčio regioninis parkas, kuris užima daugiau kaip 10 tūkstančių hektarų plotą ir prigludęs trijų valstybių  – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje.

Tai nepakartojamo grožio ir vertės itin kalvotas, aukštai iškilusio Sūduvos kalvyno kraštovaizdis su Vištyčio ežeru ir mažesniais ežerėliais apžvelgiamas nuo kalvų viršūnių ten, kur nuo seno buvo ūkininkaujama. Aukštos stačiašlaitės moreninės keiminės kalvos, tarpgūbriuose telkšantys ežerai, tai vertingiausia Sūduvos kalvyno kraštovaizdžio dalis. Čia pašiaušusi tris viršukalnes dunkso kuprotoji Dunojaus ketera su aukščiausiomis Sūduvos kalvyno kalvomis Lietuvoje, siekiančiomis net 285,5 m virš jūros lygio. Aplink aukščiausias kalvas daugybė mažesnių kalvelių, apaugusių brandžiais plačialapių miškais, vertingomis pievomis ir miškais. Unikalus Grybingirio miškas – tai žmogaus veiklos neliestas, sunkiai praeinamas miškas su skroblynų buveinėmis. Ne mažesnes laukinės gamtos vertybes slepia ir kiti gūdūs miškai.

Gausu čia akmenų, o didžiausias jų Vištyčio akmuo. Plačiame duburyje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras.

Du unikalūs, neįkainojami technikos paminklai: Vištyčio aliejinė ir Vištyčio vėjo malūnas. Gausu čia jėgos vietų ir šventų takų, kuriais mūsų protėviai keliavo prieš 7 tūkst. metų.

Apie du unikalius Grybingirio ir Drausgirio rezervatus, septynis draustinius, Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas, išskirtinę augaliją ir gyvūniją juose, bei kitas šio krašto gamtos, kultūros ir istorijos vertybes galite daugiau sužinoti, atvykę į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą.

 KUO TURTINGAS VIŠTYČIO EŽERAS ?

                      Dėl Vištyčio ežero biotopų įvairovės čia gyvena net 22 rūšių žuvys, priklausančios 9 šeimoms. Labai įdomu, kad čia gyvena grundulai, rainės, šlyžiai, kurie labiau mėgsta švarių upių aukštupius, bet gali gyventi skaidriuose ir švariuose ežeruose, turinčiuose smėlėto ir akmenuoto dugno plotus.

Ežere gyvena net 11 karpinių žuvų rūšių: kuojos, aukšlės, raudės, auksiniai karosai, karšiai, lynai, plakiai, strepečiai. Giliavandenė ežero dalis, kurioje ištisus metus būna žema temperatūra, tinkama šaltavandenėms žuvims: sykui, seliavai ir vėgėlei. Viena iš vertingiausių ežero žuvų yra sykas. Ežeriniai sykai natūraliai veisiasi tik  trijuose Lietuvos ežeruose: Platelių, Galadusio ir Vištyčio. 

Žvejai mėgėjai Vištyčio ežere daugiausiai gaudo ešerius, kuojas ir lydekas. Vienas laimingas žvejas 1976 m. sumeškeriojo lydeką, svėrusią 20 kg. Povandeninės medžioklės entuziastų laimikiu neretai tampa unguriai.

ŽVILGSNIS Į ROMINTOS GIRIĄ

                     

                      Tuoj prieisime regyklą, o kol kas stabtelėkime ir susipažinkime su Romintos giria, kurią galėsime stebėti .

Žiūrint į Vištyčio ežerą, žvilgsnis nejučia perbėga į anapus ežero boluojančią Romintos girią, esančią Kaliningrado srityje. Didžiulį 37000 ha  girių masyvą skiria valstybinė dviejų šalių – Lenkijos ir Rusijos siena. Rusijai priklauso apie 67proc., o Lenkijai – apie 33 proc. Romintos girios.

Išskirtinis, vertingas miškų masyvas įdomus ne tik dėl atšiauraus, taigą primenančio kraštovaizdžio, bet ir dėl nepaprastai įdomios ir turtingos istorijos. Romintos girią senieji prūsai laikė šventa, joje buvo atliekamos aukojimo apeigos. Tūkstančius metų čia gamta vadovavosi savo teisėmis. Miškai buvo pilni laukinių žvėrių. Tokią turtingą girią išsaugojo Prūsijos valdovų pomėgis medžioti. Pirmasis medžiojęs miškuose prie Vištyčio ežero buvo Prūsijos hercogas Albrechtas. Tai tipiškas Renesanso laikų valdovas, kuriam medžioklė buvo ne tik ūkio šaka, bet ir pramoga. Plotus, kuriuose pramogauji, verta saugoti, tad didelis ruožas aplinkinių miškų tapo valdovų medžioklių rezervatu.  Medžiojo ten beveik visi Prūsijos, o vėliau – Vokietijos valdovai. Ypač entuziastingas medžiotojas buvo kaizeris Wilhelmas II. Jis Romintos girioje pasistatė išvaiz­džius medinius skandinaviško stiliaus medžioklės rūmus ir praleisdavo ten daug laiko.

1756–1763 m. Septynerių metų karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu Romintos girioje slėpėsi kariuo­menės žiaurumų įbauginti apylinkių žmonės, tarp jų ir Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis. Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiver­žė į Lenkiją ir toliau į Vakarus.

Romintos giria išskirtinai graži, kalvota, išraizgyta sraunių upelių. Per gi­rią teka Rominta, Blindė, Juodupė, Pisa. Be Vištyčio ežero, slėniuose išmėtyta  apie 20 mažų ežeriukų, nuo kalvų atsiveria puikios panoramos. Miškas mišrus. Slėniuose yra tankumynų, užpelkėjusių pievų, netrūksta vietų, kur galėtų pasislėpti briedžiai ir elniai, tačiau jau keletas šimtų metų, kai į Romintos girią brautis nebereikia. Kaizeriai nemėgo skverbtis pro tankynes, ten jie pasiųsdavo varovus, o patys atvažiuodavo lengvomis karietomis. Tam reikėjo kelių, tad jų Romintos girioje netrūksta. Akmeninis grindinys toks lygus, tarsi būtų vakar paklotas.

Šie miškai vieni iš stambiausių ir vertingiausių miškų masyvų Centrinėje Europoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *