Dainavos didžiagirė: legendos apie paskutines didžiagirės meškas

Dainavos didžiagirė: legendos apie paskutines didžiagirės meškas

Algirdas Brukas

Atlikdamas pirmosios lietuviškos miškotvarkos darbus 1950 m. Marcinkonių miškų ūkyje, inžinierius-taksatorius Viktoras Račkauskas (1911-1998) užrašė savo įspūdžius ir vietinių žmonių pasakojimus. Tapęs pensininku pagal juos parašė  prisiminimus, kuriuos atidavė buvusiai Valstybinio miškotvarkos instituto muziejinei ekspozicijai. Juose yra įdomių pasakojimų apie tuometį didžiagirės žmonių gyvenimą, taip pat ankstesnį – XIX a. pabaigą. Minėti atsiminimai platesnei visuomenei nepublikuoti, tad pateikiame pora jų fragmentų, kurie atskleidžia girinių dzūkų požiūrį į senus „girių šeimininkus“ – meškas, taip pat nelengvas jų gyvenimo sąlygas, nulėmusias laisvėje gyvenusių šleivakojų  galutinį išnykimą.

Meškos ir vilkų kova

Pradėjus tiesti Varšuvos – Peterburgo geležinkelį per Gudų girią, buvo gausiai kertami miškai – reikėjo daug pabėgių, statybinių rąstų, stulpų ir malkų. Kirtimus ir medienos išvežimą organizavo rangovai. Vienas iš jų – Marcinkonyse gyvenęs miško pirklys Fridmanas. Jis turėjo pora biržių tarp Marcinkonių ir Musteikos kaimų. Toje vietoje miškus, o kartu ir pagamintą medieną saugojo eigulys Bučas. Jo anūkas dirbdamas su V. Račkausku 1950 m. papasakojo, kas nutiko jo senelio saugotoje Fridmano biržėje.

Kirtimai buvo užbaigti, bet dar nebuvo stiprių šalčių, neužšalę pelkės ir mažai sniego. Tad mediena stovėjo sukrauta rietuvėse. Tuoj po Naujų metų prasidėjo šalčiai, gerai pasnigo ir buvo duota žinia vežėjams, kad reikia medieną išvežti. Kaip tik išvakarėse buvo giedri mėnesienos naktis, miškas pačiame gražume. Jau į parytį, bet gaidžiams dar nepragydus, Bučo kieme pasigirdo didelis triukšmas. (Eiguvos pasoda buvo netoli biržės). Šunys loja, poška lūžtanti tvora, baisus riaumojimas prie gonkelių. Išsigandęs eigulys prišoko prie lango. Bet ką čia bepamatysi – langas užšalęs. Atrodo, kad kieme vilkai. Griebė eigulys nuo sienos dvivamzdį, užtaisė dviem šūviais, puolė į priemenę, pravėrė lauko duris. O per jas įsiveržė atbula meška. Vilkų būrys priešais dantimis kalena, šunys būdose kaukia. Trauktis nėra kur. Trenkė pirmą šūvį į arčiausiai stovėjusį vilką. Tas kaukdamas (gal kiek pataikyta buvo) nurūko šalin. Paleido dar vieną šūvį ir visa gauja nulėkė paskui pirmąjį į mišką. Dabar eigulys dairosi, kur ta meška. Mėnesienoje nelabai matyti, betgi vargšelė po girnomis susirangiusi tūno, visa šlapia, dreba ir vieną malkų pliauską po pažastimi laiko.

“Matai  – sako eigulys, – meška tai visokių eibių žmogui pridaro, bet, kai pačiai riesta, tai nebijo pas žmogų pagalbos prašyti“.

Atnešė eigulys sausų šiaudų glėbį iš daržinės, kad svečias neperšaltų, o ji likusią nakties dalį taip ir gulėjo iš baimės ir nuovargio net nejudėdama. Ir rytojaus dieną meška niekur nesitraukė. Tariasi eigulys su žmona ir kaimynais, ką daryti. Juk ir žvėries gaila ir su tokiu įnamiu negyvensi. Panašu, kad pastipti gali, nes bandymas pavaryti nieko nedavė. Tada eigulys su kaimynais atsinešė vežimo drobynas, šiaip taip ant jų užrito mešką, pririšo, nuvilko į daržinę ir pridengė šiaudais. Kai gabeno per kiemą, du vyrai su kirviais paskui ėjo viskam pasiruošę. Nežinia, kada ta meška gali atgyti ir ko imtis. Bet viskas praėjo ramiai. Ar meška buvo vos gyva, ar iš naujo žiemos miegu užmigusi, taip ir liko neaišku. O iš šiaudų, artėjant pavasariui ji pati dingo.

Taigi su meška buvo daug bėdos. Bet įdomiausią vaizdą eigulys pamatė iš ryto jos ir vilkų pėdsakais nuėjęs į biržę. Mėgdavo Bučas pasakoti:

– Sekdamas pėdomis supratau, kad meška žiemos miegui buvo įlindus į netoli biržės buvusią šakų krūvą su ant jos užvirtusiomis dviem eglėmis. Nors vieta rami ir aplink apaugusi tankiomis eglaitėmis, vilkai ją užuodė ir iš miego prikėlė. Nuo jų gelbėdamasi meška atbėgo į biržę. Čia prasidėjęs tikras karas. Pamačiau ko dar nebuvau matęs. Meška stovėjusi nugara prie malkų rietuvės ir mėtydama pliauskas gynėsi nuo vilkų, perbėginėjo nuo vienos prie kitos rietuvės kol neliko kitos išeities, kaip bėgti prie žmogaus trobos.

Įdomūs dalykai dėjosi ir kitą dieną, kai suvažiavo miško vežėjai ir rangovas Fridmanas. Nieks nesupranta, kas čia padaryta. Darbininkai už išmėtytų malkų surinkimą reikalauja primokėti. Žydeliui šitoks dalykas ne prie dūšios. Užsipuolė eigulį, kad tas biržės nesaugo. O eigulys atšauna: „Su vilkais muštis aš neisiu, o malkos nepavogtos, visos biržėje“.

Kadangi aplink darbininkų buvo nedaug, teko žydeliui, kad ir labai nenorom, savo kapšą atrišti.

Paskutinės meškos žūtis

O štai kitas pasakojimas.

Einame su eiguliu į darbą miško keliuku, kažką nereikšmingo kalbėdami. Staiga jis sustojo, apsidairė ir pamatęs netoli kelmą sako:

– Koją pradėjo skaudėti. Sėsk ir tamsta. Kojas reikia gerbti. Sulauksi mano metų, prisiminsi, kiek jos tave nešiojo. Mat ir sugalvojo mano amatui pavadinimą – eigulys! Supras, kad reikia tik eiti ir gulėti.

Nusijuokiau, o jis išsiėmė iš kišenės pypkę, neskubėdamas prisikimšo tabako, užtraukė kelis dūmus ir paklausė:

– Ar žinote, matininke, kada Lietuvoje nukovė paskutinę mešką? 

Netikėtai paklaustas nežinojau, ką atsakyti. Kažką buvau skaitęs.

– Galbūt daugiau, kaip prieš šimtą metų.

– Tai, kad mūsų miškuose vėliau – dar, atrodo, nei šimto metų nepraėjo. Šitą dalyką tai žinau, nes mano tėvukas gerai prisiminė. Tais metais, kai buvo jo vestuvės, žuvo paskutinė meška. Jis vedė žmoną turėdamas dvidešimt vienus metus, o mirė tais metais, kai vokiečiai užpuolė ant Lenkijos, turėdamas aštuoniasdešimt tris metus. Tad prašom tamstos paskaičiuoti.

– Skaičiuokime abudu. Išeina, kad mirė 1939 m. turėdamas 83 metus. Vadinasi, buvo gimęs 1856 metais, o jis vedė 21 metų, tai juos pridėjus gauname 1877 metus.

– Tai prieš kiek metų ?

