Du Vilkaviškio krašte gimę dailininkai Tretjakovo galerijoje turi  po salę

Du Vilkaviškio krašte gimę dailininkai Tretjakovo galerijoje turi  po salę

Sūduva garsi lygumomis, tačiau Vilkaviškio kraštas – toli gražu ne vien  lygumos, jis vadinamas ir kalvotąja Sūduva ar Suvalkija. Kaip šios kalvos formuoja žmogaus pasaulėvaizdį, pasaulio matymą? Kad jos turi tam tikros  įtakos rodo ir žymių iš krašto kilusių dailininkų Isako Levitano  (1860 m.  – 1900 ) bei Arono Aprilio  kūryba.

Kaip pabrėžė istorikas, Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkas-ekskursijų vadovas Antanas Žilinskas, abiem šiems iš šio krašto kilusiems dailininkams vienoje žymiausių pasaulio galerijų, Maskvos Tretjakovo galerijoje, yra skirta po salę.

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkas-ekskursijų vadovas apie šiuos dailininkus pasakoja daugelyje savo ekskursijų – tai pajuto ir į ekskursiją po Vilkaviškio rajono istorinius ir gamtinius paminklus keliavę tinkalapio www. miskininkas.eu bendradarbiai bei aktyvas.

Kybartuose I. Levitaną primena paminklinis biustas, tačiau A. Žilinskas neslepia vilčių – galbūt pavyks A. Aprilio  galeriją atidaryti  Vilkaviškyje ar Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Šiuo klausimu tariamasi su dailininku, Izrealio ambasada ir Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi.  

Gal bus įamžintas A. Aprilio atminimas ir jo gimtinėje? A. Žilinskas mano, kad čia bus atidengta paminklinė lenta, primenanti, jog čia gimė ir augo toks žymus dailininkas.

Rusijos peizažai su Kybartų prieskoniu

Isakas Levitanas  augo išsilavinusių, neturtingų žydų šeimoje, vienkiemyje netoli Kybartų. Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas Kaune, o vėliau dirbo vertėju statant geležinkelio tiltą Kybartuose.

Apie 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą. 1873 m. Isakas Levitanas įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kurioje jau mokėsi brolis Avelis Levitanas. Studijavo pas žymius to meto dailininkus Vasilijų Perovą, Aleksejų Savrasovą, Vasilijų Polenovą.

1875 m. mirus motinai ir sergant tėvui, dailės mokykla Isaką ir Avelį, kaip daug pasiekusius mokinius rėmė finansiškai, o 1876 m. nebereikalavo pinigų už mokslą. 1885 m. I. Levitanas mažuoju sidabro medaliu baigė studijas.

1889–1890 m. I. Levitanas lankėsi Prancūzijoje ir Italijoje. Grįžo į Maskvą, vėliau persikėlė gyventi į Tverės,Vladimiro gubernijas. Nuo 1891 m. buvo Kilnojamųjų dailės parodų draugijos, nuo 1897 m. – Miuncheno secesijos narys.

1898 m. I. Levitanas pradėjo dėstyti tapybą Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, jam suteiktas akademiko vardas. 1900 m. tapydamas peršalo ir mirė. Palaidotas senose žydų kapinėse Maskvoje, perlaidotas Novodevičės kapinėse šalia draugų: dailininko Michailo Nesterovo ir rašytojo Antono Čechovo.

Pasak menotyrininkų, Isakas Levitanas – vienas žymiausių to metų Rusijos imperijos peizažistų, puikus koloristas. Sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, vadinamųjų nuotaikos peizažų, kuriems būdinga plenerinės tapybos estetika, lyrinis filosofavimas, psichologinis sodrumas. Nutapė peizažų su cerkvėmis, kuriuose šventyklų pastatai darniai įsilieja į gamtą, simbolizuoja žemiškąjį mirtingumą. Brandžiojo laikotarpio kūriniuose paprastas peizažo motyvas paverčiamas archetipiniu Rusijos (o gal ir kalvotosios Sūduvos – juk sulaukus brandos atsiminimai apie gimtinę tampa labai svarbūs) vaizdu.

I. Levitanas “Auksinis ruduo” 1895

Belieka tikėtis, kad jei I. Levitanas nebūtų miręs toks jaunas, žymiojo dailininko kūryboje įžvelgtume ir daugiau Sūduvos vaizdų.

1977 m. sausio 25 d. Kybartų miesto centrinėje aikštėje, kuri vadinama Levitano aikšte, 10 m uose atidengtas I. Levitanui skirtas paminklinis biustas (skulpt. Bronius Vyšniauskas, arch. Rimvydas Vyšniauskas).

