Ievos – tikrojo pavasario pranašės

Ievos (lot. Padus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos, slyvinių (Prunoideae) pošeimio augalai. Gentyje yra 30 rūšių, Lietuvoje savaime auga tik viena – paprastoji ieva (Prunus padus sin. Padus avium).

Tai dekoratyvūs, medingi, nuodingi ir dažantys daugiamečiai medžiai ar krūmai, dažni visoje Lietuvoje – miškuose, pamiškėse, paupiuose, pakelėse, sodinami prie sodybų. Auga greitai, užauga 3–10 metrų aukščio, gyvena apie 100 metų.

Žymi tikrąjį pavasarį

Ievos žydi baltais kvapiais, į ilgas kekes susitelkusiais žiedais. Ievų žiedai – tikrojo pavasario požymis, rodantis, kad vidutinė paros temperatūra pakilo virš penkių laipsnių šilumos, netrukus pražys ir vyšnios, raudonieji dobilai, paprastieji putinai.

Ievų žiedų kvapas nėra nekaltas: žydinčių ievų šakelių nepatariama merkti namuose, ypač patalpose, kuriose miegame, nes po kelių valandų galime pajusti silpnumą, galvos svaigulį, skausmą, pykinimą – šis medis išskiria daug lakiųjų medžiagų ir fitoncidų, žieduose yra ciano rūgšties (labai stipraus nuodo, paralyžiuojančio kvėpavimo centrus), dėl to žmogų gali ištikti staigi mirtis. Tiesa, ji yra ne gryno, o cheminių junginių pavidalo, tokios pat ciano rūgšties randama ir šių medžių žievėje bei vaisiuose.

Ievų vaisiai, dažnai vadinami „uogomis“, sunoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, valgomi, jų skonis sutraukiantis, truputį kartus ir aitrus. Jų vaisiai yra retai naudojami Vakarų Europoje, bet dažnai valgomi toliau į rytus, juos galima įvairiai naudoti kulinarijoje, o viduramžiais ievos buvo plačiai naudojamos  medicinoje.

Etnologai pastebi, kad daug kur pasaulyje gyvybės medžiu buvo laikyta ir ieva. Mituose ji laikoma ir pirmąja motina.

Vaistinės ir nuodingosios savybės

Liaudies medicinos žinovai teigia, kad švieži vaisiai valgomi retai, užpilti cukraus sirupu ar medumi ir palaikyti 15–20 valandų kambario temperatūroje tinka desertui. Ievų vaisiai džiovinami, jų nuoviras turi antibakterinių savybių, slopina uždegimą, vartojamas kaip sutraukianti priemonė viduriuojant, sergant kolitu, gastritu.

„Ievos žieduose yra daug dezinfekuojamųjų medžiagų, neatsitiktinai žiedų distiliato buvo pilama į akių lašus ar jis vienas taikytas plovimams, pavilgams. Labai mėgstame sukrimsti kokį slyvos ar vyšnios branduolį, obels ar kriaušės sėklą, malonus kartumas lyg širdį atgauna. Taip veikia nedidelės cianidų dozės. Branduoliuose daug amigdalino, o minkštime – tanidų. Tuo mokėjo pasinaudoti liaudies medicina: kai burnoje opelių atsirasdavo, ievų arbata skalaudavo ar jų vaisių čiulpdavo. Žaizdelės užsitraukdavo – taip veikia tanidas. Dabar žinome, kad jis tinka tik tada, kai nėra pūlinių opų, nes šios gali tapti lėtinės. Seniau smulkintasi mažiau, pagerėjo tądien – ir gerai. Vargina viduriavimai dabar, dar dažniau vargindavo seniau, o jei įsimesdavo infekciniai viduriavimai, ne vienas taip nusilpdavo, kad tik sienų pasiramstydamas vaikščioti galėjo. Kas išmanė, kiek ievų uogelių smulkiai sugrūsti, kiek sveikų įdėti – atsigaudavo. Iš minkštimo tanidas, iš branduolių amigdalinas pristabdo viduriavimą, kiek pastiprina širdį. Ir kas tokio, kad pastiprina trumpam, viduriavimą ne išgydo, o tik apmalšina… Tuokart palengvėjo – jau gerai“, – rašė šviesaus atminimo mokslų daktarė, garsi farmacininkė ir liaudies medicinos žinovė E. Šimkūnaitė.