– Dabar yra 1950 metai, tai reiškia – prieš 73 metus.

– Va, matai, aš taip ir skaičiavau, kad dar šimtas metų nepraėjo… Galim eiti toliau, pasakysiu tą istoriją, kaip su meška buvo.

Tuo metu prisivijo dar vienas darbininkas ir mes jau trise žingsniavome toliau, o jis pasakojo:

– Mūsų kaime (Musteikoje) keli bitininkai bites laikė dar drevėse ir vadinosi drevininkais. Vienas iš jų  Kazimieras girdavosi, kad jo medus geresnis negu tų, kurie laiko bites prie namų kelmuose. Jis pastebėjo miške prie jo drevių meškos pėdas. Meška negalėjo pasiekti jo drevių, nes medžių apačioje buvo prikalta smailių žemų kuolų. Mat prieš lipdama į medį meška turi atsisėsti ir užpakalinėmis kojomis jį apkabinti.. O čia kuolai užpakalį duria… Bet atsitiko taip, kad buvo didelė audra. Vienas medis su bitėmis buvo papuvęs ir jį nulaužė. Meška pirmiau už drevininką jį aptiko ir sumanė pasmaližiauti, nepaisydama, kad bitės aplinkui didžiuliu kamuoliu ūžia. Jos jau buvo įpykusios, kad jas ant žemės nutrenkė, o čia dar meška draskyti užsimanė! Tad taip ją apipuolę sugėlė, kad geluonių teko ir akim, ir liežuviui, ir gerklei. Nepadėjo įpratimas. Ji slampinėjo apkvaitus, savo pasiutimo nesuvaldė. Prie Musteikos upelio besigydydama visus dumblus išvoliojo. Grybautojai ją iš tolo matė maurojančią.

– Nejau nuo to ir pastipo? – paklausiau.

– Ne. Po kelių dienų ji pasmaugė mano dėdės Miškinio Petro veršiuką. Tada tas galutinai perpykęs nutarė ją nudėti. Užtaisė šautuvą kulka, pasiėmė kirvį ilgu kotu, peilį, kur kiaules skersdavo, įsidėjo valgio į maišelį ir išėjo kelioms dienoms tykoti tos meškos. Netoli tos vietos, kur gulėjo pasmaugtas veršiukas, pasistatė iš šakų palapinę ir tupėjo joje, nei rūkė nei ugnį kūreno, patyliukais jos laukė, nes girdėjo, kad meška ateina prie pašvinkusios mėsos. Gal į trečią dieną ir atėjo nelaboji. Tada gerai prisitaikė ir trinktelėjo jai į galvą. Ta net kulversčiais apsivertė. Bet atsistojo, apsidairė,  nebėgo, o apsiuostinėjusi pajuto, iš kur parako dūmai eina ir maurodama pasuko keršyti. Baimės dėdė tai apturėjo, bet drąsus buvo, nebėgo. Paėmęs į vieną ranką kirvį į kitą peilį ir atsistojęs laukė prie palapinės, kol prieis. Bet ta nespėjus prieiti krito negyva. Matyt, buvo skaudžiai sužeista.

Visi patylėjom lyg pagerbdami nukautą mešką ir pasakotojas užbaigė:

– Po to atsitikimo niekas negirdėjo, kad kas girioje būtų matęs mešką ar jos pėdas.

Asmeniški pastebėjimai

V. Račkausko užrašytas pasakojimas apie paskutinės meškos žūtį nedaug skiriasi nuo prof. T. Ivanausko „Gamtininko užrašuose“ pateiktos istorijos. Pagal ją paskutinė meška Gudų girioje, o gal ir Lietuvoje žuvo 1883 m. Ją nušovė Musteikos kaimo gyventojas Miškinis, pasaugojęs naktį prie jos papjauto kumeliuko. Taigi, pagrindiniai faktai panašūs. Penkeriais metais skiriasi įvykio data, o vietoje veršiuko – kumeliukas. Įvertinus dzūkų fantaziją, tai visiškai neesminiai skirtumai. Matyt, meškos ilgiausiai – iki XIX a. 8-9 dešimtmečio išsilaikė pietrytiniame Lietuvos kampe, apimančiame dabartinius Dainavos, Rūdninkų, Ropėjų ir Rūdiškių miškų masyvus, kurie nors ir buvo išdarkyti, bet sudarė  vieningą konglomeratą, nes juos į jį jungė nenusausinti ir vietomis sumedėjusia augalija apaugę dideli Naujienų, iš dalies Baltosios Vokės ir kiti pelkynai.

