Aleškevičių šeimos patirtis: mišką ant įspūdingos žemyninės kopos sodino su kauptukais

Aleškevičių šeimos patirtis: mišką ant įspūdingos žemyninės kopos sodino su kauptukais

Netoli Ratnyčios upelio smėlingose Kermušijos kaimo apylinkėse stūkso didžiulė žemyninė kopa, suformuota čia kažkadais atslinkusių ledynų. Dabar ji įsilieja į buvusio ilgamečio Latežerio girininkijos eigulio Juozo Aleškevičiaus šeimos miško valdas. Pušelėmis apsodinta ir pačios gamtos berželiais padabinta kopa į viršų didingai iškyla apie 30 metrų, o tęsiasi daugiau nei pora šimtų metrų – tikra girių karalienė. “Šitas kalnas nuo senų senovės Erelių kalnu vadinasi, gal koks erelis ar vanagas čia gyveno. Atsodindami pušyną kalną kaupėme kauptuku, nes nei su traktoriumi, nei arkliu į tokį šlaitą neįvažiuosi”,- moja į žaliuojančią kopą  Juozas Aleškevičius ir primena savo miško valdos istoriją.

Juozo Aleškevičiaus apie 41 ha užimanti miško valda, kurią dabar prižiūri visa šeima – žmona Gelena, trys sūnūs, trys marčios ir trys anūkai, labai aukštai įvertinta. Tradiciniame Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) konkurse “Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda” ji pripažinta absoliučia 2019 m. konkurso nugalėtoja. Valdą kompetentinga vertinimo komisija įvertino net 45 balais, kurie rodo, kad privataus miškininkavimo kartelė kasmet kyla vis aukščiau.

Mišką paveldėjo iš “dziedų”

Kaip pats pušyno savininkas sako, jis mišką paveldėjo iš “dziedų”, t. y. savo senelių. Sovietmečiu žemė buvo nusavinta, bet po nuosavybės grąžinimo joje jau buvo tvarkomasi pagal miškotvarkos projektus. Seni pribrendę medžiai ploteliais buvo iškirsti ir įveistas naujas miškas – dabar pušelėms jau per dešimt metų, o iš viso jaunuolynas užima apie 30 hektarų.  Pavyzdinga ir priešgaisrinė apsauga, paliktos juostos, mišką ženklina apie pusšimtis kapčių su smalėkais. Senuose aukštuose medžiuose įkelti inkilai – tai anūkų darbas.

Ilgametis miškininkas ir gamtininkas, buvęs Čepkelių rezervato direktorius, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas, dabar privačiai teikiantis konsultanto paslaugas  Antanas Lankelis yra vienas iš LMSA konkurso vertintojų, taip pat ne vieną patarimą suteikęs ir Aleškevičių šeimai.

“Pernai dėmesys buvo atkreiptas į Juozo Aleškevičiaus bendrasavininkų miško valdą ir atliktus darbus per keletą metų, Jis savo valdoje pradėjo darbuotis , kai tik ji buvo įteisinta kaip privati. Įvertinęs rūšinę sudėtį, medžių amžių ir būklę Juozas per kelis kartus skirtingais plotais ir tūriais vykdė kirtimus, ne plynus, o išimdamas seniausius  medžius, šiek tiek paliegusius ar vėjo pavartytus, o atsivėrusias erdves 0,5 ha ar panašias atsodino. Daugiau kaip per  du dešimtmečius jis tą mišką atkūrė, dabar pušelėms daugiau nei  10 metų, tai jau jo nuopelnas”,- aiškina A. Lankelis. Specialistas rodo, kad  šalia jaunų pušelių yra ir brandžių senų medžių, kurie dera, todėl  vagų vietose  pridygę ir naujų savaiminukų. Kopos šlaite matyti, kur išimti savaiminiai berželiai, kur paliktos senos pušys tarnauja kaip sėklinė bazė ir padeda atsikurti miškui savaime.

“Žemė čia  išskirtinė,  smėlynas, prie Ratnyčios smėlis gali būti net per kelis metrus, bet dirvožemio paviršiuje gamta jau sudarė derlingą nuokritų sluoksnį. Štai išrovę baravyką matote, kad jo koto gale smėlis, o šonuose – juoda žemė. Pasodinti ir išugdyti mišką tokiomis gamtinėmis sąlygomis, o dar  ant kopos  reikalavo daug  darbo, kantrybės ir lėšų”, – pažymi A. Lankelis.

Valdą perims anūkai

Pagrindinis p. Juozo ramstis – žmona, finansininkė, sekretorė, mama bei močiutė Gelena džiaugiasi, kad šeima savo mišką sugebėjo atsodinti ir auginti savo jėgomis: Juozas kaip profesionalas gelbėjo patarimais ir patirtimi, samdyti pagalbininkų reikėjo nedaug, be to, išsivertė be paskolų, tad dabar finansinė našta nespaudžia nė vieno. Aleškevičių šeimyną pelnytai galima vadinti miškininkų dinastija, nes ir Gelenos tėtis buvo eigulys, darbų miške nesikrato ir atžalos – jau aišku, kad šilą iš senelių ir tėvų perims anūkai.

Miškas dzūkams yra visas gyvenimas. Jis, galima sakyti, p. Juozą suvedė ir su žmona, ir vaikus išaugino. Pats eiguliavęs apie 40 metų pažįsta kiekvieną jo kertelę. Ar buvo kada nors pasiklydęs miške? Gerai pagalvojęs, atsako, kad tik kartą ir kai dar buvo mažas.”Išėjau grybauti, sukau ratus, o kai išlindau į kelią, patraukiau ne į tą pusę. Gerai, kad sutikau žmogelį, kuris vedėsi turguje nusipirktą karvę ir manes pakausė, kur aš, toks pyplys, keliauju. Sakau – “ Į Kermušijos kaimą”. Tai žmogus ranka parodė į priešingą pusę ir liepė sukti atgal. Taip ir parėjau namo”,- prisimena miško veteranas.

Paprastai miško valdų – prizininkių apžiūra vyksta vasarą, bet šiemet tam sutrukdė pandemija. Vis dėlto rugsėjo vidurio diena atrodė kaip vasaros, be to, LMSA aktyvą viliojo ir dzūkiškais grybais.

Aleškevičių valdose p. Juozą ir visa jo šeimą sveikino LMSA pirmininkas Algis Gaižutis, europarlamentaras Juozas Olekas, Seimo narys, miškininkas Kęstutis Bacvinka ir kiti. Miško valdos įvertinimui įamžinti įteikta simbolinė ąžuolo lenta su atitinkamu įrašu – ji bus pastatyta matomoje vietoje. Na o miškininkų dinastijos atminimui pasodinti keturi ąžuoliukai – keturiems “dziedų” vaikams: trims broliams, iš jų ir Juozui, bei vienai sesei. Ąžuoliukams parinkta vieta prie šlapynės – tikrai prigis, nes pasodinta su meile ir labai rūpestingai, be to, šalia auga jau plačiai šakas išskleidęs jaunas ąžuolas.

Daininga šeima iškart užtraukė “Augo girioj ąžuolėlis…”  dainą pagavo ir kiti renginio dalyviai, o ją nusinešė Dzūkijos šilai…

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono