Buvusius tarnybinius butus ilgamečiai nuomininkai galės išsipirkti už pradinę kainą

22 gruodžio, 2018
22 gruodžio, 2018
22 gruodžio, 2018

Buvusius tarnybinius butus ilgamečiai nuomininkai galės išsipirkti už pradinę kainą

Seimas svarstymo stadijoje gruodžio 20 d. pritarė Seimo narės, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos atstovės Virginijos Vingrienės inicijuotai ir kartu su kolegomis Kęstučiu MažeikaKęstučiu BacvinkaLaimute Matkevičiene pernai parengtai Disponavimo valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisai, padedančiai išspręsti rimtą socialinę problemą. Miškų urėdijų, krašto apsaugos, vidaus reikalų, priešgaisrinės ir kitų žinybų buvusiuose tarnybiniuose būstuose likusiems gyventi ir jau į užtarnautą poilsį išėjusiems bei kito būsto neturintiems buvusiems darbuotojams pataisa suteiks galimybę minėtus būstus įsigyti už pradinę aukciono kainą. 

„Tai labai svarbus, racionalus, atsakingu požiūriu, sveiku protu ir socialiniu jautrumu pagrįstas sprendimas. Ačiū už parodytą didelį socialinį jautrumą, sąmoningumą ir šv. Kalėdų išvakarėse padovanotą vilties išsipildymo dovaną žmonėms, kuriems šios pagalbos labai reikėjo“,- po balsavimo sakė Seimo narė V. Vingrienė. Pateikiame jos argumentus, išsakytus prieš balsavimą, kodėl tokia įstatymo pataisa būtina.

Įstatymo pataisą paskatino urėdijų reforma

Įstatymo pakeitimą paskatino situacija, atsiradusi vykdant miškų urėdijų reformą, kai buvo nuspręsta atsisakyti tarnybinėms reikmėms nereikalingų pastatų ir perduoti juos parduoti Turto banko aukcionuose. Daugumoje tokių buvusių tarnybinių būstų iki šiol gyvena senokai tarnybą baigę ir nuosavo būsto neįsigiję žmonės – girininkijose dirbę eiguliai, miškų darbininkai. Jiems mirus, būstuose įprastai lieka gyventi jų našlės ar kiti šeimos nariai. Iki šiol tokia padėtis buvo vertinama supratingai – vis dėlto tie žmonės mokėjo nuomos mokestį ir tvarkė aplinką, dažnai net suremontuodavo pastatus, o tai priimtinesnė alternatyva nei jų apleidimas ir palikimas gamtos stichijų valiai. Tai kartu pasitarnavo ir miškininkystės sektoriui: namų kiemuose būdavo saugiai paliekama miškų technika, kai kurie žmonės sergėjo miškus nuo medienos vagysčių.

Tokių gyventojų Lietuvoje – vos keli šimtai, didesnioji jų dalis yra senyvo amžiaus, pasiligoję, neįgalūs. Šiandien jie yra šaltakraujiškai metami į gatvę, informuojant, kad jų nuomos sutartis nebus pratęsta, o būstai keliaus į aukcionus. Tai labai rimta socialinė problema. Šie žmonės neturi sukaupę lėšų įsigyti nuosavą būstą ir nėra kalti, jog jiems lengva ranka buvo dalinami pažadai, kad minėtuose būstuose galės gyventi iki mirties ar net juos privatizuoti.

Tačiau dabar ne laikas ieškoti kaltų ar kaltinti urėdijų vadovus bei ankstesnius politikus, juolab pačius būstų gyventojus, kuriais buvo pasinaudota išnaudojant juos kaip sargus, apmokamus vien gražiais pažadais ir lūkesčiais. Metas ieškoti šios problemos sprendimų. Tai yra mūsų, toliaregiškai žiūrinčių ir socialiai atsakingų politikų, pareiga.

Vyriausybės išvadoje teigiama, kad šiuos pastatus turėtų perimti savivaldybės kaip socialinius būstus. Tokia galimybė buvo svarstyta dar projekto rengimo stadijoje. Deja, dėl didelio šių būstų nusidėvėjimo (kai kurių – net iki 70 proc.), savivaldybėms tai pasirodė per didelė finansinė našta – pastatai reikalautų didelio remonto. Dėl to savivaldybės jų purtosi, vengdamos socialinės atsakomybės. Pavyzdžiui, lapkričio mėnesį į mano organizuotą apskritojo stalo diskusiją Kėdainių rajono savivaldybė nesiteikė atsiųsti net savo atstovo.

Tai toli gražu nėra klausimas, į kurį dera žvelgti biurokratams būdingu siauru požiūriu, susitelkiant tik į įstatymo raidę, net jei tai daroma su geriausiomis intencijomis, jaučiant pareigą neišskirti konkrečios žmonių grupės iš kitų, ką ir darė Vyriausybės išvadas rengusios ministerijos. Daug blogiau, kai dalyvaudami Seimo komiteto posėdžiuose Finansų ministerijos atstovai be jokių skrupulų šaltakraujiškai pasisakė už tokių būstų pardavimą, grįsdami kuo didesne finansine nauda valstybės biudžetui, ciniškai įvardydami šių būstų išsivalymo nuo juose gyvenančių asmenų pareikiu, neatsižvelgiant į socialinį šių asmenų statusą.

Mieli kolegos, šiandien XXI a. mums reikia sveiku protu, empatija ir žmogiškumu grįstų sprendimų, ieškant racionaliausių šio jautraus klausimo atsakymų. Juk pagrindinė vakarietiškos valstybės funkcija yra pasirūpinti savo žmonėmis, o pirmiausia – socialiai jautriausiomis jų grupėmis. Biudžeto įplaukų didinimas jų sąskaita jokiu būdu neturėtų būti prioritetinė valstybinės politikos gairė. Man, kaip ilgametei valstybės tarnautojai, tai yra itin svarbu.

Kolegos, labai dėkoju tiems, kurie parodėte didelį socialinį sąmoningumą nepritardami dviejų Seimo komitetų pramatiškiems sprendimams, o tai leido trečiam, pagrindiniu paskyrus Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetą, rasti kompromisinį šio klausimo sprendimą, kuris pagaliau pasiekė svarstymo stadiją. Sveikinu suteikus viltį ir galimybę buvusių tarnybinių būstų gyventojams juos įsigyti už pradinę aukciono kainą – laikau tai labai atsakingu sprendimu.

Būdami Seimo nariais, pagrindinių sprendimų priėmėjais, turime adekvačiai vertinti situaciją, pasverti visus argumentus, apgalvoti sprendimų pasekmes. Negalime žiūrėti vien iš pragmatinės, trumpalaikės perspektyvos. Būtina skaičiuoti ne vien finansinę naudą, bet įvertinti ir moralinius aspektus. Atsakingai išspręstos socialinės problemos valstybei atneš daug didesnės naudos – ir ne tik socialine, bet ir ekonomine prasme.

Raginu ir kviečiu jus, gerbiamieji, palaikyti šį įstatymo projektą. Juo bus žengiamas labai svarbus žingsnis, kad ilgus metus sąžiningai miškų, krašto apsaugos ar kituose sektoriuose valstybei tarnavę žmonės ir dėl mūsų gerovės aukoję net gyvybes, nebūtų išmesti į gatvę dėl mūsų abejingumo.