Prof. Tadas Ivanauskas 1960 m. „Giriose“ aprašydamas savo kelionę Merkiu nuo ištakų iki žiočių tvirtina, kad Rūdninkų girios paskutinės meškos nušautos maždaug jo gimimo metais, t.y. – 1882 m. Mažojoje tarybinėje enciklopedijoje nurodomi 1885 m. – šią datą radau pakartotą ir keliuose vėlesniuose tekstuose. Tad didesnių abejonių nekyla, kad pietryčių Lietuvos miškuose meškos gyveno maždaug iki XIX a. devintojo dešimtmečio.

Kazlų Rūdos didžiagirės paskutinė meškų šeimyna iššaudyta kiek anksčiau – apie 1862 m., tiesiant per miškus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį. Žemaitijoje dar pagonybės laikais meškos buvo tapę totemu, vėliau jos tapo krašto simboliu, perkeltu į meno kūrinius, muziejus, įmonių pavadinimus, galiausiai – į herbą. Žemaitijos miškai pagal savo rūšinę sudėtį  buvo labiau tinkami gyventi meškoms ir jos ten dar ilgai laikėsi, nors ištisiniai dideli masyvai ten sunyko daug anksčiau. Nėra kiek plačiau žinomų aprašymų apie paskutines laisvėje gyvenusias Žemaitijos meškas, bet muziejų eksponatai ir užuominos senojoje spaudoje leidžia tvirtinti, kad jos išgyveno iki XIX a. antrosios pusės. Neteko aptikti ir patikimesnių žinių apie Labanoro – Pabradės didžiagirės bei kitų šiaurės rytų Lietuvos miškų masyvų paskutines meškas. Greičiausia jų čia neliko kiek anksčiau nei Dainavos ir Rūdninkų didžiagirėse bei Žemaitijoje.

Lankosi “žvalgai“ iš Baltarusijos

Užsodinus gausias Dainavos didžiagirės laukymes pušų želdiniais ir mažėjant gyventojų, Baltarusijoje gyvenantys mūsų meškų giminaičiai pirmąjį „žvalgą“ atsiuntė pasidairyti po atsigaunančią didžiagirę 1968 m. G. Isokas tvirtina (1979 m.), kad šis „žvalgas“ netoli Kašėtų esančiame miške netgi peržiemojo. Tik nėra žinių, ar jam pavyko laimingai sugrįžti namo… Kaip ten bebūtų, bet ligi šiol Baltarusijos meškos atklysta  pasižvalgyti po didžiagirės užkaborius, tačiau pastovių naujakurių dar neatsirado. Matyt, šleivakojėms įsikurti vis dar ko nors trūksta.

Tad ko gi iš tiesų trūksta? Bene pirmas į šį klausimą bandė rasti atsakymą šio krašto žurnalistas Leonas Daugėla – jis 1981 m. rugsėjo 17 d. „Komjaunimo tiesoje“ išspausdino straipsnį, kuriame išsamiai išaiškino, kodėl didžiagirėje negyvena meškos ir ką reikia daryti, kad jos apsigyventų. Autorius rašė, kad visai neseniai šiuose miškuose augo ąžuolai ir skroblai. Tik karo metais šie medynai buvo iškirsti arba sunaikinti gaisrų. O miškininkai nuėjo lengviausiu keliu ir viską užsodino tik pušimi. Gryni pušynai tapo tokie tušti ir nykūs, kad net gūdu darosi. Kad miškuose būtų daug žvėrių ir galėtų gyventi meškos, būtina rekonstruoti girią iškertant pušynus ir jų vietoje pasodinti lapuočius.