Paminklas I. Levitanui

Aprilis ir Šiaudiniškiai

Garsaus žydų tautybės dailininkas tapytojas ir skulptorius Aronas Aprilis (Aharon April) gimė ir užaugo Šiaudiniškių dvare Vilkaviškio rajone. Dabar šis kaimas, pro kurį teka upelis Vingupis – seniūnaitijos centras  į rytus nuo Kybartų  ir 5 km į šiaurę nuo Virbalio, greta geležinkelio Kaunas-Kybartai  Alvito geležinkelio stotelės.

Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka“ Kristinos Žalnierukynaitės publikacijoje („SANTAKA“, 2016 08 17 )  teigiama, kad A. Aprilis turėjo  laimingą ir spalvotą vaikystę. Kai šeimą ištrėmė į Sibirą, jam buvo devyneri. „Gerai prisimenu kiekvieną dvaro sodybos kampelį, šiltas vasaras, maudynes tvenkinyje ir pienu nuolat kvepiančią mamą, kuri namų rūsyje gamindavo sūrius. Jos gaminių nusipirkti žmonės atvykdavo ne tik iš artimų apylinkių“, – mena dailininkas.

Aprilio prisiminimuose ypač daug vietos užima dvaro žirgai, kuriuos jis labai mylėjo, taip pat  jaunas jį globojęs arklininkas. Prisiminimuose – ir didžiulis tėčio iškastas tvenkinys, kuriame įveisė karpių. Žiemą ant ledo būdavo puiki čiuožykla, vasarą vaikus labiausiai traukdavo maudynės.

Dailininkas su pasimėgavimu pasakoja istoriją apie senosios grafienės – buvusios dvaro šeimininkės šmėklą. Kiekvieną kartą jam drebėdavo kinkos lipant girgždančiomis kopėčiomis į palėpę ir tikintis ten pamatyti šmėklą. Nieko neaptikęs  A. Aprilis vis vien pasakodavo apačioje laukusiems vaikams, kokį siaubą ten išvydęs. Raitydamas nebūtas istorijas, jis sulaukdavo susižavėjimo bendraamžių akyse. Šis pasakojimas iš lūpų į lūpas keliavo būnant tremtyje Sibire, Altajaus krašte, Užpoliarėje ir gyvenant bei mokantis Jakutijoje…

Atėmus iš šeimos dvarą, jai teko kraustytis į Virbalį, kur tėtis tuomet įsidarbino vaistininku.

1941 m. birželio 18 d. būsimo dailininko šeima buvo nublokšta į Altajaus kraštą. 18-metis Aronas Jakutske baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos dailės institutą, bet po metų patyrė naują tremtį. Tačiau troškimas tapyti, užsispyrimas ir didelis talentas leido įstoti ir 1960 m. baigti Surikovo dailės institutą.

Greitai A. Aprilis tapo vienu žinomiausių 7-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos dailininkų.

Naujas kūrybos ir gyvenimo etapas prasidėjo 1972 m., kai garsus menininkas išvyko į Izraelį. Jeruzalėje A. Aprilis dėstė dailę ir tapybą, dirbo Paryžiuje. Surengė savo darbų parodas Izraelyje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. Jau gyvendamas Izraelyje, 2005 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu.

Motinos priesakai

Garbaus amžiaus menininkas dirbo labai produktyviai.

“Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Šito priesako aš laikausi iki šiol ir miegui skiriu labai nedaug laiko“, – publikacijoje teigė dailininkas.

Paklaustas, ar netraukia atvykti į Šiaudiniškius, į savo vaikystės namus, A. Aprilis sakė, kad to padaryti negalėjęs, nors bandęs kelis kartus.  Po visą pasaulį tebekeliaujantis dailininkas keletą kartų ilsėjosi ir Lietuvoje, prie Baltijos jūros, lankėsi Vilniuje, kituose miestuose, net Vilkaviškyje. Iš ten  kelis kartus bandė važiuoti į Šiaudiniškius, tačiau  pasiekęs Virbalį apsigalvodavo, bijodamas nusvilti.

 „Tegul viskas lieka taip, kaip prisimenu“, – sakė A. Aprilis.

A. Aprilis “Virš miesto” 2000

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkas-ekskursijų vadovas A. Žilinskas pastebėjo, kad dabar Šiaudiniškių dvarą nusipirkęs privatus asmuo, ten išliko gražūs rūsiai, kuriuose tarpukariu veikė viena žymiausių Lietuvoje sūrinių. Tuo metu A. Aprilio tėvai vertėsi žemdirbyste, sūriais prekiavo visoje Lietuvoje.

„Kai šeimą vežė į Sibirą, žmonės verkė, gailėjo. O kitais metais, kai prasidėjo masinis žydų pogromas, kalbėjo, kaip gerai, kad Aprilius išvežė į Sibirą“, – pastebėjo A. Žilinskas.

Daiva Červokienė