Naudojimo galimybės

Ievų vaisiuose yra apie 5 proc. cukraus, citrinų ir obuolių rūgščių, pektino, rauginių ir kitokių medžiagų.

Žievėje yra glikozido amigdalino, laisvo ciano vandenilio (žievėje – 0, 09 proc., lapuose – 0, 05 proc.), rauginių ir kitų medžiagų, ji tinka kailiams apdirbti, dažyti. Sakoma, kad ievų žieve dažyti marginiai yra labai patvarūs, o kailiniai – nesudėvimi.

Ievų fitoncidai itin stiprūs ir veiksmingi, naikina ne tik mikrobus, bet ir vabzdžius. Rašoma, kad trintais sausais ievų lapais ar žievės nuoviru mūsų senoliai naikino muses, utėles ir kitus vabzdžius.

Šviežių ievų lapų dedama ant sumuštų kūno vietų, pūlinių, jų arbatos geriama sergant gastritu, kolitu. Ievų žievės preparatai skatina šlapimo ir prakaito skyrimąsi, stabdo viduriavimą, gydo gastritą, reumatą, podagrą, jos užpilai tinka skaudamiems sąnariams trinti. Homeopatijoje ievų žievė vartojama kaip tonizuojanti organizmą, malšinanti galvos skausmą.

Ar verta bandyti?

Šiandienos žolininkai teigia, kad vaistinės ir nuodingosios ievų savybės tarsi grumiasi tarpusavyje, todėl šių augalų dera vartoti labai atsargiai. Pasak aukščiausios kvalifikacinės kategorijos provizorės Jadvygos Balvočiūtės, ievų žiedų nuoviras, naudojamas išoriškai, stiprina regėjimą, gydo konjunktyvitą (akių junginės uždegimą), vokų uždegimą. Juo reikia plauti akis kelis kartus per dieną. Į nuovirą galima įmaišyti ir medetkų, ramunėlių ar jonažolių žiedų, tik svarbu nepamiršti, kad juo plausite akis, todėl skystis turi būti skaidrus, be priemaišų. Ievų preparatų negalima vartoti nėščiosioms.

Vantos

Pirtininkai teigia, kad ievų vantos maloniai kvepia migdolais, yra labai švelnios. Jos, kaip ir liepinės vantos, labiau mėgiamos moterų. Lietuviškos pirties akademijos vadovas Rimas Kavaliauskas teigė, kad ievų vantos ypač teigiamai veikia jaunimą, kuria vidinę harmoniją, neleidžia įsigalėti žeminamiems santykiams. Jeigu jauni žmonės nesutaria, išsipėrę ievų vanta dažnai susitaiko. Ievų vantos skatina valymosi procesus, vidinę žmogaus harmoniją, malšina skausmą, puikiai gydo odos ir kvėpavimo takų ligas, egzemas, padeda atsikratyti antsvorio.

Tad norintiems išbandyti „ievų galybę“ verta pradėti būtent nuo jų vantų.

Lapų antpilas

Žiupsnelį žaliavos (stiklinei antpilo užtenka kelių džiovintų ievos lapelių) užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite pritraukti 10–15 minučių. Nukošę gerkite šio antpilo po pusę stiklinės (ar mažiau) kelis kartus per dieną prieš valgį.

Ievų vaisių antpilas

Arbatinį šaukštelį džiovintų ievų vaisių užpilkite stikline verdančio vandens, palaikykite 15–30 minučių. Gerkite po pusę stiklinės (ar mažiau) kelis kartus per dieną prieš valgį.

Žiedų aliejus

Saulėtą dieną surinktus ievų žiedus užpilkite aliejumi, palaikykite 10–14 dienų. Aliejų naudokite odai valyti, suskirdusioms pėdoms gydyti, sąnarių skausmui malšinti (aliejų reikia įtrinti pašildytą). Laikomas kambario temperatūroje, jis galioja tris mėnesius, šaldytuve – iki pusės metų. Tačiau yra žmonių, kuriuos net vos juntamas ievų kvapas  gali erzinti.

Išsamiau – Daivos Červokienės knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Ją galima įsigyti iš autorės susisiekus el.paštu daiva.cervokiene@gmail.com