Šis rašinys – labai tipiškas pavyzdys, kiek daug galima prifantazuoti apie buvusią miškų būklę ir apibendrinti neseniai vykusius dalykus! Visokiausių panašių fantazijų apie baigiamus išnaikinti Lietuvos miškus ir kitokius baisumus juose viešojoje erdvėje vėliau dar padaugėjo.

Rimtiems specialistams veltis į tokias diskusijas, manau, nepriimtina ir nesolidu. Ką berašytų visų reikalų geranoriški ar piktavališki „žinovai“, joks miškininkas–praktikas ar bent kiek apsišvietęs privataus miško savininkas nesiims Dzūkijos smėlynuose masiškai sodinti skroblynų ir ąžuolynų. Iki šiol atlikti ir atliekami darbai bei vykstantys struktūriniai miškų pokyčiai leidžia neabejoti, kad jau atėjo laikas į Dainavos didžiagirę iš Baltarusijos sugrįžti seniausiems ir stambiausiems jos gyventojams – stumbrams bei meškoms, kaip kad anksčiau sugrįžo elniai ir bebrai. Aplinkos ministerija po prieštaringų diskusijų jau prieš keletą metų priėmė nutarimą į čia iš vidurio Lietuvos perkelti dalį ten daug žalos žemės ūkiui darančių stumbrų. Bet lėtas biurokratinis smagratis ir kai kurios abejonės tai stabdė, nors visiškai užbaigtas gal 100 ha ploto aklimatizacinis aptvaras netoli Zervynų jau senokai laukia naujakurių. Ne tik aptvaras. Kol dar nebuvo migrantų krizės ir nebuvo tarp valstybių statomos žvėrims nepereinamos tvoros, būrys Gardino didžiagirės, kuri yra Dainavos didžiagirės tęsinys, stumbrų atkeliavo į mūsų pusę. Kadangi šios „kompanijos“ daugumą sudaro jauni nuotykių ištroškę patinai, tai atrodo, kad jie grįžti atgal neketina, o tvora jiems ir kelią gali užkirsti… Tad tikėtina, kad po 2021/22 m. žiemos Dainavos didžiagirėje turėsime savą pagerintos kokybės stumbrų bandą, nes vidurio Lietuvos uždarai stumbrų populiacijai šiokią tokią grėsmę kėlė kraujomaiša. Prie didžiausiame Lietuvos miškų masyve apsigyvenusių stambiausių laukinių kanopinių žinduolių labai tiktų ir buvę stambiausi Lietuvos plėšrūnai – meškos. Jos, tikėtina, nudobdų  vieną kitą stumbriuką ir taip prisidėtų prie stumbrų populiacijos reguliavimo.

Ženkliai išaugęs šalies miškų plotas, miškų būklė, ūkininkavimo juose lygis, saugomų teritorijų kiekis ir miškų sektoriuje dirbančių žmonių tarnyba sudaro prielaidas reguliuojamoms stambiausių laukinių žvėrių populiacijoms atkurti.  Tačiau negrįžtamas didžiųjų pelkynų ir lapuočių augaviečių sunaikinimas šiaurės rytinėje didžiagirės pusėje ir jos pakraščiuose yra svarbiausias ribojantis faktorius tokių žvėrių biotopams. XX a. antroje pusėje vykdant melioraciją sunaikinta apie 4,5 tūkst. ha pelkių, iš jų didžiulis – virš 3 tūkst. ha Naujienų pelkynas, jungęs Dainavos didžiagirę su Rūdiškių, Ropėjų ir Rūdninkų miškais. Be to, svarus ribojimas yra ir itin intensyvus šio krašto miškų naudojimas rekreacijai. Dėl to realiai galime kalbėti tik apie ribotą ir reguliuojamą šių gyvūnų populiacijų atkūrimą.

Nuotrauka iš lt.wikipedia.org